 |
| Sigita su savo vyresniąja dukra Roma. Asmeninio archyvo foto |
Ir po daugelio metų jau baigę mokyklas, suaugę, savarankiški buvę auklėtiniai ją prisimindavo kaip gerą, nuoširdžią mokytoją. Nors ugningas charakteris moterį panardino į įvairiapusę visuomeninę veiklą, kokia tik tuo metu egzistavo Tauragėje, jai vis kažko trūko. Tad 2000-aisiais ji pakėlė sparnus ir iškeliavo į Ameriką.
Ieškojimai Amerikoje
Pirmą kartą į JAV Sigita atvyko 2000-ųjų vasarą, pakviesta seniai ten gyvenančios tauragiškės Gražinos Venckutės ir spaudžiama finansinių nepriteklių. Pradėjo dirbti statybose pas rabiną, jo nekilnojamojo turto brigadoje, apsigyveno Konektikuto valstijoje, New Haven‘e, kuriame gyvena daugiau nei 600 tūkstančių žmonių. Miestas garsus tuo, kad jame yra žinomas pasaulyje Jeilio (Yale) universitetas. Padirbusi kelis mėnesius svečioje šalyje ir šiek tiek sukaupusi pinigėlių šeimos biudžeto skylėms lopyti, grįžo į Lietuvą. Antrą kartą į JAV Sigita nuvyko kiek daugiau nei po metų.
– Kaip ir visiems emigrantams, įsikūrimo pradžia buvo nelengva. Pradėjau dirbti kolegės pažadėtame darbe – Džordžijos valstijoje, viešbutyje. Po trijų dienų supratau, kad toks darbas – ne man. Tuomet sėdau į autobusą, kuriame buvo 33 tamsiaodžiai ir aš, ir po 22 valandų pasiekiau jau pažįstamą miestą New Haven‘ą. Rabinas tuomet vėl mane priėmė į „tarnybą“: dažiau namus, valiau jo biurą ir sinagogą. Tuomet teko iš arčiau susipažinti su žydų ortodoksų gyvenimu, apsistojau pas rusų žydę Anną. Ji jau 30 metų gyvena Amerikoje, turi savo verslą. Netrukus pradėjau dirbti pas ją: dažiau butus, grėbiau lapus, valiau sniegą nuo stogo, sodinau gėles, – pasakojo moteris.
Į Ameriką Sigita išvažiavo nemokėdama anglų kalbos, su rabinais bendraudavo prancūziškai, su lenkais – lenkiškai, su kitais – rusiškai. Žinios ir filmai, pasak moters, buvo anglų kalbos įsisavinimo pradžia.
Šiuo metu jau šeštus metus Sigita dirba Jeilio universiteto Vaikų centre. Mokiniai, su kuriais jai tenka dirbti, – profesorių ir studentų vaikai nuo keturių mėnesių iki penkerių metų. Vaikų centrą finansuoja Jeilio universitetas, tad į jį patenka tik universiteto darbuotojų vaikai. Už vieną vaiką per mėnesį yra mokama 1,780 tūkst. dolerių, vaikų pietumis pasirūpina tėvai.
– Tokia mokama suma įpareigoja dirbti ypač kokybiškai, daug skiriame laiko individualiam darbui su mažyliais. Vienas mokytojas dirba su trimis vaikučiais. Kiekvienais metais turime paruošti savo kvalifikacijos kėlimo planą, lankome kursus, vyksta mokytojų konferencijos. Tėvai visapusiškai stengiasi dėl vaikų tobulėjimo, užimtumo ir, praktiškai, nežino žodžio „ne“, – įspūdžiais apie mokymosi sistemą užsienyje dalijosi Silvija.
„Su Lietuva niekada nenutraukiau ryšių“
– Nuolat seku spaudą, balsuoju už prezidentus, esu aktyvi JAV lietuvių bendruomenės narė. Dar dirbdama pas rabiną įsigijau kompiuterį ir rašiau. Pirmieji mano rašiniai buvo labai trumpi – mažų renginių aprašymai. Niekada neužmiršiu lietuvių aktorių koncertų, kuriuos teko ir tenka organizuoti. Bene įsimintiniausias buvo Kosto Smorigino pasirodymas. Ne ką mažiau svarbūs Vilniaus styginio kvarteto koncertas, vykęs Jeilio universiteto patalpose, Virgiaus Stakėno, Vytauto Babravičiaus ir dar daugelio kitų lietuvaičių pasirodymai.
Šiuo metu Sigita rašinėja į JAV lietuvių spaudą: „Darbininką“, „Draugą“, „Tėviškės žiburius“. Visi straipsniai, pasak moters, susiję su mylima Lietuva.
Pasiilgsta artimųjų
Su vyru Stan Sigita augina keturias dukras: dvi – jo ir dvi – savo. Kartu su vyru šoka lietuvių liaudies šokius, dalyvavo dviejose šokių šventėse Los Angele.
– Jis dėl mano saviveiklos nusiteikęs geranoriškai, maloniai priima svečius iš Lietuvos. Jam patinka lietuvių darbštumas ir išradingumas, – pasakojo moteris.
Vyresnioji Sigitos dukra Roma gyvena Čikagoje, dirba asmenine trenere, mažoji gyvena Lietuvoje, neseniai baigė mokslus. Kartais ji aplanko mamą JAV.
– Išvažiavau iš čia dėl finansinių sunkumų. Žinau, kad jauniausioji duktė visuomet prižiūrės tėčio, senelių kapus, ir dėl to esu rami. Ir aš juk atvažiuoju gimtinėn. Labai pasiilgau žmonių, su kuriais daugelį metų bendravau, dirbau. Dažnai prisimenu Sporto gatvės gyventojus Tauragėje, kuriems nepasakiusi nuoširdaus „sudiev“ išvykau į Ameriką. Myliu visus tauragiškius, kurie liko nesupratę, kodėl manęs čia nebėra, ir noriu jiems palinkėti kuo didžiausios sėkmės. Mylėkite vieni kitus – ir patys būsite mylimi, – pokalbį baigė buvusi tauragiškė, mokytoja S.Šimkuvienė-Rosen iš Amerikos.
