 |
| Prie garsiųjų Brandenburgo vartų |
Nors ir suniokota padalyto Berlyno gelmė, ji gerokai prasmingesnė negu iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tvarkingos architektūros miestas panašus į septintojo dešimtmečio „Draugystės“ knygyną, kurio vitrinos stikle lyg kokiame kapinių mauzoliejuje atsispindi senelio Johano Volfgango Gėtės galvelė. „Jaunojo Verterio kančios“ neprigyja lašiniais ir svogūnais ugdytame tavo kūne, todėl kiek įkabindamas kremti militarizuotas Remarko knygas, kurios sako, jog Vakarų fronte nieko naujo. Kartais rusiškame Berlyne tarnaujantis dėdė atsiunčia kalėdinį atviruką, kvepiantį šokoladu ir lengvo turinio dainomis. Tiek ano meto beveik vaikiškos pažinties su Berlynu. Tiesiog nesuki galvos apie vakarus, nes tau jų nereikia, nes tu kitaip išauklėtas, todėl tau iki socialistinės Kinijos arčiau negu iki supuvusio kapitalizmo. Apie Kiniją tu gali pavartyti spalvotus žurnalus, apie Vokietiją – ne. Bet ateina laikas, kai griuvusią Berlyno sieną į Mičigano ežero salą kišenėse išveža amerikonai, žaidžia akmenukais ir galvoja, kad vokiečiams atnešė demokratiją. Vokiečiai mano, kad demokratiją pasiėmė patys. Keičiasi stereotipai ir vertinimo kriterijai. Siaurais Lenkijos keliukais lyg koks kryžiuočių šnipas naktiniu autobusu varai pamatyti Reichstago. Lietuviškos vėliavos, taip sakant, nekelsi... Atostogos kvepia dešrelėmis ir raugintais kopūstais.
Reichstagas – bene vienintelė lankytina vieta Berlyne, prie kurios turi atstovėti nemažą eilę. Kartais tenka palaukti net kelias valandas. Mums nepasisekė. Turistų antplūdis buvo toks didelis, kad norus teko keisti galimybėmis. Taip ir nepavyko užlipti ant Reichstago stogo, nuo kurio atsiveria neva grafiti kūrinėliais aprašinėta Berlyno panorama. Berlynas tapo masinės psichozės auka. Jau aprašinėjami medžiai skveruose, greitai atsiras gudruolių, grafituojančių paukščius.
Žioplinėdamas šalia Reichstago supranti, kad Vokietiją sunku įsivaizduoti be traukinio. Žvilgsnis patraukia pasigrožėti šiuolaikine Berlyno geležinkelio stotimi, kurios konstrukcijų ažūras rodė didelį Vokietijos architektų meistriškumą. Tai pati moderniausia ir didžiausia Europos geležinkelio stotis, pastatyta senosios stoties vietoje, kuri buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu. Kelionių specialistai, taip turiu garbės vadinti ne kartą buvusius Berlyne, pataria už 24,50 euro įsigyti transporto kortelę, su kuria 48 valandas galima metro, tramvajais ir autobusais važinėti po miestą, netgi apsilankyti Muziejų saloje. Tačiau seno kirpimo lietuvis visuomet mieliau pasitiki savo kojomis, o sutaupytus eurus išleidžia lauktuvėms. Kai pamatuoji žingsniu, nuo geležinkelio stoties ne taip toli iki Vokietijos kanclerės Angelos Merkel rezidencijos.
Vargu, ar į politinio gyvenimo vežimą įkinkyta politikė jau beranda laiko nueiti apsipirkti į prekybos centrą. Pirmąja Vokietijos istorijoje moterimi kanclere tapusi A.Merkel tvirtino, kad nepaisydama darbe patiriamos įtampos mėgina rasti laiko pokalbiams su savo vyru mokslininku Joachimu Zaueriu, draugais. Vienu metu buvo itin pabrėžiamas jos paprastumas. Skirtingai negu pirmtakas Gerhardas Šrėderis, ji nesutiko keltis į oficialią kanclerio rezidenciją ir liko gyventi Rytų Berlyno Mitės rajone turėtame bute. Kaip yra dabar, eiliniai vokiečiai nepasakoja, duodami suprasti, kad jų pačių gyvenimas jiems svarbesnis.
Kai stabteli prie Brandenburgo vartų, šiek tiek nustembi galvodamas, kad karas dar nepasibaigė ir rusai iš Vokietijos dar neišėjo namo. Sovietinės atributikos – nors vežimu vežk. Panašu, kad nugalėtojų medaliai, antpečiai, ženkliukai pradėti gaminti Turkijos dirbtuvėlėse pirmą dieną po karo. Tamsiagymiai kareiviai, įsprausti į sovietines uniformas, su pietietišku įkyrumu siūlo suvenyrus, ant atvirukų deda buvusių Berlyno okupacinių zonų antspaudus, rusiškai marmaliuoja „Vsio charašo“, nes daugiau pasakyti nieko nemoka. Net medinės matrioškos turi pietietiškų bruožų. Gerai, kad karštą popietę Berlyne nėra Štirlico. Iš apmaudo jam tektų raudoti dėl tėvynės garbės ir pro ašaromis nuplautą geležinio čekisto grimą parodyti tikrąjį savo veidą Miuleriui. Ko gero, įtampa peraugtų į susišaudymą.
Už kelių šimtų žingsnių įsikūręs Rusijos ambasados kvartalas atvertų auksu žibančius vartus ir priglaustų Štirlicą, nes to daryti dar neužmiršo. Mėlynais sarafanais šviečiančios „Airofloto“ mergaitės, apkabinusios „žydrojo ekrano numylėtinį“, pakiltų į dangų ir, spjaudydamos saulėgrąžas, pakeistų skrydžio trajektoriją. Po kurio laiko išsikvėpusi fantazija viską sugrąžintų į savo vietas, ne tik mes, „sovietinukai“, žinome Štirlico ir raudonųjų Maryčių judėjimo tvarką. Kitiems Berlyno gyventojams ir svečiams buitis ramiai snūduriuotų prie gero alaus ir dešrelių su kariu.
Branderburgo vartai – Vokietijos simbolis, menantis didingą jos praeitį. Iš ten pro Parizer Platz aikštę eina kelias į Unter-den-Linden alėją. XVIII–XIX a. šis nuostabus neoklasicistinės architektūros paminklas buvo laikomas žymiausiu Prūsijos imperializmo pavyzdžiu.
Perėjus Rūmų tiltą, prieš jūsų akis atsivers vaizdas į Aleksandro aikštę, kur iškyla televizijos bokštas, trykšta daugiafigūrinis „Neptūno“ fontanas, stovi raudonplytė Berlyno rotušė. Pagrindinis ir bene vienintelis aikštės paminklas yra Ericho Džono laikrodis – „Pasaulio laikas“. Skverelyje toliau nuo akių tarsi Grūto parke aptiksite pasislėpusią marksistų porelę.
 |
| Reichstagas. E.Skipičio foto |
Jeigu nepradedi šmirinėti po Berlyno parkus, bažnyčias, muziejus, visai nebloga vieta spalvingai praleisti laiką yra Potsdamo aikštė. Ten beveik viskas šalia – tik per žvilgsnio atstumą: Berlyno sienos likučiai, seniausias miesto šviesoforas, naujos architektūros dangoraižiai. Ypač efektingas „Sony“ centras – šiuolaikinių dangoraižių grupė, kurios kiemelis uždengtas įmantriu bures primenančiu stogu. Įspūdingai šis kiemelis atrodo naktį. Jeigu neturite reikalų susitikti su Štirlicu, ten veikiančios kavinės palengvins jūsų nuovargį. Jose bet kada galite suvalgyti Vienos šnicelį ar kumpio gabalą, išgerti alaus. Kainos ne ką didesnės nei Vilniaus ar Klaipėdos kavinėse.
Salelėmis išsimėtęs Berlyno senamiestis visuomet jaukiai priglaus, tačiau nepažįstančiam miesto veikiau nerizikuoti. Visko pamatyti tikrai nesuspėsi. Kitam kartui liks garsusis Berlyno zoologijos sodas, pastoliais aplipę muziejai, dailės galerijos. Dairantis darosi panašu, kad Vokietija irgi neseniai įstojo į Europos Sąjungą. Reklaminiai plakatai rodo didelę šios struktūros finansinę paramą. Už 2,30 euro gatvės kavinukėje išgeri kavos su pienu. Virš galvos plevenantis tentas su kavinės pavadinimu „Dressler“ asocijuojasi su Šereitlaukio dvarininkų pavarde. Lietuviškų pavardžių pavyko rasti netgi Berlyno kapinėse. Keli šimtai metų kultūrinės kaimynystės paliko savo ženklus, kuriems surankioti reikia laiko. Kai apsukęs ratą apie subombarduotą Kaizerio Vilhelmo bažnyčią pradedi tolti nuo praėjusio karo, džiaugiesi, kad kraupiausios ano amžiaus tragedijos randai baigia užgyti.
