Tai, kas negirdėta apie Tauragę(3)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-07-15 11:39

Taurogeno gatvė dabartiniais laikais

Atidžiau skaitę pastarųjų keleto mėnesių „Tauragės kurjerio“ publikacijas apie krašto praeitį tikriausiai pastebėjo, kad dauguma jų pasakojo apie Taurogeno didžiavyrius, nunešusius šio miesto vardą į toliausius pasaulio kampelius. Taip jau yra, kad tikrąją istoriją kuria tikrieji žmonės. Pasakojimų apie juos, jeigu niekas nepasikeis, dar bus, nes Tauragės žemė davė daug šlovingų asmenybių.

Vokietijoje – Tauragės gatvės

Šįkart noriu pasiūlyti keletą su savo gimtuoju miestu susijusių įdomybių. Štai kad ir toks mažai kam girdėtas faktas. Rusijos Užbaikalės krašte, pasienyje su Mongolija, yra, pasirodo, Gaurės miestelis. Laiko skirtumas tarp jo ir Tauragės Gaurės – šešios valandos...

Vargu ar daug kas, lankęsis Berlyne ar netgi ten gyvenantis, žino, kad Vokietijos sostinėje yra ištisa Tauragei paskirta gatvė – Tauroggener straße. Tiesa, tai ne pati didžiausia ar garsiausia šio megapolio gatvė, neprikaišiota kokių ypatingų turistinių objektų – tik keturios užkandinės, tiek pat restoranų ir viešbučių. Yra ji istoriniame vakarinės Berlyno dalies Šarlotenburgo rajone, prasideda už Schloßbruke tilto per Spree upę, iš vienos pusės susijungia su Mierendorffstraße, iš kitos – su Tegeler keliu ir pagaliau baigiasi įsiremdama į Brahestraße gatvę. Kaip rašo istorijos žinynai, nedidelio pietvakarių Lietuvos miestelio Tauroggeno (Tauragės) pavadinimas gatvei suteiktas 1892 m. gegužės 30-ąją.

Tačiau ar daug Lietuvos vietovių gali pasigirti turinčios Berlyne tokius savo simbolius? Juo labiau, kad tai ne vienintelis Vokietijos miestas, turintis Tauragės vardu pavadintą gatvę. Tauroggener straße yra Bremene, Niurnberge, Augsburge, o prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo dar ir Karaliaučiuje (šiandieniniame Kaliningrade, Rusijoje).

Dar viena įdomybė. Vartydamas seną periodiką, populiaraus Rusijos laikraščio „Ruskoje slovo“ („Rusų žodis“) 1908 m. liepos 11 d. (birželio 28)  numeryje radau įdomią žinutę kažkodėl iš Rygos: Pabaltijo krašte. Birželio 27 d. apiplėšta Tauroggeno valsčiaus valdyba. Išlaužta kasa ir išnešta per 1000 rublių visuomenės lėšų. Vienas plėšikų su pinigų dalimi sulaikytas geležinkelio stotyje.

Pirmosios aukos – Taurogene

Apie Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykius pasienio Taurogene, rodos, prirašyta daug. Tačiau kaip nebūtų keista, yra dar faktų, menkai žinomų plačiajai visuomenei. Tam norėčiau netolimoje ateityje paskirti atskirus solidesnius straipsnius. Šįkart – vos keletas fragmentų smalsuoliams.

Kaip žinia, 1914 m. rugpjūčio 1-ąją Vokietija paskelbė karą Rusijai, o pastarajai neatsakius dėl tariamų valstybės sienos pažeidimų pradėjo karinius veiksmus. Ir pirmieji Pirmojo pasaulinio karo rusų armijos žuvusieji Rusijos–Prūsijos pasienyje buvo šeštosios Taurogeno pasienio brigados štabsrotmistras S.Rambidis bei vachmistras Pristyžniukas, kurio nežinomas netgi vardas...

„Taurogen! Taurogen!“

O dabar – šiek tiek apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, netiesiogiai susijusius su Taurage, bet nuo to ne mažiau įdomius. Nors ir galiu būti apkaltintas meile Rusijai, tačiau privalau paaiškinti, kad, rinkdamas medžiagą, netikėtai aptikau istoriko ir rašytojo M.Morozovo knygą „Didžiojo Tėvynės karo torpednešiai. Juos vadino „mirtininkais“. O joje aprašytas vienas 1944 m. liepos 15-osios epizodas tiesiogiai siejasi su Taurage: Antroje dienos pusėje „į medžioklę“ išskrido trys „Bostonų“ (lėktuvų-torpednešių) poros. Kiekvieną porą pridengė po keturis Jak-9D. Kapitonas Safronovas ir jaun. leitenantas Vasiljevas pranešė 17 val. 40 min. atakavę už dešimties mylių į šiaurę nuo Akmenrags (Latvija, – red.) švyturio transporto laivus „Hochsee“ ir „Tauroggen“.  Didesnysis laivas „Hochsee“ nuo pirmosios torpedos išsisuko, tačiau antroji pataikė tiesiai į vidurį. Lakūnų-stebėtojų  teigimu, laivas lūžęs perpus ir per pusantros–dvi minutes nuskendęs.

Iš tiesų gi agonija užtruko kur kas ilgiau. „Tauroggenas“ net mėgino nutempti pamuštąjį laivą iki kranto, bet „Hochsee“ vis dėlto nuskendo. Be žinios dingo keturi vokiečių jūrininkai.

Nežinau, ar karo istorikams teko ką nors daugiau girdėti apie ano meto Tauragės vardu pavadintą laivą, nes daugiau jokios informacijos jokie šaltiniai nemini. Gal kada jaunesni tyrinėtojai susidomės laivo likimu, praskleis paslapties širmą. Tai gali būti tikrai įdomūs atradimai.

Ir dar vienas mįslingas Antrojo pasaulinio karo epizodas, gali sakyti, visai ištirpstantis tarp gausybės šio periodo faktų, jeigu čia vėlgi nebūtų miesto prie Jūros vardo.

Buvęs hitlerinės Vokietijos kariuomenės pulkininkas Luitpoldas Šteidle (Luitpold Steidle) 1942 m. rugpjūčio 21 d. – 1943 m. vasario 2 d. su savo pulku dalyvavo žiauriajame Stalingrado mūšyje ir už tai netgi gavo Geležinį kryžių. Tačiau kai iš pulko liko vos 11 karininkų, trys medikai ir 34  kareiviai, įkalbėjo divizijos vadą generolą Edlerį fon Danielsą kapituliuoti dar iki 6-osios armijos vado Fridricho Pauliaus įsakymo. 

Po karo, jau tapęs ryškiu VDR politiniu veikėju, L.Šteidle išleido knygą „Nuo Volgos iki Veimaro“, kurioje, be kita ko, aprašė ir savo apsilankymą rugsėjo pradžioje Ivanovo srities Černcų kaime įkurtoje areštuotų vokiečių generolų stovykloje, vadinamoje Voikovu, ir derybas su feldmaršalu Pauliumi bei kitais generolais: Vakare mes atvykome į Voikovą, kur parke buvo įsikūrusi generolams skirta stovykla. Įėjus į pastatą, kuriame gyveno Paulius bei kiti generolai, Zeidlicas (artilerijos generolas Walther von Seydlitz-Kurzbach, – red.) su jam būdingu vikrumu greitai užbėgo laiptais, mes – paskui jį ir išgirdome, kaip jis iš visų jėgų beldžia į duris, šaukdamas: „Taurogen! Taurogen!“

Šiuose dviejuose žodžiuose slypi tikra mistika. Kokios nors kitos šio žodžio reikšmės žodynai taip pat neteikia. Todėl ilgai galvojau, ką galėjo turėti galvoje vokiečių pulkininkas, tokiomis aplinkybėmis išrėkdamas mano gimtojo miesto vardą, nors spėlionės, kaip žinia – ne pats geriausias kelias istorijos faktams analizuoti...

Ir štai – netikėtas atradimas. Jau užbaigus rašinį, į rankas pateko britų istoriko ir rašytojo, Kento universiteto humanitarinių mokslų garbės daktaro, Karališkosios literatūros ir meno draugijos nario Antony Beevor knyga „Stalingradas“, kurioje autorius, vėlgi remdamasis istorijos faktais, logiškai aiškina paslaptinguosius pulkininko Zeidlico žodžius: Zeidlicas iškilmingai pareiškė, kad ateis naujo Taurogeno diena, primindamas Rusijos–Prūsijos konvenciją, leidusią neutralizuoti prieš Rusiją veikusį dvidešimties tūkstančių karių vokiečių korpusą.

Kūrė filmą „Taurrogenas“

Visiškai neseniai aptikau ir nepaprastai įdomų SSKP CK 1962 m. gruodžio 4-osios dokumentą, kuriame Tauragei vėlgi tenka ne antraeilė vieta.

SSRS Ministrų Tarybos Valstybinis radijo ir televizijos komitetas informuoja SSKP CK, kad Vokietijos Demokratinės Respublikos radijo komiteto pirmininkas Eisleris prašo suteikti galimybę atvykti dviem–trims mėnesiams į Berlyną sovietiniams dramaturgams F.Gechtui ir T.Minkinai padėti kurti televizijos filmą „Tauroggenas“, skirtą Rusijos–Vokietijos konvencijos 150-mečiui. F.Gechtas, be to, šiuo klausimu asmeniškai kreipėsi ir į patį N.Chruščiovą.

Rašte sakoma, kad VDR televizija priėmusi šių dviejų autorių scenarijų ir atsiuntusi jiems asmeninius kvietimus atvykti į Berlyną bei dalyvauti kuriant filmą. VDR televizija sutikusi apmokėti ir visas su filmo kūrimu susijusias šių asmenų išlaidas.

Ir iš tiesų abiejų asmenybių biografijos neturėjo kelti jokių abejonių. Filipas Gechtas nuo 1937 m. buvo Prancūzijos komunistų partijos narys, baigęs Berlyno meno akademiją, iki 1946 m. gyvenęs Vakaruose, kovojęs prieš fašizmą Ispanijoje ir Prancūzijoje. 1946 m., gavęs pilietybę, atvyko į SSRS, vėliau dvejus metus dirbo Vokietijos „Defa“ kino studijos stebėtojų taryboje. Už scenarijų filmui „Dievų taryba“ gavo VDR Nacionalinę pirmojo laipsnio premiją. Tiesa, 1952 m. represuotas, o 1956 metais reabilituotas.

Jo žmona Tamara Minkina baigė Lunačarskio teatro meno institutą, 1941–1949 m. dirbo NKVD, Ypatingojo armijos skyriaus vertėja, dėstė vokiečių kalbą Kariniame užsienio kalbų institute, buvo vertėja Niurnbergo procese ir po karo Berlyno administracijoje... Žodžiu, asmenybės labiau negu patikimos, tikrintos ir pertikrintos. Ir vis dėlto KGB šiai kelionei nepritarė, laikydama F.Gechto išvykimą į užsienį nepageidaujamu. Kita vertus, įvertinus tai, kad vykstama į Vokietijos Demokratinę Respubliką vokiečių draugų prašymu, taip pat ir tai, kad filmo „Tauroggenas“ sukūrimas domina ir Vokietijos, ir sovietų televizijas, neprieštarauja, kad rašytojai būtų išleisti, įforminant kelionę operatyvine tvarka per SSKP CK išvykimo į užsienį komisiją.

Dokumentą pasirašė SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas sąjunginėms respublikoms Vasilijus Snastinas ir skyriaus sektoriaus vedėjas Aleksandras Jakovlevas. Taip taip, tas pats Jakovlevas, kuris po daugelio metų tapo persitvarkymo iniciatoriumi bei architektu ir daug prisidėjo, kad būtų numarinta Sovietų Sąjunga. O jau jų parašus patvirtino net šešių SSKP CK sekretorių autografai. Ir tai kelionei į draugiškąją demokratinę Vokietiją... Įdomu, ar šis filmas pasirodė ir ar yra kur išlikusi kokia nors jo kopija.

Knyga „Propp šeimos istorija“

2015 m. balandžio 20-ąją  Anglijos „Arima Publishing“ leidykla išleido tikrąja prasme unikalią knygą – Henrio W.Propp ir Davido-Hillel Rubeno 350 puslapių „Propp šeimos istoriją“. Nors tokių solidžių genealoginių, gausių šeimų gyvenimus apibendrinančių knygų pasaulyje nemažai, ši tikrai nesukeltų didesnio susidomėjimo, jeigu čia nerastum pažįstamų pavadinimų.

Garsi, po Europą, JAV ir Izraelį plačiai išsklidusi Propp giminė savo pradžia laiko XVIII amžiaus Skaudvilę (Shkudvil) ir Taurogeną. Seniausias jos narys Shimon Ben Tzvi (Hirshas), žinomas kaip Shimel Girshevich Probnovich, gimė apie 1765 m. ir mirė apie 1837 m.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje galima rasti istorinės informacijos apie Propp šeimos ir ypač paties vardo kilmę, įvairių istorijų, nutikusių šeimos nariams. Tai ir holokaustas su daugybe prarastų gyvenimų, ir sėkmingos įsikūrimo Amerikoje patirtys, ir kitokie pavyzdžiai. Antrojoje dalyje pateikiama daugybė duomenų apie platų palikuonių ratą. Knygoje daug nuotraukų iš šeimų albumų, primenančių gyventas vietas bei artimiausius ir tolesnius giminaičius. Ir, žinoma, ne kartą minimi Tauragės krašto pavadinimai.

Kaip minėta, turtingą šeimos istoriją parašė vienas jos atstovų  Henris W Propp, o jam talkino dabar jau buvęs Niujorko universiteto Londone direktorius, Londono universiteto filosofijos profesorius emeritas Davidas-Hillel Rubenas, profesoriaus laipsnį įgijęs Harvardo universitete.

Garsūs medikai

Ir pabaigai – trumpai apie du medicinos šviesuolius, savo biografiją pradedančius žodžiais „Gimiau Tauragėje“.

1937 m. pasaulį šiame mieste išvydo Paulius Raslavičius. Būdamas 23-ejų, baigė Harvardo universiteto medicinos mokyklą, pasirinkdamas dermopatologijos (odos navikų) specializaciją. Yra Tufts universitetinės medicinos mokyklos Medforde patologijos klinikinis profesorius asistentas. 

Tais pačiais 1937 m. Tauragėje gimė ir Mindaugas Vygantas. Baigė Čikagos Šv. Ignacijaus kolegiją, o 1963 m. Ilinojaus universitete įgijo medicinos daktaro mokslinį laipsnį. Be profesinio tobulėjimo, M.Vygantas aktyviai reiškėsi kaip įvairių šakų sportininkas, Lojolos universitete gavęs sporto stipendiją, buvo universiteto laikraščio redaktorius. Kaip gydytojas oftalmologas tęsė medicinos mokslų studijas Harvardo ir Ilinojaus universitetuose, daugiausiai dėmesio skirdamas akių tinklainės ligų gydymui, jam buvo suteikta valstybės dotacija tirti vieną didžiausių aklumo priežasčių – diabetinę retinopatiją. Dabar buvęs tauragiškis yra Ilinojaus universiteto docentas, paskelbęs arti 30 solidžių mokslinių straipsnių. Dr. M.Vygantas ypač aktyviai remia įvairias Lietuvos kultūrines organizacijas išeivijoje, dalyvauja jų veikloje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vienas garsiausiųjų pasaulio oftalmologų daug prisidėjo prie Lietuvos akių ligų gydytojų kvalifikacijos kėlimo, 1993 m. skaitė Vilniuje paskaitas apie tinklainės atšokas.

Ne mažiau nusipelnęs Lietuvai yra ir, deja, jau miręs jo brolis Vytautas, gimęs 1930 m. Klaipėdoje. Dirbdamas atsakingą psichologo darbą aviacijos kompanijoje „American Airlines“, jis sukūrė iki šiol tebetaikomą darbuotojų atrankos programą, jo parašytu specialiu vadovėliu iki šiol naudojasi daugelis pasaulio oro linijų. Ilgainiui Vytautas tapo šios kompanijos viceprezidentu. Be to, ilgai vadovavo pasaulinei katalikų studentų ir intelektualų organizacijų federacijai „Pax Romana“, buvo vienas JAV lietuvių žurnalo anglų kalba „Lituanus“ įkūrėjų.

Skaityti komentarus (3) Print  |   Send

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras