Ilgą laiką Lauksargiai priklausė Mažosios Lietuvos Tilžės apskričiai, savų maldos namų neturėjo, tad iki XIX a. vidurio lauksargiškiai lankė Vilkyškių bažnyčią. 1830–1833 m. nutiesus plentą iš Lauksargių į Tilžę ir pradėjus augti gyvenvietei, čia radosi būtinybė statyti bažnyčią. 1836 m. sudaromas komitetas savarankiškai parapijai steigti. Sukaupus lėšų 1854 m. nuperkama 11 margų (apie 2,5 ha) žemės kunigo namui statyti. Sklypą bažnyčiai statyti padovanojo Lauksargių dvaro savininkas Samuelis Habedankas. 1864 m. įkūrus Lauksargių parapiją, pradžioje kaip Vilkyškių bažnyčios filijalą, atsiunčiamas diakonas Adolfas Ansaitis. Jis glaudėsi laikinuose namuose, kuriuose vykdavo ir pamaldos.

Artėja paslaptingiausios metų šventės - Kalėdos. Europoje bei  kitų žemynų katalikiškojo tikėjimo valstybėse. Kalėdos švenčiamos labai panašiai. Po advento ramybės, iškilaus Kūčių vakaro, išaušta  Kalėdos -  kūdikėlio Jėzaus gimtadienis. 21–asis amžius, žmogiškąsias vertybes pakeitęs vartotojišku siautuliu, jau bando ištrinti iš mūsų atminties Advento ramybę, Kūčių ir Kalėdų žavesį. Šventė tampa paviršutiniška, be turinio, kaip linksmas masinis renginys, kaip vyno ir alaus šventė, rūkytų šonkauliukų , keptos žąsies ar kalėdinio kalakuto pasivalgymas. Advento susikaupimą blaško lakstymas  paskui kalėdines nuolaidas. Kasmet vis anksčiau miestų aikštėse puošiamos ir įžiebiamos eglės. Nenustebkime, kad netrukus kalėdinės šventės prasidės lapkričio mėnesį.

Baigiantis Lietuvos tūkstantmečio jubiliejiniams metams verta prisiminti ir tai, kad vos prieš 105 metus buvo įkurta „Sandoros“ – „Santaros“ draugija, skirta ne vien bažnytinei, bet ir kultūrinei veiklai Lietuvoje.

Pirmosios Lietuvių evangelikų liuteronų šalpos ir kultūrinio švietimo draugijos iniciatorius 1904 metais buvo kunigas misionierius Indijoje Kristupas Lokys. Jo mintis perėmė Klaipėdos pedagogas A.Einaras. Pirmininkavo A.Baltris, J.Ponaitis, K.Sudergaitis. Draugijos tikslas – tarnauti ir padėti vienas kitam. „Sandoros“ – „Santaros“ įstatai buvo priimti 1905 m. ir paskelbti „Pagalbos“ žurnale.

Ketvirtadienį pasibaigė didysis vėgėliavimas. Sako, kad beveik mėnesį nuo Smalininkų iki Rusnės prie Nemuno kaip jonvabaliai naktimis mirksėjo žvejų žiburėliai. Vėgėlių gaudymo sezonas šiemet buvo dviem dienomis ilgesnis. Pataluose aimanuodamos vartėsi žvejų moterys, nes sapnavo vyrus, iš upės srovės meškerėmis traukiančius olia lia undines. Tos dar ir dainavo tarsi sirenos. Tuo tarpu vyrai nuo keiksmažodžių ištinusius liežuvius mirkė degtinėje ir į šuns dienas dėjo sunkiai pasiekiamą laimikį.

Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.

Gaurės miestelio istorijoje ryškų pėdsaką paliko Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas Kazimieras Šleivys, šioje parapijoje tarnavęs 25-erius metus. 

Kazimieras Šleivys gimė 1872 m. gruodžio 2 d. Kandriškio kaime, Stumbriškio valsčiuje, Panevėžio apskrityje, valstiečių šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, 1890–1894 m. – Kauno kunigų seminarijoje. Buvo aktyvus slaptos lietuvių klierikų Šv. Kazimiero draugijos narys. Nuo 1894 m. tarnavo vikaru Šiauliuose, kunigu įšventintas 1895 m. Nuo 1899 m. atkeliamas į Ukmergę, ten prasidėjus miesto mokyklos moksleivių bylai dėl lietuviškos spaudos K.Šleivys buvo kaltinamas šios spaudos platinimu ir moksleivių lietuvybės kurstymu. Caro 1902 m. sausio 9 d. paliepimu dvejiems metams ištremtas į Charkovą.

Paskutinis raudonas bobų vasaros auskaras vakar nukrito nuo migloje stovinčio klevo. Paskutiniai sunkūs darbai sudėti į aruodus, uždaryti stiklainiuose arba užraugti statinėse. Vis pilkėjanti ir trumpėjanti dienos valanda leidžia ilgiau pavakaroti. Ne visiems pramoga – televizorius. Artėdami prie energetinės krizės pamažu mokomės taupyti šviesą. Dar neskaldome balanų, bet prie balanos gadynės artėjame. Pilkoji rudens valanda senovėje buvo gerbtinas laikas.

Jeigu būtų gyva poetė Birutė Baltrušaitytė, iš Vilniaus ar gimtųjų Lomių ateitų į paskutines Jono Vanagaičio ir Marijos Brožaitės-Vanagaitienės laidotuves. Vilkyškių bažnyčioje arba Bitėnų kapinaitėse poetė būtų atsistojusi ir pasakiusi maždaug šitaip: „Pareinate iš toli, skaudžiai pasibeldžiate į atmintį pelenais, kad susitelktumėt sutikti Amžinybę Mažosios Lietuvos žemėje. Gal to ir norėjote bėgdami per kruviną Aistmarių ledą? Tėvynė, dėdama gėles ant paskutinio jūsų kelio, šiandien negali pasakyti, o juo labiau garantuoti, kad administracinė pertvarka iš žemėlapio neištrins Mažosios Lietuvos vardo. Ar atgulę Bitėnų kapinėse netapsite benamiais?“

Šįkart prisiminkime Tauragės gimnazijos direktoriaus Broniaus Kačiušio gyvenimą ir skaudžias jo mirties aplinkybes 1948-aisiais.

Tautinis, kartu ir kultūrinis lietuvių atgimimas Tauragėje ir jos apylinkėse prasidėjo XIX a. pabaigoje. Lietuviška veikla sustiprėjo po 1905 m. judėjimo. 1906 m. lapkričio 22 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras. Vakare suvaidinta Šatrijos Raganos „Nepasisekė Marytei“, deklamuotos eilės, dainavo vargonininko J.Charžausko vadovaujamas choras. Kitas vaidinimas įvyko 1907 m. sausio 21 d., buvo parodyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ir V.Kozebrodzkio pjesė „Dėdė atvažiavo“. J.Charžausko vadovaujamas choras padainavo 10 dainų. Tų pačių metų rudenį buvo suvaidinta Vincento Kemėšio versta drama „Šventoji Elzbieta“. Kunigo V.Kemėšio rūpesčiu apie 1908 m. įsteigta šv. Juozapo darbininkų draugija turėjo biblioteką su skaitykla.

„Tauragės kurjerio“ redakciją pasiekė advokatės Danutės Kietienės laiškas. Buvusi tauragiškė, dabar Kaune gyvenanti D.Kietienė rašo perskaičiusi liepos mėnesio „Taurragį“, ją ypač sudominęs paveldo tyrėjo Edmundo Mažrimo straipsnelis „Tauragės vaistinės“.

„42 metai – vaistinėje. Išaugino tris dukras ir tris anūkes... Jos laiką ne laikrodžiai skaičiavo, o širdis...“ – tuos žodžius 1988 metų gruodį parašiau po jos portretu laidojimo namuose. Tada niekas neatėjo į galvą – tik galutinis mamos gyvenimo rezultatas. Paskui ilgai galvojau, kodėl nesuradau kitų, kokių nors ypatingų, gražių žodžių, ir tik dabar, ne taip seniai supratau, kad tai ir buvo jos gyvenimo esmė: tikslo, svajonės siekimas, gyvenimas, pasiekus tikslą, ir pėdsakas, paliktas žemėje...

Laiko ir įvykių sūkuryje turėtume nepamiršti to, kas buvo ar yra šalia mūsų. Deja, bėgant metams ir nelikus liudytojų, atsiminimus tenka rinkti po kruopelytę, nešti po šapelį, kad nors kiek užpildytume baltus praeities puslapius. Todėl ir norėčiau paminėti Kalpokų kaimą, esantį 3 km nuo Tauragės, prie plento Tilžės link.

Medinė architektūra šimtmečiais sudarė lietuvio tradicinę aplinką. Ji buvo prieinamiausia, suprantamiausia ir šilčiausia lietuvio sielai bei gyvensenai. Medinės architektūros kūriniai sukoncentruoti sodybose, bet greta buitinės statybos pagal liaudiškos medinės architektūros tradicijas buvo statomi sakraliniai ir visuomeniniai pastatai.

Pirmieji fotografai Lietuvoje pradėjo dirbti apie 1854 metus. Pirmapradei lietuviškai fotografijos raidai įtakos turėjo šios srities specialistų antplūdis iš Europos. Kintant fotografijos technologijoms atsirado sumanių vietinių specialistų, profesionaliai fiksavusių laikmečio būtį. Lietuviškos fotografijos istorija ne visai teisingai skirstoma į du periodus: iki lietuviškos meninės fotografijos atsiradimo ir po jo.

Pirmojo Tauragės miesto herbo – medžioklės tauro ragas raudoname fone – kūrėjas yra grafikas Rimtautas Gubavičius (1967 m.). Naują miesto herbą, labai panašų į ankstesnįjį sukūrė dailininkas Juozas Galkus. Lietuvos Respublikos Prezidentas šį herbą patvirtino 1997 m. kovo 3 d.

Lauki, žmogau, pavasario? Aišku, kur gali, ten ir lauki. Geležinkelio stotyje, nors jau seniai ten nematei keleivinio traukinio ir žinai, kad pavasaris ant perono neišlips, oro uoste, atvilkęs lagaminus pigiam skrydžiui, šmirinėdamas laukais, kur gulbės užpakaliais trina tavo rapsų derlių, o tu priverstas baltus paukštelius drabstyti keiksmažodžiais. Blogiausia, kai pavasario esi priverstas laukti spoksodamas pro redakcijos langą. Vyturiai žinių dar neneša.

Laikas visuomet mums atsuka nugarą, kad nematytume vis smarkiau besiraukšlėjančio jo veido. Iš vėjo plaikstomo lietpalčio kišenės jis ištraukia pluoštus prisiminimų, buvusių bendradarbių pavardes, mylėtų ir nemylėtų mergaičių adresus, atmintyje įstrigusius, bet nenufotografuotus kadrus, nepakartojamą jaunystės apšvietimą, optimizmo ir vilties blyksnius, santūrius susimąstymo šešėlius, tarsi kokį nutrintą fotografijų albumėlį padeda gyvenimo trupinius ir skubiu žingsniu taikosi nueiti nuo mūsų stalo.