Ugnė Mockutė: „Būtų neteisinga versti daryti tai, kas žmogui nepatinka“(0)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2018-06-04 12:49

Ugnė Mockutė (kairėje). Asmeninio albumo nuotrauka

Nuo šešerių meninio skaitymo konkursuose dalyvaujanti „Šaltinio“ progimnazijos septintokė Ugnė Mockutė didžiuojasi rajoniniame ture laimėjusi antrąją vietą ir noriai bendraamžiams dalija patarimus, kaip susidraugauti su knyga, tekstu, kaip pasiruošti konkursui. 

– Ugne, kada pradėjai draugauti su knyga?

– Kai suėjo šešeri metai, gimtadienio proga dovanų gavau knygą „Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas“. Perskaičius kelis puslapius iš karto norėjosi skaityti dar ir dar. Taip ir pakliuvau į skaitymo sūkurį. Mano knygos „augo“ kartu su manimi – atradau užsienio rašytojų nuotykių kupinus kūrinius, labai daug laiko skyriau toms knygoms, kurias skaitė dar mano tėveliai ar net seneliai. Ne veltui tokie tekstai vadinami amžinąja klasika.

– Kokios knygos tau patinka?

– Įvairios. Priklauso nuo knygos idėjos ir kaip dėstomos mintys, o žanras neturi jokios reikšmės.

– Kada pradėjai dalyvauti meninio skaitymo konkursuose? Kokia tavo patirtis?

– Dalyvauti meninio skaitymo konkursuose pradėjau nuo šešerių. Man tai labai patiko, todėl negalėjau sustoti. Mano patirtis, manau, yra gana didelė, nes aš jau pusę savo gyvenimo dalyvauju tokiuose konkursuose (šypsosi). Žinoma, nė kiek nesigailiu.

– Kas parenka ar padeda pasirinkti tekstą konkursui? Kokio teksto ieškai?

– Mane jau trečius metus moko lietuvių kalbos mokytoja Lina Tekorienė, todėl dažniausiai tekstą man ir pasiūlo būtent mokytoja, bet kai ruošiuosi, didžiausia kritikė būna mama. Visada tekstą renkuosi pagal savo charakterį ir asmenybę, todėl dauguma mano pasirinktų tekstų būna labai jautrūs, jausmingi. Štai, pavyzdžiui, pernai mokytoja rekomendavo man skaityti ištrauką iš Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“. Visi mūsų klasės mokiniai skaitė šią knygą, aptarėme ją pamokų metu, dalijomės įspūdžiais, todėl rekomenduota ištrauka man pasirodė tokia artima ir aš taip sugebėjau įsijausti, kad ir pati jaučiausi tvirtai, ir klausytojus sužavėjau. Šiemet konkursas vyko tuoj po žiemos atostogų, laiko pasiruošti buvo nedaug, o dar užstrigome su teksto pasirinkimu. Mokytoja man siūlė gal dešimt įvairiausių autorių kūrinių, o jie man vis atrodė ne tie, kuriuos galėčiau išjausti ir tvirtai atsistoti prieš klausytojus. Galų gale ir vėl išgelbėjo klasika – mokytoja pasiūlė pamėginti jos labai mylimos rašytojos Šatrijos Raganos „Dėl ko tavęs čia nėra?“ Šis kūrinys man labai patiko, ir nors ištrauka gana didelės apimties, išmokau labai greit, dar liko laiko pratyboms, meninei teksto interpretacijai. Įdomu tai, jog šiemetinis konkursas atskleidė, kad labiausiai mokiniai mėgsta Juozą Erlicką, Justiną Marcinkevičių, renkasi ir jaunesnių autorių – Unės Kaunaitės, Gendručio Morkūno, Gintarės Adomaitytės – kūrinius, nors buvo ir tokių laiko patikrintų – Mikalojaus Daukšos, Šatrijos Raganos.

– Kaip mokaisi teksto? Kas tau padeda?

– Kiekvieną dieną skaitau gautą tekstą ir bandau susigyventi su juo. Taip ir išmokstu. Man ypač padeda mokytojos ir mamos išsakyta kritika, patarimai, todėl ir būnu įvertinta kitų žmonių.

– Mokykliniame konkurse tau skirta pirmoji vieta, rajoniniame – antroji. Ar svarbu būti pastebėtam, apdovanotam, ar skaitovas skaito labiau dėl savęs?

– Žinoma, tik dėl savęs. Juk kiekvienas mūsų žingsnis yra tik dėl savęs, o darbai ypač. Manau, kad meluočiau, jei sakyčiau, kad laimėti nesmagu. Štai, pavyzdžiui, šiemetiniame mokykliniame meninio skaitymo konkurse visas prizines vietas iškovojome klasės draugės – 7A klasės mokinės. Labai džiaugėmės mes pačios, o ypač mūsų pasiekimais džiaugėsi mūsų mokytoja Lina Tekorienė. Nors pritariu ir tokiai minčiai, kad turėtų būti svarbu dalyvauti, o ne laimėti, nes tokie ir panašūs konkursai, renginiai yra puiki praktika nebijoti auditorijos, tai galimybė pasijusti oratoriumi.

– Ką lengviau skaityti – prozą ar poeziją?

– Manau, kad daugumai žmonių lengviau skaityti poeziją, nes eiliuotas kūrinys geriau įsimenamas, o prozą reikia suprasti, išgyventi, jei nori perteikti mintį kitiems. Man asmeniškai labiau patinka skaityti prozą, bet dar priklauso ir nuo paties teksto. Juk didžiausią įtaką turi ištraukos pasirinkimas, jo supratimas ir perteikimas.

– Kokių patarimų gauni besiruošdama konkursui ir ką norėtum patarti kitiems skaitovams?

– Daugiausiai patarimų sulaukiu iš mokytojos, bet ir šeimos nariai nelieka nuošalyje, jie nuoširdžiai stengiasi man padėti, jeigu dėl ko nors abejoju – pastiprinti. Mano pagalbininkai visi svarbūs, nes man jie yra ir didžiausi kritikai. Jeigu reiktų išskirti kelis patarimus, tai pirmas būtų jaustis laisvai, antras – suprasti teksto esmę ir moralą, trečias – susigyventi, išjausti tekstą ir pritaikyti tinkamą intonaciją. Manau, kad aš dar negaliu patarinėti, bet kadangi kasmet išklausau nemažą būrį skaitovų, man labiausiai patinka, kad žmogus atranda tokį tekstą, tokį kūrėją, kuris jam dvasiškai artimas. Aš jau, atrodo, atradau savo širdžiai artimus.

– Kaip manai, ar bus naudinga ši tavo patirtis gyvenime?

– Ką mes bedarytume, viskas naudinga ir kažkur bus reikalinga. Šią patirtį gali pritaikyti visur: kalbėti didelėse auditorijose be baimės jausmo, praturtinti savo kalbą, išmokti kalbėti rišliai, vaizdingai.

– Ko palinkėtum savo bendraamžiams, kurie sako, kad knygų neskaito?

– Kiekvienas žmogus mėgsta skirtingus dalykus ir būtų neteisinga versti daryti tai, kas jam nepatinka. Manau, kartais reikia tik atrasti autorių, knygos žanrą, kuris patiktų. Linkiu visiems kuo anksčiau atverti duris į nuostabų knygų pasaulį.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras