Tauragė iš pietų, vakarų ir šiaurės apsupta upėmis, norint ją pasiekti reikia per jas persikelti. Įvairūs tiltai nuo seno buvo viena gyvenvietės apsaugos priemonių. Krašte įsivyravus taikai, gyvenantiesiems upių krantuose bendravimas tapo problema, kurią reikėjo spręsti. Sprendinių būta įvairių. Bet kuriuo laikmečiu įrenginiai, jungiantys upės krantus, karo metu buvo pagrindiniai strateginiai objektai, kuriuos naikino, o vyraujant taikai vėl atstatinėjo.

Pagramančio miestelio centre dunksantis piliakalnis liudija, kad tai viena seniausių gyvenviečių Tauragės krašte. Tiesa, seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose vietovė neminima. Pasisekė rasti tik 1562 m. datuojamą vietovardžio (Gromonciov) įvardijimą Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Sąlyginai vėlyvą Pagramančio paminėjimą „kompensuoja“ žinios apie senuosius jo apylinkės kaimus, iš kurių du savo istoriją pradeda dar XIV a.

Batakių aikštėje nuo 2003-iųjų stovi stogastulpis, skirtas miestelio vardo pirmojo paminėjimo sukaktuvėms. Paminklas gražus, idėja priminti garbingą senovę taip pat gera, tačiau ant stogastulpio įrėžtas skaičius – 555 metai – nėra tikslus. Įamžinimo iniciatoriai, matyt, rėmėsi urbanisto Algimanto Miškinio tekstais, kuriuose rašoma, kad Batakių vietovardis pirmą kartą paminėtas 1448 m. Esą tais metais išduotu aktu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Batakių valdą dovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Kęsgailai. Tačiau datuojant šį dokumentą įsivėlė klaida.

Dabar mums visiems be galo gerai. Karštis stryktelėjo iki rekordinės padalos, tad naktimis puikiausiai galime miegoti net drobule neužsikloję. Nuo kūno trinties nesidėvi nei patalas, nei drabužis – žiūrėk, per karščius dar sutaupome. Geras krizės metų ženklas. Už sutaupytus centus turėjome puikų šansą nuvažiuoti į Griunvaldą, kad kelioms paroms užstrigę Lenkijos keliuose savo kailiu pajaustume tai, ką prieš 600 metų galėjo jausti Vytauto pulkai, žygiuojantys į lemiamą mūšį. Po laikinų nepatogumų lenkų žemėje savo kaulelius parnešėme namo. Vieną kartą turime gražaus laiko apmąstyti Žalgirio mūšio svarbą lietuvybei.

Ach, kokia trumpa žiedais ir kvapais užgriuvusi vasara. Tokia trumpa, kad net nesuspėji nuvažiuoti pas gimines. Po pasaulį pasklidusius draugus prisimeni kur kas dažniau, nes jie vos ne kasdien suranda tave mobiliuoju telefonu ar nešiojamojo kompiuterio dėžutėje. Su giminėmis komunikuoti yra gerokai sunkiau. Jeigu į šviesią kapitalizmo ateitį žengiančių kartų virkštelės nenutraukė žemės dalybos, tuomet atskirtį sugalvojo laikas, pagimdęs naujas bendravimo tradicijas.

Sunkiai, tačiau vis tiek prasiveria pavasario vartai. Akis paglosto auksinis šalpusnio geltonis, skaidrus žibučių mėlynumas, boluojanti plukių ramybė. Kai kur iš savo kuklaus dvarelio akis pakėlė šilagėlės. Viešvilės rezervato direktorius Algirdas Butleris prieš kelias dienas „Tauragės kurjeriui“ guodėsi, kad vos pražydę šie reti augalai mūsų kraštuose yra naikinami. Ir tai daro ne strazdanotos pradinukės, o gerbiamos ponios, panūdusios gamtos grožybėmis išdabinti savo kolektyvinių sodų darželius. Galvodamos, kad miškuose išrautos šilagėlės prigis, į brandžią dešimtį įkopusios „mičiurininkės“ kuičiasi savo bandymų sklypeliuose.

Tauragės miesto urbanistinė raida glaudžiai susieta su istoriniais įvykiais ir geografine padėtimi. Šio krašto archeologiniai ir istoriniai tyrimai rodo, kad gyvenvietės augimui įtakos turėjo pasienis bei vykę gaisrai.

Tauragė, nuo seno būdama pasienyje, turėjo savų privilegijų ir problemų, kurias teko spręsti patiems miestelėnams. Karų metais miestas būdavo laibai sugriaunamas, o naujai atstatomas keisdavosi ir per laiką tapdavo neatpažįstamu. Prisiminkime šiandieninį Vinco Kudirkos skverą, kuris apjuosia Martyno Mažvydo bažnyčią, prisiminkime jo aplinką ir jo atsiradimo aplinkybes.

Šiemet beveik grėsmingai į mūsų gyvenimą įsiveržė potvynis. Pavasarinį polaidį pirmieji pajuto lietuviai prie Lėvens ir Nevėžio. Iš ledo pančių besivaduojanti gamta, nepaisydama geografinių platumų, politinių valdžios įsitikinimų bei paprastų žmonių socialinės padėties, parodė savo galią ir didybę. Iš krantų išėjusi Akmena pagrūmojo Pagramančiui ir savo vandenį nunešė kitai upei, o ši – Nemunui. Potvynis šoktelėjo į pamarį. Ir nebeužtvenksi upių bėgimo, nesustabdysi partinėmis rietenomis, rutina tapusiais Seimo skandalais ar verkšlenimais apie prastėjančią buitį. Gyvename taip, kaip turime: vieniems pakanka į druską pamirkytos duonos, kitiems ir nuo pyrago krentančio sviesto negana.

Ko gero, ne vienam, vaikštinėjusiam palei vaizdingas Jūros, Šešuvies upių pakrantes, teko matyti, kad švelniame, įprastame paupio peizaže išnyra agresyvių, šaltų formų betoniniai statiniai. Juose klaikios šaudymui skirtos angos primena monstrą, turintį vieną–dvi ir daugiau „akių“. Nuo seno šiuos statinius vadina įvariai: bunkeriais, dzotais, dotais. Kada jie atsirado, kam jie skirti ir ar mums šie įprastą, mielą peizažą darkantys statiniai yra svarbūs?

Išgirdę iki pažastų apsnigtuose miškuose ūbaujant pelėdą, kiekvieną vakarą užrakiname tvartelio duris, kad į baugščiai strikinėjančių avių buveinę neįsisuktų dantimis kalenantis vilkas. Elgiamės krikščioniškai, kaip Vagnorius. Baikščių gyvulėlių vilkams sudraskyti neleidžiame, bet pripratiname juos tikėti, jog skerdykla yra pati tinkamiausia žemės vieta egzistuoti.

Ilgą laiką Lauksargiai priklausė Mažosios Lietuvos Tilžės apskričiai, savų maldos namų neturėjo, tad iki XIX a. vidurio lauksargiškiai lankė Vilkyškių bažnyčią. 1830–1833 m. nutiesus plentą iš Lauksargių į Tilžę ir pradėjus augti gyvenvietei, čia radosi būtinybė statyti bažnyčią. 1836 m. sudaromas komitetas savarankiškai parapijai steigti. Sukaupus lėšų 1854 m. nuperkama 11 margų (apie 2,5 ha) žemės kunigo namui statyti. Sklypą bažnyčiai statyti padovanojo Lauksargių dvaro savininkas Samuelis Habedankas. 1864 m. įkūrus Lauksargių parapiją, pradžioje kaip Vilkyškių bažnyčios filijalą, atsiunčiamas diakonas Adolfas Ansaitis. Jis glaudėsi laikinuose namuose, kuriuose vykdavo ir pamaldos.

Artėja paslaptingiausios metų šventės - Kalėdos. Europoje bei  kitų žemynų katalikiškojo tikėjimo valstybėse. Kalėdos švenčiamos labai panašiai. Po advento ramybės, iškilaus Kūčių vakaro, išaušta  Kalėdos -  kūdikėlio Jėzaus gimtadienis. 21–asis amžius, žmogiškąsias vertybes pakeitęs vartotojišku siautuliu, jau bando ištrinti iš mūsų atminties Advento ramybę, Kūčių ir Kalėdų žavesį. Šventė tampa paviršutiniška, be turinio, kaip linksmas masinis renginys, kaip vyno ir alaus šventė, rūkytų šonkauliukų , keptos žąsies ar kalėdinio kalakuto pasivalgymas. Advento susikaupimą blaško lakstymas  paskui kalėdines nuolaidas. Kasmet vis anksčiau miestų aikštėse puošiamos ir įžiebiamos eglės. Nenustebkime, kad netrukus kalėdinės šventės prasidės lapkričio mėnesį.

Baigiantis Lietuvos tūkstantmečio jubiliejiniams metams verta prisiminti ir tai, kad vos prieš 105 metus buvo įkurta „Sandoros“ – „Santaros“ draugija, skirta ne vien bažnytinei, bet ir kultūrinei veiklai Lietuvoje.

Pirmosios Lietuvių evangelikų liuteronų šalpos ir kultūrinio švietimo draugijos iniciatorius 1904 metais buvo kunigas misionierius Indijoje Kristupas Lokys. Jo mintis perėmė Klaipėdos pedagogas A.Einaras. Pirmininkavo A.Baltris, J.Ponaitis, K.Sudergaitis. Draugijos tikslas – tarnauti ir padėti vienas kitam. „Sandoros“ – „Santaros“ įstatai buvo priimti 1905 m. ir paskelbti „Pagalbos“ žurnale.

Ketvirtadienį pasibaigė didysis vėgėliavimas. Sako, kad beveik mėnesį nuo Smalininkų iki Rusnės prie Nemuno kaip jonvabaliai naktimis mirksėjo žvejų žiburėliai. Vėgėlių gaudymo sezonas šiemet buvo dviem dienomis ilgesnis. Pataluose aimanuodamos vartėsi žvejų moterys, nes sapnavo vyrus, iš upės srovės meškerėmis traukiančius olia lia undines. Tos dar ir dainavo tarsi sirenos. Tuo tarpu vyrai nuo keiksmažodžių ištinusius liežuvius mirkė degtinėje ir į šuns dienas dėjo sunkiai pasiekiamą laimikį.

Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.

Gaurės miestelio istorijoje ryškų pėdsaką paliko Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas Kazimieras Šleivys, šioje parapijoje tarnavęs 25-erius metus. 

Kazimieras Šleivys gimė 1872 m. gruodžio 2 d. Kandriškio kaime, Stumbriškio valsčiuje, Panevėžio apskrityje, valstiečių šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, 1890–1894 m. – Kauno kunigų seminarijoje. Buvo aktyvus slaptos lietuvių klierikų Šv. Kazimiero draugijos narys. Nuo 1894 m. tarnavo vikaru Šiauliuose, kunigu įšventintas 1895 m. Nuo 1899 m. atkeliamas į Ukmergę, ten prasidėjus miesto mokyklos moksleivių bylai dėl lietuviškos spaudos K.Šleivys buvo kaltinamas šios spaudos platinimu ir moksleivių lietuvybės kurstymu. Caro 1902 m. sausio 9 d. paliepimu dvejiems metams ištremtas į Charkovą.

Paskutinis raudonas bobų vasaros auskaras vakar nukrito nuo migloje stovinčio klevo. Paskutiniai sunkūs darbai sudėti į aruodus, uždaryti stiklainiuose arba užraugti statinėse. Vis pilkėjanti ir trumpėjanti dienos valanda leidžia ilgiau pavakaroti. Ne visiems pramoga – televizorius. Artėdami prie energetinės krizės pamažu mokomės taupyti šviesą. Dar neskaldome balanų, bet prie balanos gadynės artėjame. Pilkoji rudens valanda senovėje buvo gerbtinas laikas.

Jeigu būtų gyva poetė Birutė Baltrušaitytė, iš Vilniaus ar gimtųjų Lomių ateitų į paskutines Jono Vanagaičio ir Marijos Brožaitės-Vanagaitienės laidotuves. Vilkyškių bažnyčioje arba Bitėnų kapinaitėse poetė būtų atsistojusi ir pasakiusi maždaug šitaip: „Pareinate iš toli, skaudžiai pasibeldžiate į atmintį pelenais, kad susitelktumėt sutikti Amžinybę Mažosios Lietuvos žemėje. Gal to ir norėjote bėgdami per kruviną Aistmarių ledą? Tėvynė, dėdama gėles ant paskutinio jūsų kelio, šiandien negali pasakyti, o juo labiau garantuoti, kad administracinė pertvarka iš žemėlapio neištrins Mažosios Lietuvos vardo. Ar atgulę Bitėnų kapinėse netapsite benamiais?“

Šįkart prisiminkime Tauragės gimnazijos direktoriaus Broniaus Kačiušio gyvenimą ir skaudžias jo mirties aplinkybes 1948-aisiais.

Tautinis, kartu ir kultūrinis lietuvių atgimimas Tauragėje ir jos apylinkėse prasidėjo XIX a. pabaigoje. Lietuviška veikla sustiprėjo po 1905 m. judėjimo. 1906 m. lapkričio 22 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras. Vakare suvaidinta Šatrijos Raganos „Nepasisekė Marytei“, deklamuotos eilės, dainavo vargonininko J.Charžausko vadovaujamas choras. Kitas vaidinimas įvyko 1907 m. sausio 21 d., buvo parodyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ir V.Kozebrodzkio pjesė „Dėdė atvažiavo“. J.Charžausko vadovaujamas choras padainavo 10 dainų. Tų pačių metų rudenį buvo suvaidinta Vincento Kemėšio versta drama „Šventoji Elzbieta“. Kunigo V.Kemėšio rūpesčiu apie 1908 m. įsteigta šv. Juozapo darbininkų draugija turėjo biblioteką su skaitykla.