Jau kelinti metai estų pavyzdžio įkvėpti Lietuvoje rengiame prišiukšlintų gyvenviečių bei miestų viešųjų erdvių, miškų ir pakelių, kitų vietų švarinimo talkas. Aktyvioji visuomenės dalis su aukščiausiais valstybės vadovais priešakyje darniai kyla į visuotinio kuopimosi vajų. Vis labiau įsisiūbuojantys renginiai įgauna pagreitį bei pažangiosios tautiečių dalies aktyvų palaikymą. Šiemet akcijoje „Darom 2010“, kaip manoma, dalyvavo 170 tūkst., arba kas dvidešimtas šalies gyventojas. Surinktas pritrenkiantis šiukšlių kiekis – apie 2000 tonų atliekų.

Dabar retas žmogus neturi nuosavo automobilio. Naujesnį ar senesnį – kiekvienas pagal savo pajamas. Na, o turint automobilį reikia juo ir pasirūpinti – nustatytu laiku keisti alyvą, tepalo ir oro filtrus. Kai sugenda, reikia ir automechaniko paslaugų. Dažnas vairuotojas smulkius gedimus ir pats pasitvarko, o kur neužtenka žinių ir techninių galimybių – tenka kreiptis į autoservisą. Šiais sunkiais laikais norime sutaupyti ir ieškome, kas tą darbą atliks pigiau. Sugedus automobiliui – nutrūko sankabos troselis, nutariau kreiptis į UAB „Taisas“, esančią Bernotiškės g. 16.

Perskaičiau žurnalistės Ramunės Ramanauskienės straipsnį apie buvusią „Tauragės keramikos“ gamyklą, ilgamečio jo direktoriaus Valdemaro Daujoto nuoskaudos žodžius apie kažkada taip rūpestingai puoselėtą tvarinį, šiandien virtusį griuvėsiais. Ir apniko atsiminimai, kuriais negaliu nepasidalyti.

Kas yra karas? Pagal terminų žodyne surastą apibrėžimą, karas – tai ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar visuomenės klasių, sluoksnių. Karai būna pasauliniai, didieji, išsivadavimo, gynybiniai, puolamieji, okupaciniai, pilietiniai, partizaniniai, teroristiniai ir kt. Ekonominiai, šaltieji, karštieji, žvaigždžių, kibernetiniai ir panašūs karai, ginkluoti kitokiais ginklais. Kokiais ginklais apsiginklavusios karo keliuose kariaujančios pusės?

Visais istorijos egzistavimo laikais žmonės troško duonos ir pramogų, o visa kita – kaip gyvenimas susiklostys. Pabrėžiu, pirmiausia – duonos, paskui – pramogų. Lietuvoje kažkodėl viskas vyksta atvirkščiai. Per devyniolika Lietuvos nepriklausomybės metų lietuviai matė visko. Bet pamatė ne tai, ką norėjo, apie ką svajojo, ko tikėjosi, dėl ko kentėjo. Pasirodo, per tuos ilgus metus nieko esmingo nepasiekėme, kovojome su vėjo malūnais. Apmaudu, pikta, liūdna ir graudu.

Kovo 7 dieną Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vyko zoninės Lietuvos mokinių olimpinio festivalio „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ varžybos. Į jas pateko geriausios Tauragės, Šilutės, Šilalės rajonų ir Pagėgių savivaldybės komandos. Tauragės rajonui pirmą kartą mokyklos istorijoje atstovavo Skaudvilės gimnazijos komanda, vadovaujama kūno kultūros mokytojų – šių eilučių autoriaus ir Janinos Regelskienės.

Kreipiamės į jus su problema dėl išvažinėtos kiemo žaliosios vejos, kurią niokoja gretimo namo gyventojai savo automobiliais. Mūsų namo adresas – Dainavos g. 9, o pažeidėjai – Dainavos g. 12 namo gyventojai, kuriems per sunku parvažiuoti namo tam skirtu asfaltuotu keliu, tai jie važiuoja per parduotuvės „Nomera“ kiemą, per šaligatvį, skirtą vaikščioti pėstiesiems, gadindami švelniai tariant mūsų namo žolyną.

Tiesos sakymas visais laikais buvo garbingų, dorų žmonių vertinamas elgesys. Straipsnių serija apie šilumos tinklus sudaro kitokią nuomonę. Vien tik straipsnio pavadinimas, kad „Miestą šildys dvokiantys miltai“, yra absoliutus melas.

„Pagėgių žinios“ gavo pagėgiškės skaitytojos Rasos Klymantienės laišką, kuriuo moteris reiškia nepasitenkinimą Tauragėje veikiančios draudimo bendrovės BTA darbu. Skaitytojoja rašo:

1993 m. birželio 25 d. buvo pasirašyta partnerystės sutartis tarp tuometinės Rydštato bendruomenės ir Tauragės miesto. Tauragės savivaldybei tai buvo pirmoji sutartis, pagrįsta draugyste ir bendradarbiavimu su viena iš Vakarų Europos bendruomenių. O prieš tai jau beveik nuo 1990 metų buvo asmeniniai ryšiai ir delegacijų iš Rydštato apsilankymai Tauragėje, abiejose bendruomenėse – Rydštate ir Tauragėje įsikūrė draugijos, kurių pagrindinis tikslas buvo padėti Tauragės žmonėms, nes tuo metu  buvo reikalinga pagalba.

Rašau į jūsų laikraštį todėl, kad esu tauragiškis. Antrus metus iš eilės tarnauju Afganistane, Goro provincijos Čagčarano mieste. Nesu profesionalus kariškis. Tarnauju savanoriu KASP Didžiosios kovos 8-osios rinktinės civilių ir kariškių bendradarbiavimo 801-ojoje kuopoje. Turiu atsargos vyr. leitenanto laipsnį. Civiliame gyvenime dirbu UAB „Tauragės vandenys“ Kaimo vandentiekio tarnybos viršininku. Į Afganistaną esu paimtas kaip civilinis infrastruktūros komandos vadas.

Esu tauragiškis ir vairuoju. Manyčiau, kaip ir dauguma kitų tauragiškių. Tokią nuomonę galima susidaryti iš intensyvaus Tauragės gatvių eismo, kartais tikrai nenusileidžiančio didmiesčiui.
Turbūt dažną vairuotojų Tauragėje šiuo metu labiausiai erzina du dalykai: nereguliuojamos sankryžos ir eilės prie Jūros tilto.

Birželio 5-6 dienomis, mes, du atstovai iš Tauragės (Jonas Liorančas – buvęs Sąjūdžio pirmasis pirmininkas, ir aš – paskutinė Sąjūdžio atsakinga sekretorė), buvome pakviesti į tarptautinę konferenciją „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“. Konferencijoje dalyvavo apie 20 įvairių valstybių atstovai ir buvę Sąjūdžio įkūrėjai bei aktyvūs jo dalyviai. Renginys vyko Seimo rūmuose, salėje, kur buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas 1991 m. kovo 11 d.

Ir medžiai, gražūs, didingi, išsirikiavę ant kranto stovi. Rodosi, laukia savo eilės, kada upė pasiims juos į savo vilnis. Padarykime trumpą ekskursija Jūros upes pakrante, ar iš tikro ten taip gražu...

Gegužės 24 d., šeštadienį, pašto dėžutėje radau staigmeną – „Tauragiškių balso“ laikraštį. Apsidžiaugiau. Laisvadienis, turėsiu, ką paskaityti. Bet greitai nusivyliau, nes ketvirtajame puslapyje „Mūsų kaimeliai“ nekreipiau dėmesio į turinį, o taisiau klaidas. Matyt, dar nedingo buvusios profesijos įgūdžiai, nors mokykloje nedirbu jau 29-erius metus. Žodžiu, už šį puslapį rašau dvejetą...

Ne taip seniai buvome paskelbę konkursėlį, kas išradingiau pastatys automobilį neleistinoje vietoje. Smagu, kad tauragiškiai neabejingi Kelių Eismo taisyklių pažeidėjams. Fotografuota prie J.Tumo-Vaižganto g. 120. Nors vairuotojas galėjo važiuoti tvarkingai, bet išvažiavo kaip pašėlęs.

Gimiau ir užaugau Tauragės mieste. Prisimenu niūrius sovietinius laikus, kai viskas buvo deficitas. Prisimenu, kai vedant diskotekas, poilsio vakarus liepdavo į repertuarą įtraukti iki 50-70 procentų tarybinės muzikos... nors niekad to nedariau. Džiaugiuosi Lietuvos laisve ir nepriklausomybe, to dėka net aštuonerius metus praleidau už Atlanto. Bet Tėvynės, Gimtinės trauka slėgė visada ir visas krašto naujienas sužinodavau internete skaitydamas „Tauragės kurjerį“, „Lietuvos rytą“, delfi žinias.

Ne vieno daugiabučio gyventojai skundžiasi, kad mažos automobilių aikštelės prie namų paverstos senų, dažnai nebevažiuojančių transporto priemonių saugojimo vietomis.

Senokai susikaupusias mintis paviešinti pastūmėjo rajoninėje spaudoje perskaitytas išsireiškimas apie „popierinę“ bendruomenę. Nestebina šios sąvokos autoriaus ar autorių netikslus išsireiškimas. Panašios klaidelės labai paplitusios. Dažnai tai daroma skubant išreikšti mintis, o neretai neskiriant sąvokų „bendruomenė“ nuo „bendruomeninės organizacijos“. Todėl tikiu, kad Lauksargiuose, apie kuriuos buvo rašoma rajoninėje spaudoje, gyvena gyvi žmonės, o ne mirusios sielos. Spėju, kad „popierine“ buvo pavadinta bendruomeninė organizacija „Lauksargiškiai“.

Gerbiama redakcija, manau, skaitėte „Tauragiškių balso“ straipsnius, nukreiptus prieš mane. Neabejoju, kad tai „kuruoja“ vienas didelę įtaką šiam leidiniui turintis kolega politikas. Neapsikentęs parašiau jam atvirą laišką ir elektroniniu paštu nusiuntęs į redakciją paprašiau jį išspausdinti kaip mano nuomonę. Tačiau į savo tarnybinį elektroninį paštą gavau štai tokį atsakymą: