 |
| Robertas Piečia laisvalaikį skiria savo pomėgiams. R.Malycho foto |
– Jūsų bendražygiai ir kiti, Jus palaikantieji, buvo įsitikinę, kad nereikėjo atsistatydinti, o kaip Jūs vertinate šį savo žingsnį? – Žmonėms, kurie manimi tikėjo ir tebetiki, galiu tik padėkoti. Tačiau vienaip viskas atrodo žiūrint iš šono, kitaip, kai esi be kaltės ir be atodairos mušamas, dar ir sveikata sušlubavo. Kai taip nutinka, supranti, kad ji iš tiesų yra pats brangiausias turtas. Be to, situacija darėsi nekontroliuojama, pasitraukdamas nutariau „amortizuoti“ blogį.
– Galbūt pritariate nesipriešinimo blogiui jėga teorijai, kurią išpažino didysis rusų rašytojas Levas Tolstojus?
– Galima ir taip pasakyti, be to, aš vadovaujuosi krikščioniškomis vertybėmis.
– Ar toks poelgis pasiteisino?
– Su kaupu. Kai nebereikia priverstinai nervintis, pagerėjo sveikata – susitvarkė mano kraujospūdis. Dirbtiniai skandalai išsikvėpė. Nuslopo žiniasklaidos plačiai paskleistas skandalas – neva aš, važiuodamas neblaivus, apgadinau savivaldybės automobilio buferį. Policijoje vairuotoją su paspaudimais, kad sakytų, ko nebuvo, klausinėjo keturias valandas. Kiek žinau, skundas buvo anoniminis. Manęs, be žurnalistų, daugiau niekas nieko neklausė. Apgadinto buferio istorija buvo imta tirti lyg baisiausias teroro aktas. Kažin, ar dėl visų tikrų nusikaltimų policijoje taip atkakliai aiškinamasi? Neaišku liko, ką ištyrė, kokie tyrimo rezultatai. Kai atsistatydinau, jie niekam nebeįdomūs, nes tikslas pasiektas. Tas pats ir su skandalu, kai žiniasklaidoje mano suaugęs, atskirai gyvenantis sūnus buvo painiojamas su kontrabanda. Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, niekas nieko jo neklausė, tik žiniasklaida paleido antį. Manau, kad šie skandalai buvo mano nuvertimo plano dalis.
– Kas ir kodėl kūrė ir įgyvendino tą planą?
– Prasidėjus skandalui dėl apgadinto automobilio „Tauragės kurjeriui“ sakiau, kad siekis mane apkaltinti nebūtais dalykais atsirado arba jau pradėjus rengtis savivaldybių rinkimams, arba nekantraujant tuoj pat užimti postą. Klydau nedaug – greitai teko įsitikinti, kad viskas vyko dėl abiejų siekių. Dirigentai ir užsakovai numanomi, jiems rūpėjo postų perdalijimas. Vieno Seimo nario dalyvavimas eskaluojant skandalus ir jo giminaičio atsiradimas aukštame poste leidžia galvoti, kam ir ko čia reikėjo.
– Net keista, kad Jūs apie visa tai taip ramiai kalbate, ar nejaučiate nuoskaudų?
– Aš esu visiškai ramus. Su oponentais nesusipykau, kaip kad dažniausiai nutinka. Mes ir dabar bendraujame, politikoje negalima sudeginti visų tiltų. Į mero pareigas nesiveržiau, partiečiai prikalbino. Miškų urėdijoje, labai gerame kolektyve, turėjau mėgiamą darbą, gavau gerą atlyginimą. Išėjau į nežinią. Mero pareigų įsikibęs nesilaikiau. Nesu piktas žmogus, gyvenimas mane užgrūdino. Keršto siekimas kenkia pačiam žmogui. Viską priimu kaip neišvengiamą dalyką, juk nežinome, kokį likimą mums ruošia Dievas ir Likimas.
– Sakote, kad politikoje negalima sugriauti visų tiltų, vadinasi, ketinate toliau dalyvauti politikoje, galbūt ir artėjančiuose savivaldybių rinkimuose?
– Tebesu Liberalų ir centro partijos narys. Šią kadenciją toliau dirbsiu rajono Taryboje, kas bus toliau, gyvenimas parodys.
– Kaip ir kodėl tapote politiku?
– Priežastis gana paprasta. Kai prieš trylika metų Papušynės kaime stačiausi gyvenamąjį namą, įvairius reikalus reikėjo tvarkyti savivaldybėje. Buvau šokiruotas klestinčiu biurokratizmu, kai kurių darbuotojų nepagarba žmogui. Žinojau savo teises, mokėjau pareikalauti, tačiau vis tiek iškildavo sunkumų. O eiliniams žmonėms išvis buvo sunku tvarkyti įvairius reikalus. Pavyzdžiui, atvažiavo moteris tvarkytis žemės reikalų iš Plungės rajono, o Tauragės savivaldybėje jai pasakoma, kad atvažiuotų kitą dieną, nes darbuotojai – ne priėmimo diena, nors ji sėdėjo kabinete ir gėrė kavą. Pyktelėjęs pagalvojau: aš čia ateisiu ir padarysiu tvarką, kad žmonės būtų gerbiami. Galėčiau daug papasakoti, ką pavyko nuveikti, ėmus vadovauti savivaldybei, bet tai kito pokalbio tema.
Daryti įtaką galėjai tik būdamas partijos nariu, todėl teko eiti šiuo keliu. Man imponavo liberalios idėjos, partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas, todėl įstojau į liberalų partiją, kuri net du kartus skilo, nes atsirado ambicingų vadukų, kurie nenorėjo būti antri. Išeina ir kuria naują partiją. Taip kūrėsi nuo liberalų atskilusios partijos „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis. Visi kartu liberalai būtų galinga jėga.
– Jums pavyko ateiti vadovauti savivaldybei, o tvarką padaryti kaip merui ar pavyko?
– Galima sakyti, kad taip. Bet verta paminėti, kad kai ėmiau vadovauti savivaldybei, čia daug kas jau buvo pasikeitę, senus subiurokratėjusius darbuotojus buvo pakeitę jaunesni. Nors dar yra likę ir tokių, kurie turėtų kitaip žiūrėti į žmones, mokesčių mokėtojus.
– Jums vadovaujant rajonui per trejus metus du kartus griuvo valdančioji koalicija. Kokios to pamokos?
– Apie pirmąją koalicijos griūtį buvo visokių interpretacijų, bet turiu pakartoti tai, ką jau esu anksčiau sakęs. Koalicija griuvo dėl to, kad mano pavaduotojas, konservatorius Raimondas Matemaitis dėl naujos koalicijos nuėjo tartis pas opozicijoje buvusius socdemus. Mūsų ir kitų partijų skyriai apsisprendė vėl dirbti su socdemais, nes anksčiau su jais buvome dirbę. Bet dabar galvoju kitaip negu anuomet. Reikėjo kalbėtis, tartis, ieškoti išeities. Manau, kad ją galėjome rasti, su konservatoriais būtume sėkmingai dirbę iki kadencijos pabaigos. Visi klysta, be to, visko numatyti neįmanoma. Puiku, kad konservatoriai aktyviai dirba opozicijoje, su jais palaikome gerus santykius. Paskutinės griūties net nenoriu komentuoti, pakartosiu tik liaudies patarlę: „Neik su velniu obuoliauti, liksi be obuolių ir be maišo“. Apmaudu, kad bandoma vaizduoti esą nauja koalicija susikūrė dėl to, kad aš atsistatydinau, bet aš atsistatydinau vasario 15-ąją, o nauja koalicijos sutartis buvo pasirašyta vasario 13-ąją.
– Matyt, neprietaringi žmonės suko reikalus, kad rinkosi tokią dieną. O Jūs ar prietaringas, juk kai kas pranašavo blogą lemtį, nes pirmasis naujosios Tarybos posėdis, kai buvote išrinktas meru, vyko 2007 metų balandžio 13-ąją? Pranašystės lyg ir išsipildė – per nepilnus metus – dvi valdančiosios koalicijos griūtys.
– Manau, kad viską lemia ne kokie nors ženklai, o žmonės, jų siekiai. Nesu prietaringas, o 13 diena man yra labai reikšminga: mano jau miręs tėvas buvo gimęs rugsėjo 13-ąją, žmona Asta gimusi lapkričio 13-ąją. Jaunystėje labai mėgau žaisti krepšinį, mano marškinėliai buvo pažymėti 13-uoju numeriu. Tai man nekliudė sėkmingai žaisti.
– Trylika metų sukatės politikoje, kokios politikos pamokos?
– Pamokų daug, bet svarbiausioji ta, jog niekingiausi poelgiai pateisinami politika. Politikas, pričiuptas nedorai besielgiantis, sako: „Nekreipk dėmesio, čia – politika“. Tik menki žmonės savo bjaurius darbelius nurašo politikai. Politikai turi elgtis atvirai ir garbingai.
– Beveik trejus metus mero poste teko įtemptai dirbti, atlaikyti nemažą spaudimą, ištverti įvairias politines peripetijas. Kaip jaučiatės staiga sustojęs, nutolęs nuo reikalų?
– Gerai jaučiuosi. Praėjusių metų pabaigoje prasidėjus totaliniam puolimui sveikata buvo šiek tiek sušlubavusi, teko gydytis. Atsistatydinęs su šeima išvažiavau slidinėti į Alpes. Niekas taip gerai nepadeda atsipalaiduoti, užmiršti negerus dalykus, kaip buvimas kalnuose – prieš jų didybę viskas nublanksta. Kalnų oras, judėjimas atgaivina kūną. Visą tą sunkų laiką jaučiau pačių artimiausių žmonių palaikymą – žmonos, sūnaus, dukros, mamos, sesers. Palaikė ir tvirtybės linkėjo ne tik artimi bendražygiai, bet ir mažai pažįstami žmonės, kuo aš buvau labai pamalonintas.
– Ką dabar veikiate, ką ketinate veikti ateityje?
– Daug laiko skiriu poilsiui, sportui ir kelionėms. Būdamas namuose susirandu įvairių užsiėmimų. Kai žmona darbe, o duktė mokykloje, man kompaniją palaiko miela nauja įnamė – Niufaudlendų veislės kalytė Rouzi. Nors mažą šuniuką pirkome dukrai Medai, Rouzi mane pasirinko kaip šeimininką, nes dažniausiai su ja būnu, ją šeriu, vedžioju. Ateityje galbūt užsiimsiu savo verslu. Galvoju, kad imčiausi to, ką gerai išmanau, – medienos verslo.
