Sieloje byrantys miestai(0) 

Mes, provincijos kultūros „grynuoliai“, tie, kurie pasaulį daugiau pažįstame tik iš žemėlapių ir knygų, veržiamės į Paryžių, kad pastovėtume ant Vynuogių kalno, kad, prieš akis matydami Per Lašezo kapines, kuriose amžinybės glėbyje miegantis Žanas de Lafontenas mums sentencijose šnabžda: „Į šlovę veda toli gražu ne gėlių kelias“. Mūsų gyvenimo takeliai irgi ne rožėmis kloti. Tai žinome iš savo skaudžios patirties. Vartydami savo kelionių nuotraukas, lankstinukus, servetėles su kelionėje sutiktų tokių pat, tik didesnės erdvės, „kultūros grynuolių“ telefonais, džiaugiamės, kad savo draugams ar arbatos atėjusiems pažįstamiems galime pasigirti, jog šiais metais buvome Antverpene, Londone arba Berlyne, kad kokiame „blusų turguje“ ar pigioje suvenyrų parduotuvėje nusipirkome pigų niekutį, kuris tapo mūsų namų interjero dalimi, mūsų sumauto gyvenimo puošmena, mūsų išgyventų sentimentų sandėliu, į kurį turime teisę bet kada įeiti ir nuvalyti nuo mums patikusio daikto užmaršties dulkes.

Mes negalime džiaugtis puošniais regėtų parodų katalogais, tapybos ar skulptūros virtuozų monografijomis, mūsų kišenei, o juo labiau  ausims, sunkiai prieinami netgi Varšuvos centre siūlomi puošniai įpakuoti Šopeno preliudai. Už paskutinius zlotus lauktuvėms perkam saldainį, antpirštį aplankyto krašto degtinės, viskio ar vyno. Išmaišę savo kišenių šiukšlyną, kur nors Suvalkuose suvalgome „grochówka“ (pupelių) arba „flaki wołowe“ (žarnokų) sriubą. Lenkams visai nesvarbu, kad mes važiuojame iš Paryžiaus, kad grįžtame iš Berlyno, kad buvome Drezdeno muziejuje, aplankėme Griunvaldo laukus, kur įvyko Žalgirio mūšis, kad vaikščiojom po Krokuvą, kad Vavelio pilyje ieškojom savo tautos šaknų. Pamatėme, kad  į šlovę vedantys keliai yra aplieti krauju, apraizgyti intrigomis, sutepti nuodėmės gaižatimi. Pakelės užeigėlės šeimininkui nusispjaut, ko mes bastomės po pasaulį, užuot dirbę padorius darbus: mėžę mėšlą, kirpę vilnomis apaugusias avis, skutę morkas arba lieję iš gipso viso pasaulio šventuosius. Pasirodo, stovėdami pakelėje, net juos lenkai sugeba mums pelningai parduoti. Staiga suprantame, kad lietuviški „Dievo avinėliai“ nesugeba net plastmasinės „mūkelės“ ant kryžiaus savo rankomis pasidaryti, o ką kalbėti apie kokius medalikėlius ar rožinius. Maldos prietaisai irgi yra verslo šaka. Kur Marijos žemės lietuviai?

Nieko nedarydami mes pamažu tolstame nuo miesto. Prisiminimai apie karvių tešmenų tampymą ar ožkų ganymą – ne mūsų, karžygių tautos, paskirtis. Mes turime nors žaisliniu kalaviju praskelti kaimyno galvą, nors mintimis ką nors išprievartauti, sudeginti kokio nors mums  nepatikusio senolio sodybą, miegančiam tautiečiui nusukti sprandą, o kai nieko daugiau nebeliks, parodyti kaimui arba  gatvei apskretusį savo užpakalį. Tokį didelį – nuo jūros iki jūros. Šitas pasturgalių rodymo sindromas išlieka populiarus „A-greit“ televizijoje, tarp Lukiškių kamerų genijų, netgi Seimo politinių celių. Kad skambėtume, turime būti šio to nusipelnę. Nors dvi minutes šlovės. Socialinių mokslų „apartamentai“ dvidešimt metų reitinguoja mūsų valstybę, tačiau net labai analizuodami šituos reitingus, mes nežinome, ties kuria likimo perėja ekonominės griūties traukinys mus sutraiškys. Todėl vaizduotėje ir tikrovėje byrantis mūsų aplankytų miestų peizažai, įspūdžiai, netgi vertybės dar labiau mus slegia, nes atsidūrę varganoje tikrovėje mes nežinome, ką su matytais gražaus ir prasmingo gyvenimo reginiais mums veikti. Žinome, kad vaikščiodami savo gražėjančio miesto gatvėmis vėl tapsime mažais, šiek tiek pasaulio mačiusiais „kultūros grynuoliais“, nuo kurių vaikščiojimo niekas nesikeičia. Fotografijos parodų atidarymo ir Liaudies teatro premjerų gėlių kvapas retai praskaidrina mūsų estetinės nuovokos fasadą. Todėl dabar, kai ruduo, kai ant slenksčio stovi baltais Nijolės Veličkienės kailiniais apsigobusi žiema, mes žiūrime į vaizduotėje trupančius savo prisiminimų miestus, kuriuose palikome arba atradome save. Laikas tobulai nušluosto mūsų praeities veidrodžius, bet ne dėl to, kad savo fotografijose ir prisiminimuose mes visuomet gražiai matytume nulakuotus savo atspindžius. Sieloje pamažu byrantys mūsų aplankyti miestai yra tik trumpa mūsų kultūros patirtis, iš kurios grindžiame savo dvasinio gyvenimo kelią.