Silale
2012-03-26 11:51

bausti ji reikia kur Trijonis ten problemos su juo.

gailestis
2012-03-23 19:29

Man gaila mylejusiu žmoniu ta puši aš ju nepažystu linkiu jiems stiprybes geros sveikatos o tam kuris sunaikino brangu prisiminima kad jam niekada nesisektu gyvenime buk prakeiktas.

to Rekviem Sutkų pušiai
2012-03-23 15:22

Labai jautriai ir gražiai parašyta. Širdimi. Gyvenu vienkiemyje į kurį atsikrausčiau prieš 20 metų. Medžius, augančius šalia sodybos, jau radau. Prieš porą metų iš Kauno su anūku atvyko aštuoniasdešimtmetė moteris, kuri norėjo aplankyti buvusią tėviškės sodybą, o svarbiausia įsitikinti ar tebeauga (neiškirsti) jos vaikystėje su tėvu sodinti ąžuolai ir liepa. Ir net apsiverkė pamačiusi, kad medžiai išlikę. Sakė, kad dabar galės ramiai numirti. Močiutė, pati matydama mūsų tautoje išbujojusį tiesmuką materializmą, netikėjo anūku, kuris anksčiau čia lankėsi ir tvirtino, kad visi medžiai tebeauga. Todėl norėjo pati tuo įsitikinti. Nors aštuonių medžių eilėje pora medžių auga tankokai, per arti vienas kito ir kovoja tarpusavyje dėl erdvės ir saulės sau, tačiau nedrįstu vieną jų kirsti, turėdamas vilties, kad abu išgyvens. Prieš metus kažkoks verteiva siūlė žmonai pinigus už galimybę tuos ąžuolus nusikirsti medienai. "Pasisodinsit juk po to kitus ir išaugs"- sakė. Visi mėgsta gražius vaizdus, aukštą mišką, išlakius mežius, bet dažnai jais vien džiaugtis nekirsdami ar kitaip nenaikindami linkę, kai visa tai yra svetimoje žemėje. Tapus asmenine nuosavybe, bežiūrint į tai ima vaidentis rąstai, lentos, pinigai ir geras gyvenimas už tai. Rašytojas K. Saja tokios pasaulėžiūros žmones, prie kurių priskirtinas ir pušies senolės naikintojas, yra pavadinęs pilvažmogiais. Apgailėtinas menkumas.

Rekviem Sutkų pušiai
2012-03-23 08:36

Ši pušis kaimo pakrašty augo nuo XVIII amžiaus pabaigos iki 2012 metų kovo mėnesio pradžios plačiašakė žvalgėsi į visas puses ir buvo amžinu tėviškių ženklų. Senieji sodybų šeimininkai žinojo, kad pušis skiria jų valakus. Mums, pokario vaikams, buvo nuolatinė susitikimo vieta, o Velykų ryte – margučių ridenimo arena. Nuostabiausiai ši pušis atrodė per lietų, kai nuo jos spyglių, kaip nuo blakstienų, ritosi lašai vis į tą pačią vietą ir palikdavo šimtus duobučių. Pušis sutiko ir išlydėjo, džiaugėsi ir liūdėjo. Ją mylėjo ir brangino čia gyvenę žmonės ir net nedrįso į jos kamieną įsmeigti peilio ar netyčia užkliudyti žemės dirbimo padargu. Ir net tarybiniais metais ji buvo apjuosiama neįmantria lentų tvorele. Ji savo šakomis mojo palydėdama į paskutines keliones sodybų šeimininkus (tarp jų buvo ir tremtinių), ji tikriausiai verkė matydama kaimo priartinimo prie miesto pasekmes ir liko vieniša. Jau keletą dešimtmečių per Velykas ar ankstų pavasarį atvažiavę žibučių, ar ilgesio genami atvykę sustodavom po Sutkų pušim ir net nepagalvojome, kad ji, daugiau nei šimtmetį ošusi galulaukėje, kažkam bus tik nereikšminga kliūtimi. Žmogau, kodėl neprisiglaudėt prie pušies kamieno ir nepažvelgėt į dangų? Gal to būtų užtekę, kad būtumėte susigėdęs savo minties nupjauti plačiašakę, o jos širdį (pagal jus – gal nereikšmingą rąstą) paridenti nuo kalno. Alijošių ir Šlepikų giminių vardu Algirdas

ataip ataip
2012-03-22 21:55

greit pasaulia pabaiga .Grobkit pleskit ka galit.

siūlau - 2
2012-03-22 14:46

sugiedok " Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos" ir nusiramink, - bus tų medžių..DDD

Siūlau
2012-03-22 14:31

griežtai bausti vandalą, naikinantį gamtą.

medis butu dar pergyvenes tave
2012-03-22 12:29

supusi ir tu kaip tas medis.. kiek cia beliko..

Palikite komentarą