Dėvėtų drabužių Meka Turgus – nepagražinta šalies tikrovė, atspindinti ekonominę situaciją, papročius, tautos mentalitetą. Turtingose Europos šalyse mūsų vyrai automobilių turguose suka savo verslą. Moterys žavisi Graikijos, Egipto, Ispanijos turgaus gundymais, o rytietiškuose turguose netgi galvas pameta. Mūsų šalies valdžiai niekada nepritrūksta fantazijos tramdant laisvąją turgininkų rinką. Nuolat skamba gąsdinimai kasos aparatais, vos ne kasdien besikeičiančiomis taisyklėmis, įvairiausių popierėlių pildymais ir užpildymų tikrinimais. Turguose stovinčių prekeivių uždarbis nedidelis, dažnai jis vienkartinis. Ruduo baigia išgainioti sodinukų pardavinėtojus, po Vėlinių gerokai sumažėjo gėlių poreikis, turgaviečių padangė tapo pilkesnė. Tame pilkume ieškosime kitaip suspausto sūrio, kadagio uoga pagardinto lašinuko, spanguolėmis raudonuojančių kopūstų ar ant prekystalio atsisėdusio duonos kepalo. Skanu ir grietinės, ir medaus šaukštas, o ką jau bekalbėti apie tikro sviesto skonį.
Jeigu pačiam šalta, žvarbu, o rudeninių lapų kritimas eina per širdį, pas dėvėtais drabužiais prekiaujančias moteriškaites visuomet rasi laiko patikrintą šiltą apdarą. Puošeivoms irgi yra kur pasirausti. Drabužėliai, žinoma, šiek tiek turkiški, bet nauji ir švarūs. Ne visiems lemta Statkevičiaus ar Pagrebnojaus siūtomis striukelėmis vilkėti. Ant Tauragės gatvių podiumo tinka netgi prastesnis apavas. Jeigu su „tufliukais“ sezoną pratrauki, esi laimingas, kad išlaidos pateisino lūkesčius. Pasidairęs gali rasti šimtus smulkmenų, surankiotų Dublino, Berlyno ar Paryžiaus priemiesčiuose. Sakoma, kad Paryžius – antrieji kai kurių tauragiškių namai. Vienas kitas ten sėkmingai „nublizgintas“ daiktas pasiekia ir turgų.
Buvo ir gražuolių fazanų
Už svetimas nuodėmes neteiskime visų turgaus prekeivių. Sunkus jų darbas: ar lyja ar sninga, stovi, kad šeimai užsidirbtų pinigėlį. Ne visuomet tas pinigėlis į delną lengvai ateina. Smulkiuosius augintojus ir prekiautojus palaiko viltis, kad žmonės grįš prie savo šaknų, atgaus sveiką protą, pasvers ir įvertins didžiausią turgaus privalumą rinktis, derėtis, ragauti ir bendrauti. Artėja savivaldybių tarybų rinkimai. Su pažadais į turgavietę atkaks politikai, ir jeigu ne ant bačkos, tai kokioje šiltesnėje vietoje žadės medaus upes kisieliaus krantais. Prieš rinkimus smulkieji verslininkai ir ūkininkai jiems kokiam mėnesiui taps „nacionaline vertybe“.
Tauragės turguje prekyba vyksta be temperamento ar kokios nors išmonės. Kitur prekybininkai riša didžiausias šluotas, pina ilgiausias svogūnų kasas, kepa milžinams kiaušinienes, blakstienomis skaldo riešutus, kad tik atkreiptų pirkėjo dėmesį. Tauragės turguje ramu kaip Kultūros centre. Šioks toks sujudimas jaučiamas gyvajame turgaus kampelyje, kur prekiaujama šuniukais, kačiukais, kitais mielais padarėliais.
Mūsų apsilankymo dieną turguje kaip klevo lapų puokštė narvelyje liepsnojo auksinio fazano patinėlis. Iš kolektyvinių sodų su paukšteliais atvažiavusi moteriškė tądien buvo paklausi. Žmonės nors ir neketino pirkti, tačiau domėjosi egzotiškų paukščių gyvenimu, jų auginimo ypatybėmis. 300 litų už porelę žmonių neglumino. Šį tą apie fazanus nugirdome ir mes.
Fazanai lauko voljere gyvena net ir šaltą žiemą. Patinui prie laktos nepamaišytų šiltas krepšys, o patelei – nedidelė pušų šakų palapinė. Paukščiai lesinami viščiukams broileriams skirtu lesalu, labai mėgsta eglių spyglius, salotų lapus ir šermukšnių uogas. Fazanas užauga iki 50–90 cm ilgio kartu su uodega, kuri dažnai sudaro pusę viso ilgio. Patinai dažnai gyvena apsupti keleto patelių „haremo“.
Laisvėje fazanai gyvena miškuose ir krūmynuose. Maitinasi ant žemės, daugiausia grūdais, lapais ir bestuburiais. Naktis praleidžia miegodami medžiuose. Lizdus suka ant žemės, deda apie 10 kiaušinių. Peri apie 23 dienas. Fazanų būna sidabrinių, bananinių, bet auksiniai, ko gero, puošniausi.
Turgus – ištisa enciklopedija
Rudenį gyvūnėlių turgelis tampa gerokai mažesnis. Kas nori grynaveislio šuniuko ar katinėlio, gyvūnėlį perka veislynuose, su kilmės dokumentais. Mišrūną gali nusipirkti pagal skelbimą laikraštyje arba turguje. Ten jau kaip kam pasiseks. Žinovai pataria temperatūros pokyčiams jautrius gyvūnus (pvz., papūgas) šaltuoju sezonu pirkti namuose arba zooparduotuvėse. Turguje išlieka tikimybė nusipirkti peršaldytą gyvūną. Visuomet geriausia paukščiuką ar gyvūnėlį pirkti pagal skelbimą iš žmogaus, pas kurį jis atsirado. Paprastai šeimininkas supažindina su būsimo augintinio charakteriu, jo pomėgiais. Visgi teigiama, kad turguje „gyvosios gamtos kokybė“ geresnė nei zooparduotuvėse, be to, ir pigiau šiek tiek. Gyvūnėlių narveliams skirto atskiro kampo turguje kaip ir nėra. Jie pardavinėjami kur pakliūva, dažniausiai šalia naudotų baldų ar kitų rakandų.
Mūsų kalbinti šuniukų ir kačiukų pardavėjai sakė, kad žmonės jų augintinius perka labai noriai, nes visi gyvūnėliai turi tvarkingus dokumentus, yra paskiepyti, apžiūrėti veterinarijos gydytojų, maitinami geru maistu. Labiausiai su gyvūnėliais gaila skirtis vaikams, tačiau gyvenimas verčia tai padaryti. Vienas berniukas turguje tiesiog žarstė pirkėjams enciklopedines šunų maitinimo taisykles. Remiantis juo, paprasto mieste (iš dalies – ant sofos) gyvenančio šuns maisto racioną turėtų sudaryti trys pagrindinės dalys: gyvulinės kilmės baltymai – 75 procentus, iš jų 50 procentų – rūgštūs pieno produktai, išskyrus grietinę, ir 25 procentai – mėsa, mėsos produktai. Vitaminų ir angliavandenių šaltinis (smulkiai tarkuotos daržovės) turi sudaryti 25 procentus maisto raciono. Šeriant pigiais pašarais, kuriuose baltymų nedaug arba šie baltymai augalinės kilmės, keturkojų draugų organizme gali atsirasti įvairių medžiagų apykaitos sutrikimų. Šunų augintojai teigia, kad augintiniui būtina duoti kaulų, tačiau tai ne maistas, o tik malonus žaidimas, kuriuo nereikėtų piktnaudžiauti. Kramtomiesiems raumenims treniruoti puikiai tinka presuoti kaulai iš sausgyslių. Kiekvienam šuniui būtiną maisto kiekį galima nustatyti paprastai: reikia apčiuopti šonkaulius. Jei neapčiuopiate, šuo peršertas, jei šonkauliai matyti – pašaro per mažai.
Išklausę „Gustavo enciklopediją“ panūdome ko nors užkąsti. Iš plastikinio maišelio lindo ir nosį kuteno įvairiai parūkytų mėsyčių kvapai. Beliko skubėti namo ir prie šeimyninio stalo pasmaguriauti įsigytų gėrybių. O kad jūs, gerbiami skaitytojai, nors skaitydami „Tauragės kurjerį“ jaustumėtės kaip diržus susiveržę milijonieriai, siūlome jums fantastišką kepto fazano receptą. Ką gali žinoti, kam nesiseka loterijoje arba politikoje, tiems kartais nuskyla skaniai pavalgyti. Ir ubagų kieme būna šventė.
Karališka sriuba su fazanu
Reikės:
nupešto, išdarinėto fazano, 125 ml grietinėlės, 550 g lęšių, 1,7 l vandens, svogūno, 1 poro (tik baltosios dalies), čiobrelio šakelės,lauro lapo, druskos ir pipirų.
Gaminimas
Nuplaukite lęšius ir sudėkite į puodą su vandeniu, supjaustytu svogūnu, poru, čiobreliais ir lauro lapu. Pasūdykite ir virkite apie valandą, kol lęšiai taps minkšti. Tuomet juos išimkite, o skysčio neišpilkite.
Druska ir pipirais įtrinkite fazaną, apipilkite ištirpintu sviestu ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje 30 minučių, kol šiek tiek apkeps.
Atskirkite mėsą nuo kaulų, krūtinės mėsą atidėkite, o likusią sutrinkite ir sudėję kartu su lęšiais trinkite toliau, kol sriuba taps vientisai tiršta, pertrinkite per sietelį ir sumaišykite su lęšių nuoviru.
Pakaitinkite, supilkite grietinėlę ir patiekite sudėję ant viršaus fazano krūtinėlę, pabarstykite žalumynais.
