Julijona Popendikienė: „Suplevenusi graži mintis kartais išslysta į dausas“ (0)

2018-07-17 08:19

Raimondos Alysienės nuotrauka

Dar viena Metų tauragiškių knygos titulą pelniusi grožinės literatūros kategorijoje – Julijonos Popendikienės pirmoji poezijos knyga „O metai teka tartum Šunija...“. Lomių kraštas garsėja literatūriniu paveldu ir kraštiečių kūrybos aruodą papildė šiame kaime gyvenančios eiliuotojos knygelė. Autorės kūryboje atsiskleidžia meilė gimtojo krašto gamtai bei artimiesiems, šviesūs vaikystės prisiminimai, dalijamasi gyvenimo patirtimi. Su poete apie kūrybą, literatūros reikšmę žmogaus saviraiškai kalbėjosi kraštietė kraštotyrininkė Elena Bazinienė ir bibliotekininkė Gintarė Vasiliauskienė.

Papasakokite apie savo vaikystę.

Mano vaikystė buvo šviesi ir laiminga. Mūsų sodyba stovėjo ant gražaus, vaizdingo Treinosios upelio kranto. Kiek paūgėjusi padėdavau tėveliams. Kaip ir kiekvienam vaikystė susijusi su žaidimais. Tėtis padarė man sūpynes, kuriose labai mėgau suptis. Žiemą viliojo kalniukai, kurių apie mūsų namus buvo ne vienas. Netrūko bendraamžių, su kuriais dažnai žaisdavome įvairiausius pačių sugalvotus žaidimus. Mano tėveliai buvo paprasti, žemę mylintys žmonės. Jie buvo baigę pradžios mokyklas, bet mokėję gerbti ir vertinti knygą, skaitymą. Mano vaikystės namuose knygų netrūko.

Kokios perskaitytos knygos įsiminė iš vaikystės?

Vaikystėje daug laiko užėmė knygų skaitymas, nes dar neturėjome televizoriaus, kuris vėliau iš pagrindų pakeitė kaimo žmogaus gyvenimą. Dažnai po pamokų užsukdavau į Lomių kaimo biblioteką. Iš vaikystės prisimenu vaikų pamėgtą knygutę „Pifo nuotykiai“. Vėliau, jau pradėjusi pati skaityti, pamėgau P.Cvirkos apsakymų knygeles. Ir šiandien gerai prisimenu jo „Cukrinius avinėlius“, kitas knygeles. Namuose visada buvo prenumeruojami laikraščiai, žurnalai. Man visuomet prenumeruodavo vaikų žurnalą „Genys“.

Kada iškilo poreikis kurti, eiliuoti? Kas tai paskatino?

Prisimenu vieną vaikystės įvykį. Kartą visa šeima viešėjome mano krikšto tėvų namuose. Kartu besisvečiuojanti teta gana įtaigiai padeklamavo pačios sukurtą eilėraštį. Faktas, kad teta pati jį sukūrė, man buvo nuostabi žinia. Mano vaikiška galvelė tuomet dar nesuvokė, kad paprastas žmogus gali sukurti eiliuotą tekstą! Įsivaizdavau, kad eiles kuria nepaprasti, nežemiški žmonės. Vis jaučiau poreikį kurti ir sueiliuodavau. Tik niekam apie tai neprasitardavau. Ir pirmasis mano eilėraštis neišliko. Jau suaugus mintys apie eiliavimą nuo manęs nesitraukė. Vieną kitą eilėraštį ant lapelių užsirašydavau, bet per laiką jie pasimetė.

Ar visus eilėraščius yra girdėjusi kokia nors auditorija?

Gerai prisimenu pirmą kartą viešai perskaitytą savo kūrybos eilėraštį. Tai buvo 2003-ųjų pavasarį, kai mano gimtoji Lomių pagrindinė mokykla šventė 80-metį. Kažkas iš mokytojų žinojo mano pomėgį, paragino, ir perskaičiau jubiliejui skirtą eilėraštį „Kraštiečiams“. Vėliau eiles skaitydavau kultūros namuose, rajone įvairiuose renginiuose, vasaros stovyklose vaikams, bendruomenės šventėse.

Kas paskatina imtis plunksnos ir kurti?

Patirti malonūs įspūdžiai, matytas spektaklis, perskaityta įdomi knyga, išgyventa palaima. Tačiau ne visuomet po ranka būna plunksna, ir suplevenusi graži mintis kartais išslysta į dausas.

Kas buvo, yra pirmieji jūsų naujo kūrinio skaitytojai, vertintojai?

Pirmoji mano eilių skaitytoja ir vertintoja buvo mano mama. Iš jos skaitymo, žvilgsnio suprasdavau, eilės jai patiko ar ne. Nebelikus mamos eiles skaito dukros. Joms tai įdomu.

Populiari nuomonė, kad kūrėjus kūrybai nuteikia gamta. Kokie metų laikai jums labiausiai atveria „kūrybines dirbtuves“?

Gimiau pavasarį, todėl jis man pats gražiausias. Tikriausiai todėl ir kūrybinės mintys labiausiai sukyla pavasarį. Atbundanti gamta suteikia daug minčių, daug potyrių. Tik spėk užrašyti, kad jos nepabėgtų.

Kokios temos artimiausios?

Tai priklauso nuo patirtų emocijų, nuotaikos, perskaitytos geros knygos. Labiausiai mėgstu rašyti apie gamtą, regėtą gražų vaizdą.

Kada sukurtam eilėraščiui sugalvojate pavadinimą – jį sukūrusi ar pradedate kurti jau galvoje turėdama pavadinimą?

Situacijų būna įvairių. Bet dažniausiai pavadinimas gimsta eilėraštį išliejus ant popieriaus.

Ar grįžtate prie seniau sukurtų eilių, ar jas tobulinate?

Prie seniau užrašytų tekstų grįžti nemėgstu. Kas gimė įkvėpimo minutę, taip ir palieku. Labai retai iš naujo taisau, koreguoju.

Koks geriausias paros metas kūrybinės minties atsilankymui – nakties ramybė ar dienos šurmulys?

Kūrybinė mintis, vaizdingas sakinys ateina, kai būnu viena, kai aplink spengia tyla. Paros laikas nesvarbus. Svarbi dvasinė ramybė ir aplinka, leidžianti pasinerti į savo svajonių pasaulį.

Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ vadovo, poeto Eugenijaus Šalčio įspūdžiai apie J.Popendikienės eiles: „Nuoširdu, artima, jautru, nesudėtinga, kalba graži, eiliavimas sklandus, ritmas nešlubuojantis. Autorė turi ką pasakyti ir pasako – dažniausiai apie gimtąsias vietas, apie artimus, mylimus žmones, juos supančią gamtą. Lyrinis herojus – mylintis ir mylimas, geras žmogus, gamtos vaikas, Šunijos pakrantes išbraidęs, Lomių kaimą išvaikščiojęs, draugų turintis, gailestingas, kartais sentimentalus, kartais nostalgiškas ir pafilosofuojantis apie gyvenimo prasmę, prabėgusią jaunystę, klausantis tylos ar besikalbantis su savo angelu, bet ne verkšlenantis, greičiau optimistas, su šypsena priimantis gyvenimą tokį, kokį Dievas davė“.

Skaityti komentarus (0) Print  |   Send

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras