Kovos su bermontininkais Tauragės krašte(3)

Edmundas MAŽRIMAS

2012-09-30 18:18
Edmundo Mažrimo rinkinio nuotrauka

Tauragės apskrities valdybos pastatas, kuriame 1919 m. lapkričio 20 d. tarp Lietuvos kariuomenės ir bermontininkų vyko paskutinis mūšis Tauragėje. Edmundo Mažrimo rinkinio nuotrauka

Ne visuomet susimąstome, kaip mūsų protėviai 1918 m. pradėjo kurti Lietuvos valstybę, kokiomis sąlygomis tai buvo daroma. Iš pradžių reikėjo apginti kraštą, išvalyti nuo visokio plauko plėšikų. Visa tai buvo daroma su meile ir pakiliai. Mūsų tautiečiai, vyžoti, sermėguoti, sugebėjo tai padaryti. Jų darbai turėtų įkvėpti mus neišskysti, sulaukus menko sunkumo.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui tauragiškiai perėmė prastą palikimą. Iš gražaus pasienio miestelio buvo likusios tik griuvėsių krūvos. 1916 m. vasarą vokiečiai pertvarkė buvusią Tauragės muitinę su kalėjimu į psichiatrijos ligoninę, kurioje 1917–1918 m. siautėjo epidemija. 1916 m. Tauragėje buvo likę tik apie 50 gyventojų. 1917–1918 m. vokiečiai suremontavo kelis namus, kuriuose įsikūrė kariškiai, vokiškos apskrities įstaigos. Okupantai išardė ir išvežė plentui taisyti beveik visą miesto gatvių, turgaus aikštės grindinį, tokiam pat tikslui nugriauta ir dalis parapijos kapinių tvoros. 1918 m. gruodžio 16 d. lietuvių Tauragės apskrities valdybai vokiečiai perdavė 7 namus. 1918 metų statistikoje Tauragėje nurodyta 600 gyventojų. Iki 1919 m. mieste buvo pastatyti 48 mediniai namai.

Žemaičių batalionas

Miestas buvo ne tik sugriautas – jame, apylinkėse buvo ir neramu, nesaugu gyventi. Tauragės dvare šeimininkavo kraštą okupavę vokiečių kareiviai, o 1919 m. vasarą ir rudenį iš Vokietijos bei Kuršo į Tauragės apylinkes užplūdo bermontininkai, ir apskrities įstaigos nebegalėjo normaliai veikti. Tiesa, 1919 m. vasario 4 d. Tauragėje buvo kuriamas Žemaičių batalionas, vadovaujamas liūdnai pagarsėjusio avantiūristo Jurgio Aukštuolaičio. Batalionas netrukus, kovo 25 d., buvo išformuotas.

J.Aukštuolaitis kilęs iš Karaliaučiaus krašto, 1911 m. mokėsi Berlyno misionierių mokykloje, iš kurios buvo pašalintas. Pirmojo pasaulinio karo metais puskarininkiu tarnavo Kaizerio kariuomenėje. 1918 m. pabaigoje Vilniuje buvo vokiečių kareivių Tarybos pirmininkas, vėliau  įsitrynė į Augusto Voldemaro ministrų kabinetą. Užverbuotas lenkų žvalgybos 1919 m. vasarą padėjo rengti sukilimą prieš Lietuvos vyriausybę. Nepasisekus sukilimui spruko į Vilnių. Vėliau  apsigyveno Klaipėdoje, kur, remiamas Lenkijos, rūpinosi Klaipėdos krašto prijungimu prie Lenkijos.

Tokiam politiniam avantiūristui buvo nelemta ilgai būti Žemaičių savanorių bataliono vadu. Nors 1919 m. sausį jis organizavo Prūsų lietuvių (Žemaičių) batalioną, ir šis darbas nebuvo paprastas. Organizuojant batalioną reikėjo rūpintis viskuo – rūbais, apavu (retas kuris savanoris turėjo batus), ginkluote. Kaip atrodė naujasis batalionas, minint Lietuvos nepriklausomybės pirmąsias metines, randame 1924 m. J.Žilevičiaus prisiminimuose.

1919 m. vasario 16-osios iškilmes Tauragėje minint nutarta organizuotai dalyvauti pamaldose, vėliau – karių paradas, o vakare – spektaklis. Nutarta, kad parade nedalyvaus tie savanoriai, kurie neturi batų, o žygiuoti basiems, su naginėmis, klumpėmis nevalia. Tada batalione buvo per šimtą karių, o ginklų tebuvo vos 40. Tad parade dalis dalyvavo be ginklų, o apsirengę kas vokiška, kas rusiška karine uniforma, o kas – kaimiškais rūbais. Karininkai ir puskarininkiai ant dešinės rankos užsidėjo Mažosios Lietuvos vėliavos spalvų (žalia, balta, raudona) juostas. Kurio laipsnis aukštesnis, to ir juosta platesnė. Kad paradas būtų iškilmingesnis, pasikvietė 4 dūdorius iš Žemaičių Naumiesčio. Tarp muzikantų viena buvo moteris, kad tai tauragiškių nešokiruotų, ją perrengė vyriškais rūbais. Kariuomenės paradui vadovavo karininkas Kaulakis. Tauragės miesto gatvėmis žygiuojančių Lietuvos kariuomenės karių, dainuojančių lietuviškas dainas, susirinko stebėti visi miestelėnai. Sutiko paradą su džiaugsmo ašaromis, džiaugdamiesi atgavę savo valstybę, matydami savo kariuomenę.

Vakare po spektaklio perpildytoje salėje sugiedojus Lietuvos himną į sceną išėjo Žemaičių bataliono vadas J.Aukštuolaitis ir, paskelbęs karinę padėtį, išrėžė prastą kalbą.  Miestelėnai šnibždėjosi, kad vadas buvęs neblaivus. Po tokio J.Aukštuolaičio savivaliavimo Lietuvos valdžia jį areštavo ir išlaikė du mėnesius kalėjime.

Nuo kovo 7 d. Žemaičių bataliono vadu paskirtas karininkas Kuizinas, o kovo 25 d.  batalionas likviduotas, kariai išskirstyti po atskiras Tauragės, Šiaulių, Kuršėnų komendantūras. Tokia liūdna Žemaičių bataliono pradžia ir baigtis Tauragėje.

Bermontininkai

Po Pirmojo pasaulinio karo Baltijos kraštuose paliktos vokiečių kariuomenės dalys, turinčios neleisti užimti šias teritorijas sovietinės Rusijos raudonajai armijai, to nevykdė. Priešingai, likusios karinės formuotės susidėjo su naujai sudaroma „baltąja“ armija. Šiai armijai, kaip kitiems Rusijos kariškiams, ėmėsi vadovauti Pavelas Rafalovičius Bermontas (nuo 1919 m. Bermontas-Avalovas), karinis avantiūristas, kėlęs grėsmę Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybei, trikdęs vietinių gyventojų ramybę ir juos žudęs.

1919 m. birželį Latvijoje Bermontas kūrė bendrus rusų baltagvardiečių ir vokiečių dalinius kovai su bolševikais. Šie daliniai ir buvo pavadinti jų kūrėjo vardu – bermontininkais (dar vadino kolčiakininkais). Pats Bermontas atvirai pasisakė prieš Baltijos valstybių nepriklausomybę, tad dalis bermontininkų dalinių įsiveržė į Lietuvą ir spalio 5 d. užėmė Šiaulius, vėliau – Biržus, Radviliškį ir kitas vietoves, siaubė Lietuvos kaimus, miestelius, plėšikavo.

Dar 1919 m. liepos mėnesį Tauragės kraštą užplūdo bermontininkai. Pavieniai jų būriai, siaubdami kraštą, ėjo iš miestelio į miestelį. Iki spalio laikė užimtus Batakius. Ten įsikūrė Batakių mokykloje, kurią labai nuniokojo, sunaikino baldus. Vasaros viduryje atsibastė į Skaudvilę ir, išvaikę Skaudvilės apskrities komitetą, įsitvirtino miestelyje. Tada komiteto milicininkai perėjo į partizaninę kovą. Rudenį turėjo keletą ginkluotų susirėmimų su bermontininkais. Lapkričio 13-osios naktį Skaudvilės šauliai susprogdino bermontininkų komendantūrą ir išlaisvino miestelį. Susirėmimo metu vienas bermontininkas žuvo, du sužeisti, paimti keli telefono aparatai, 6 arkliai, vienas vežimas ir keletas šautuvų.

Tačiau po kelių dienų bermontininkai grįžo. Susirėmimo metu nelaisvėn jie paėmė tris Skaudvilės šaulius iš Stulgių bažnytkaimio: 23 metų Benediktą Milkintą, 30 metų Joną Jankų ir 26 metų Juozapą Skrodenį. Suimtuosius bermontininkai kankino, o 1919 m. gruodžio 9 d. miestelio pakraštyje sušaudė. Lavonus užkasė vietoje. Sušaudytųjų artimieji, saugodamiesi bermontininkų, nakčia iškasė palaikus ir palaidojo bendrame kape Stulgių kapinėse.

Spalio 30 d. Tauragėje bermontininkai nuginklavo Lietuvos kariuomenės komendantūrą ir kareivius išvaikė, o miesto bendruomenės salę pavertė arklidėmis. Mieste buvo savivalė, vyko plėšikavimai.

Lietuvos kariuomenės vadas generolas Pranas Liatukas prieš bermontininkus sutelkė beveik visas karines pajėgas: 6 pėstininkų pulkus, raitelių pulką, 5 baterijas, geležinkelio kuopą ir kitas technines dalis. Visoms toms dalims vadovauti paskyrė Kazį Ladygą, vėliau jį pakeitė V.Skorupskis. Jau nuo 1919 m. spalio vidurio vyko Lietuvos kariuomenės susidūrimai su bermontininkais. Prieš jų plėšikavimą pakilo ir vietos gyventojai, kūrėsi partizanų (šaulių) būriai. Jų veiksmus koordinavo Laikinas partizanų (šaulių) štabas Šiauliuose. Lapkričio 21–22 d. Lietuvos kariuomenė smogė bermontininkams ties Radviliškiu ir jį užėmė.

Gruodžio pradžioje per Žemaitiją Vokietijos link patraukė bermontininkų „Geležinė divizija“, pakeliui plėšdama ir naikindama gyvenvietes. Evakuacija pasižymėjo plėšimais ir žudynėmis.

(Bus daugiau)

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras