„Norėčiau dar daug ką sukurti ir pati likti nematoma...“(0)

– Jeigu tektų išsamiai prisistatyti visiškai nepažįstamiems žmonėms, kaip save pristatytumėte?

– Esu kuriantis žmogus. Žinoma, pirmiausia esu šeimos žmogus, nes turiu du sūnus: Luką (jam dvidešimt vieneri) ir aštuonmetį Nojų, vyrą Liną. Žodį „kūryba“ pritaikau ne tik didžiausiam savo pomėgiui tapybai – jis praverčia daugelyje gyvenimo sričių.
– Kaip tėvai jums išrinko šį gana retą vardą?

– Kai gimiau, tėtis mamytei dar gimdymo namuose perdavė laiškelį su keletu jame užrašytų vardų. Mano tėtis – melomanas, visą gyvenimą domisi džiazu. Tad nekeista, kad jis pasiūlė garsios JAV džiazo atlikėjos (Aretha Franklin) vardą. Mamytei jis patiko labiausiai, juo mane ir pavadino.

Gali būti, kad mano vardas reiškia kalno viršukalnę.

– Kur ir kaip prabėgo jūsų vaikystė ir ankstyvoji jaunystė, kokie žmonės darė ryškiausią įtaką asmenybės formavimuisi?

– Tauragėje gyvenu visą gyvenimą, daug mano ir brolio vaikystės dienų prabėgo Jovaruose, laiką leidžiant pas močiutę Marcelę. Ji buvo nuostabus žmogus – dar ir dabar prisimenu jos požiūrį į daugelį dalykų...

Senelis Kazimieras ir močiutė Ona buvo siuvėjai, senelis Dominykas – daug skaitantis, mąstytojas, turėjęs talentą piešti, gražiai rašyti. Sprendžiant iš to, kas yra likę, manau, kad jis būtų buvęs nuostabus grafikas.

Žinoma, didžiausią įtaką man padarė tėvai: džiazo muzika nuo pirmųjų gimimo dienų namuose; mamos sukomponuotos gyvų gėlių ar parsineštų šakų kompozicijos; mūsų vaikų kambario sienos – nuo grindų iki lubų ištapytos dar tuomet mažai kam žinomais Disnėjaus personažais; ir kambariuose, ir net virtuvėje nuolat keičiamos mano ir brolio naujų piešinių kolekcijos – tokia buvo mano vaikystės aplinka.

Tėvai skiepijo meilę tikriems dalykams, menui. Nors jie išsiskyrė, kai buvau paauglė, esu be galo dėkinga už jų palaikymą ir laiminga, kad juos turiu.

Kita vertus, tikrai nebuvau lepinama: kasdien žinojau, ką privalau atlikti namuose. Vasarą daug dirbdavau: laistydavau, ravėdavau pomidorus, padėdavau tėvams ar močiutei. Savo ruožtu močiutė mus su broliu ir kitų kiemų vaikus palepindavo „čirviniais“ blynais... Manau, kad visa tai, kartu paėmus, mus mokė ne tik žavėtis menais, bet ir darbštumo, ir dalinimosi džiaugsmo.

– Gyvenimo credo.

– Nebūk geresnis nei kiti, daryk geriausia, ką gali. 

– Kokias studijas baigėte, kaip pasirinkote studijų kryptį? Kokias dar alternatyvas teko apsvarstyti?

– Kadangi anksti ištekėjau, teko mokslus atidėti vėlesniam laikui – kol paaugo pirmasis sūnus Lukas. Buvau jau tarsi įgyvendinusi vieną svajonę: baigiau floristikos kursus ir dirbau nuosavame gėlių salone. Tačiau kartą supratau, kad man tiesiog norisi kažko daugiau, kažko rimto, naujo.

Norėjau studijuoti, tačiau sužinojau, kad tapybos neakivaizdinių studijų nėra. Tądien kaip tik buvo paskutinė diena, kada galima teikti prašymą studijuoti Klaipėdos universitete. Už mane net dokumentus užpildė kitas žmogus, gyvenantis Klaipėdoje – tiesiog nebūčiau spėjusi nuvykti.

Taip įstojau į Teologijos fakultetą. Maniau, tai bus laikinai, po metų pereisiu į kitą specialybę, pavyzdžiui, į dailės pedagogiką. Ilgiau pasimokius pasidarė labai įdomu: patraukė nuostabūs dėstytojai, studijų platumas ir gilumas.

Per penkerius metus teko prisiliesti ne tik prie Šv. Rašto, bet ir hebrajų, senovės graikų, lotynų kalbų. Patraukė filosofija, sudomino ekologija. Pasirinkau gana sudėtingą bakalauro darbą – nagrinėjau gyvybės tematiką, tačiau apsigyniau puikiai. Tai man davė labai daug: supratau, kad kiekvienas žmogus yra individualus, vienintelis ir nepakartojamas.

Vėliau su drauge teologe sugalvojome mokytis toliau, pasukome į Šiaulių universitetą, kur kibome į ekonomikos magistrantūros studijas. Tai tikrai buvo išbandymas: ištisai mokiausi naktimis. Vyras klausdavo, kaip man dar neatsibodo, nes kartais atrodė, kad save alinu. Laikausi nuostatos, kad jei pradėjau, turiu pabaigti.

Dabar džiaugiuosi – prasiplėtė pasaulėžiūra, daug sužinojau, supratau. Studijuodama ekonomiką tarsi akistatoje susitikau su savimi, supratusi, kad mano pasaulis yra vizualus ir toks, kurį sunku nusakyti arba aprašyti, nes aš mąstau vaizdais. Net ir mokydamasi stengdavausi viską įsiminti vizualiai – tada ir apsisprendžiau išdrįsti paimti į rankas teptukus ir dažus.

Vėliau atsirado dailininkas profesionalas Vytautas Kusas, man geranoriškai padėjęs savo patarimais. Po kiek laiko jis paragino surengti pirmąją parodą. Dabar tapau savarankiškai, šiemet surengiau savo personalinę parodą Klaipėdoje „Korių takais“.

– Kas Jums yra kūryba, menas?

– Mene ieškau vertybių, kurios nebijo laiko ženklų, o kartu yra originalios. Menas – tai kelias į dvasios pasaulį.

Daile, žinoma, domiuosi labiausiai. Tapyba yra prigimtinė žmogaus pasaulio matymo ir mąstymo duotybė. Filosofas Maurice'o Merleau-Ponty rašė, kad tapyba yra tylaus, bežodžio mąstymo būdas, ir galima „tuo pagrindu nubrėžti žmogaus – reginčios, regimos ir reginius kuriančios būtybės – egzistencijos pasaulyje profilį“. Mane užpildo gera paroda ar koncertas – vidus tarsi prisipildo stebuklingų syvų, įvairiaspalvių emocijų. Tapyba man, kaip ir daugeliui, – išraiškos forma, transcendencija. Tai kaip šaltinis, kuriuo norisi ne tik numalšinti savo troškulį, bet ir dalintis su kitais.

– Kaip gimsta jūsų paveikslai?

– Labai sunku tiksliai papasakoti, nes būna įvairiai. Dauguma paveikslų gimė tiesiog iš vizijų, kažkokių vizualių minčių, kurių, atrodo, aš nesukūriau – tos mintys kartais ima ir ateina. Aš pasiduodu tam vedimui ir tiesiog tapau. O kitąkart, ypač jei rengiuosi parodai, gimsta pagrindinė idėja, parodos koncepcija, tada jau aš ją bandau interpretuoti ir plėsti.

Kad kurtum, reikia nemažai laiko ir apmąstymams, skaityti, kažką įsisąmoninti. Tapant svarbu procesas ir pats pamatymas, nes aš tapau ne tai, į ką žiūriu, o tai, ką matau.

– Kokia mėgstamiausia tapymo technika?

– Tapau tik aliejiniais dažais. Bandžiau ir kitų medžiagų, technikų, bet „nelipo“, nes visą gyvenimą giliai širdyje norėjau tapyti aliejumi. Man patinka net šių dažų kvapas. Dažniausiai mano paveikslai atlikti sfumato technika, su impresionistinę tapybą primenančiais potėpiais. Man svarbu sukurti tam tikrą paveikslo istoriją, gal todėl dažnai žiūrovai sako, kad mano tapyba lyriška, iliustratyvi, nostalgiškai filosofiška. Kiek save pažįstu, manau, kad mano tapymo maniera, temos dar keisis, nes vis norisi sugalvoti ir išbandyti kažką savaip. Gyvenimas juk dinamiškas dalykas, keičiamės ir mes, ir kūryba.

– Mėgstamiausia spalva – kodėl?

– Pastebėjau, kad greičiausiai baigiasi „indiška geltona“. Negaliu atsakyti kodėl – ar aš tą spalvą traukiu, ar ji mane.

– Menas neretai kaltinamas subjektyvumu – tai, kas vienam gražu, kitam gali būti visiškai nesuprantama. Koks esminis jūsų vertinimo kriterijus – kas yra geras paveikslas? Kas patraukia dėmesį, ko ieškote kitų dailininkų kūriniuose? 

– Kad ir kur važiuoju, pakeliui būtinai aplankau parodą ar galeriją. Domiuosi šiuolaikine lietuvių autorių kūryba, keletu jų be galo žaviuosi. Naujausias tendencijas sužinau Pompidu modernaus meno centre bei Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, rengiamose tarptautinėse tapybos bienalėse, užsisakau specializuotų leidinių.

Žvelgdama į paveikslą, nevertinu vien pagal tai, ar man patinka, ar tiktų mano interjere – tai būtų klaida. Kitų autorių darbuose stebiu pačią atlikimo techniką, žiūriu, kaip autorius pasirinko ir pateikė savo idėją. Dažnai paveiksle svarbiausia būna koncepcija – atrodo, nebegaištama laiko atlikimui. Todėl kartais man pritrūksta tikros tapybos. Kai, regis, lemiamą vietą modernioje dailėje užėmė koncepcija, po to kilo nauja banga – hiperrealizmas arba modernusis realizmas, taigi, matyt, svarstyklės tuščios nebus. Menas visada bus novatoriškas, keičiantis formas gyvas procesas, todėl jis ir yra be galo įdomus. Žinoma, jei ieškai darbo interjerui, tada galioja ir kiti kriterijai. Tada daugiau lems „ar man gražu“, kur darbą kabinsi, širdimi pajausti, kaip paveikslas pas tave gyvens.

– Papasakokite apie savo pomėgius, laisvalaikį.

Dabar visas laisvalaikis skiriamas tapybai. Žiemą kartais mezgu, galiu pasisiūti šį tą, mėgstu knygas ir gerą muziką (klasiką, džiazą). Vasarą norisi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, savo kieme, daugiau pakeliauti.

Norėčiau dar daug ką sukurti, nuveikti ir pati likti nematoma, tik duok, Dieve, laiko, sveikatos ir galimybių.