 |
| Pilkąjį garnį Jūros upėje baigė sukaustyti ledas. Eugenijaus Kavaliausko nuotrauka |
Nelaimėlį pamatė skaičiuodamas paukščius Eugenijus pasakojo, kad nelaimėlį garnį pamatė atlikdamas Lietuvos ornitologų draugijos, kurios nariu jis yra, užduotį – prie Jūros upės užtvankos skaičiuodamas likusius žiemoti paukščius. Po dvidešimties metų pertraukos šią šaltą žiemą tokia apskaita vykdoma visoje Europoje.
– Savaitę reikėjo skaičiuoti likusius žiemoti paukščius. Suskaičiavau, kad prie Jūros upės properšų gyvena septyniasdešimt aštuonios antys, aštuoniolika didžiųjų dančiasnapių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, trys pilkieji garniai, dvi klykuolės, vienas balnuotasis kiras. Mačiau padangėje nardantį ir vieną jūrinį erelį. Alkio kamuojamas jis susidomėjo besibūriuojančiomis antimis, bet krankliai nuvijo. Trečiadienį, paskutinę apskaitos dieną, pamačiau vandenyje tupintį apledėjusį pilkąjį garnį. Pirma jį nufotografavau, o paskui ėmiau galvoti, ką daryti. Susisiekiau su „Tauragės kurjerio“ redakcija, pasitariau su kolega fotografu Renaldu ir nutarėme paukštį gelbėti, – pasakojo Eugenijus.
Kad begelbstint garnys nenukentėtų, į talką buvo pakviestas paukščių žinovas muziejininkas Aleksandras Naryškinas. Eugenijus pasiėmė guminius batus, pirštines, maišą ir visi trys nuvažiavo prie užtvankos. Į Jūrą brido Aleksandras. Jam priartėjus itin baikštus paukštis nebegalėjo pajudėti iš vietos – buvo sušalęs, nusilpęs ir ledais apšalęs, tik klykė iš baimės. Iki ryto, Eugenijaus manymu, jis nebūtų išgyvenęs. Vyrai garnį parvežė į Eugenijaus namus. Replėmis nuo paukščio buvo nuimta apie trys litrai ledų, jis pamažu atšildytas.
Pradžioje maitino prievarta
Kaip elgtis su nuo šalčio nukentėjusiu paukščiu , Eugenijus tarėsi su Lietuvos gyvūnų globos draugijoje dirbančiu kauniečiu Juliumi Morkūnu. Pasak Eugenijaus, šis jaunas žmogus turi labai daug žinių apie gyvūnus. Eugenijus pasakojo, kaip J.Morkūnas ereliui plunksnas prisiuvo, ir pastarasis po to skraidyti pradėjo.
Kad garnys nesiblaškytų ir neperkaistų, jis laikomas vėsiose patalpose su dirbtiniu apšvietimu. Saugoma jo ramybė, namų šeimininkas ateina tik pamaitinti.
Pirmąjį vakarą žmogaus namuose garnys neturėjo jėgų net ėsti, teko prievarta maitinti – Aleksandras jam į gerklę įkišo porą strimelių. Rytojaus dieną paukštis viską, kas buvo palikta, buvo sudorojęs. Padidinus ėdalo normą po dviejų dienų vienu užmoju jis sudorojo penkiolika strimelių.
Garnys buvo pašalęs kojas, jam nukrito nagai. O šiaip, pasak Eugenijaus, jaučiasi gerai. Jei vėl neužklups šalčiai, maždaug po dviejų savaičių bus galima garnį išleisti į laisvę – prie Jūros užtvankos. Kaip bebūtų gerai pas žmogų, laisvėje, fotografo teigimu, šiam baikščiam paukščiui geriau.
– Duok Dieve, kad jis skristų, – nerimauja Eugenijus.
Pasak jo, paprastai garniai išskrenda žiemoti į Olandiją, kur šilčiau ir vandens telkiniai neužšąla. Bet dalis jų lieka žiemoti Lietuvoje. Mokantys mikliai žvejoti paukščiai išgyvena laikydamiesi prie neužšąlančių vandens telkinių.
Į klausimą, kodėl kiti du prie Jūros užtvankos žiemojantys garniai gerai laikosi, o šis apledėjo, Eugenijus atsakė manantis, kad tai jaunas ir nepakankamai atsargus paukštis – per ilgai pabuvo vandenyje ir apledėjo.
 |  |
| Aleksandras Naryškinas ir Eugenijus Kavaliauskas ištraukė iš Jūros sušalusį paukštį | Renaldo Malycho foto |
Niekam nerūpi
Didelis gamtos mylėtojas Eugenijus Kavaliauskas piktinasi, kad tokią šaltą žiemą Lietuvoje likę žiemoti paukščiai niekam nerūpi – netgi nėra tokios institucijos, kuri jais galėtų pasirūpinti. Eiliniai žmonės dažnai net nepagalvoja, jog paukščiams gali būti reikalinga pagalba, be to, ir nežinotų, kaip ją teikti ar net sąlygų neturėtų, juk į butą paukščio neparsineši. Žmonės, Eugenijaus teigimu, bent galėtų prie Jūros properšų žiemojantiems paukščiams lesalo atnešti. Alkanos antys nebebijo, ėdalą griebia tiesiog iš rankų. Kol Žalgirių mikrorajono tvenkiniai nebuvo užšalę, aplinkiniai gyventojai paukščiams atnešdavo pakankamai ėdalo. Paspaudus šalčiams, vienintelė vieta paukščiams išgyventi – Jūros upės properšos prie užtvankos ir prie tilto, bet čia beveik niekas neapsilanko.
– Kur žiūri gamtosaugininkai, miesto šeimininkai, medžiotojai? Girdėjau, kad Kėdainiuose žiemojančių gulbių maitinimu rūpinasi seniūnija, o pas mus niekas. Galėtų ir moksleiviai pagelbėti paukščiams išgyventi, taip kartu pasimokytų gerų darbų, nes blogų jų mokyti nereikia. Skaičiuodamas paukščius po Jūros tiltu išgirdau kažką barškant. Nuėjęs pažiūrėti nustėrau – du paaugliai daužė ledus ir mėtė juos į nuo šalčio ir alkio vos gyvas antis. Pratrūkau, išvijau juos, – pasakojo Eugenijus.
