Paukščius mėgstantis fotografuoti tauragiškis Eugenijus Kavaliauskas tik rugpjūtį ryžosi nutraukti paslapties skraistę, kad pernai ir šiemet Šakių rajone, Gelgaudiškio kaime, „medžiojo“ retus paukščius bitininkus, šiemet padėjo įsikurti kitiems jų gentainiams.

Anksčiau ar vėliau kiekvienam pasitaiko, kad norime pirkti daugiau nei galime ar norime už tuos pirkinius mokėti. Taip yra todėl, kad paprastai poreikiai auga greičiau nei pajamos, o jei dar turimas pinigų kiekis mažėja, suvaldyti norus ir neišvengiamus pirkinius dar sunkiau. Negana to, parduotuvėse gausu įvairių nuolaidų ir išpardavimo akcijų, skatinančių pirkti. Ir nebūtinai racionaliai apsisprendus. Noras įvaldyti „apsipirkimo meno“ techniką gerokai padidėja tada, kai pajamos mažėja, o atsisakyti įprasto gyvenimo būdo nesinori. Sumaniai apsiperkant išties gali sumažėti išlaidų eilutė „maistas“ ar „kitos nenumatytos išlaidos“, o norint tapti sumaniu pirkėju nereikia įgyti aukštojo mokslo diplomo pinigų taupymo ar leidimo klausimais – pakaks, jei naudositės keliais labai paprastais patarimais.

Molčanovai Tauragėje daugeliui žinomi kaip jauna, gausi, roką mėgstanti šeima. Kad jie visada kartu ir su šypsena – taip pat pažįstamas vaizdelis. Kartą per koncertą pastebėjus jų „mažėlio“ (trylikamečio) Džiugo galvą, kyšančią už mušamųjų instrumentų, ir atliekantį vokalą, pasidarė aišku – vienas jų tikrai draugauja su roku. Pasikalbėti su septynių asmenų šeima, kurią visur lydi ir kalaitė Doli, susitinkame parkelyje prie katalikų bažnyčios. Ant suolelio susėsti visi netelpame.

Sąskaitos už komunalines paslaugas, pabrangę maisto produktai, sumažėjusios pensijos – dalykai, dėl kurių retkarčiais pabamba pensininkai, tai kasdienybė. Tačiau yra tokių žmonių, kurie sugeba ne tik užsitikrinti stabilų gyvenimą, bet ir atrasti lėšų pramogoms. Tokia yra tauragiškių Stasės ir Petro Pocių šeima. Žmonės, kurie mane pasitiko šalia spalvoto namelio, visiškai kitokios asmenybės, jie į gyvenimą žvelgia su optimizmu.

Prasidėję karščiai tiesiog tirpdo ant kojų taip pamėgtus džinsus. Norom nenorom tenka apnuoginti kojas. Išėjusi akis paganyti į tauragiškių aprangą tikėjausi išvysti vasariškas besiplaikstančias sukneles, tačiau dauguma moterų mūvėjo sijonus arba bridžius, vyrai, pamiršę tradicinę aprangą – džinsus iškeitė į šortus, batelius – į šlepetes.

Pirmasis įspūdis išvydus Laurą jos nepažįstantiems atrodo klaidingas. Jauna, simpatiška, gležnutė moteris, spaudžianti prie savęs kaip du vandens lašai į pačią panašų sūnelį Augustėlį, tarsi paskęsta minioje. Nemėgstanti išskirtinio dėmesio, liaupsių, reklamos, bet be galo mylinti viešą savo darbą Laura Marozienė toli gražu nėra pilka pelytė. Ji – moteris, dalyvavusi ne viename grandioziniame projekte ne tik Tauragėje, bet ir šalyje, mielai kviečiama surengti įvairias šventes, įvairiausių profesijų žmonių, žvėrelių personažais linksminti vaikų, suaugusiųjų netikėčiausių susibūrimų metu. O jei trumpai, ji – režisierė, scenaristė, aktorė, renginių vedėja, gabi moteris, kuri vos spėja ten, kur yra laukiama su įgimtuoju talentu tarnauti scenai, žmonėms.

Tyli, švelni, gan drovi mergina, – štai ką pagalvojau pamačiusi Europos kyokushin karatė vicečempionę Juditą Jankauskaitę. Atrodo, kovos menas turėtų būti neatsiejamas nuo drąsos, tačiau klydau. Pasak propaguojančiųjų kyokushin karatė, čia svarbiausia dvasinis susikaupimas ir vidinė ramybė.

Vijurko pagreičiu gyvenanti Onutė Biknerienė tauragiškiams pažįstama ir kaip mokytoja, ir kaip aktorė, ir kaip šokėja, ir kaip keliautoja, ir kaip labai geras, malonus žmogus. ,,Geras kamuolinis žaibas. Su ja niekada nebūna nuobodu“, – taip ją apibūdina mokytoja, kolegė Jolanta. Kiek Onutei metų, neverta spėlioti – jos veide tarsi parašyta, kad metai jai neegzistuoja. Nesvarbu, kad ji yra močiutė, kad baigė savo darbo „kadenciją“ su mokiniais, kad kalendoriniai metai negrįžtamai žingsniuoja į priekį, – ji spėja į taktą su kur kas jaunesniais už save. Dabar O.Biknerienė gyvena tik sau, be įsipareigojimų.

Informacinių technologijų (IT) mokytoja Regina Remeikienė nėra iš tų pedagogų, kurie nuolat jaučiasi nuvarginti savo darbo, būna irzlūs, dejuoja dėl mažo atlyginimo, nuolatinės įtampos. Aišku, jei jai būtų leista pakoreguoti šalies švietimo sistemą, ji įneštų ne vieną pataisą. Kukli, kupina vidinio žavesio, šilto balso mokytoja, greit minėsianti pusės šimto metų jubiliejų, ne iš karto sutiko kalbėti apie save, tačiau mano žemaitiško užsispyrimo genama pokalbiui pagaliau skyrė laiko.

Taurų kaimo gyventoja Juozapa Pukelienė balandį atšventė devyniasdešimtąjį gimtadienį. Didžiausias jos pomėgis – nerti vąšeliu, pilnas didžiulis stalčius pridėtas servetėlių, takelių. Duktė Marija taip pat gimusi balandį, jai ką tik sukako penkiasdešimt metų. Reabilitacijos centro-mokyklos „Pušelė“ ikimokyklinukų mokytoja taip pat kuria įvairius dailius darbelius, bet didžiausias jos pomėgis – karpiniai. Įstaigoje, kurioje dirba, ji rengia nuolat veikiančias parodas. Prieš Velykas vieną sieną papuošė juodos su balta ir keleto spalvų karpiniai, „vitražiukai“, – kaip sako Marija.

Žalgirių gimnazijos dvyliktokas Martynas Aužbikevičius – vienas talentingiausių miesto jaunuolių, savo ateitį siejantis su animacija ar dizainu. Vos spėjęs pagaminti reklaminį plakatą dažais išmargintomis rankomis jis atskubėjo į Tauragės miesto aikštę, kur prakalbome apie didžiausią jo pomėgį – grafiti. Martynas ranka rodo priešais mus išpuoštas ligoninės garažų sienas, pasakoja istorijas, kad dėl tokių šedevrų dažnai būna palydimas kreivais praeinančiųjų žvilgsniais.

Tauragėje gerai žinomas fotomenininkas, Moksleivių kūrybos centro foto-video studijos „Kadras“ vadovas Romualdas VAITKUS dar gyvena egzotiškame Tailande patirtais įspūdžiai. Fotografo archyvą papildė daugiau kaip keturi tūkstančiai užfiksuotų akimirkų, o įspūdžiais prikalbinau jį pasidalyti jaukioje pilies pusrūsyje įkurtoje fotostudijoje.

Į konservatyvią Tauragę skverbiasi egzotika – prieš keletą mėnesių miesto centre, Dariaus ir Girėno gatvėje, kavinę atidarė Sergios Tsakalidis iš saulėtosios Graikijos. Užsieniečio kavinė kol kas neturi nei pavadinimo, nei savito meniu, bet Sergios patikino, kad netrukus jis nusipirks naują virtuvės įrangą, atnaujins patiekalų asortimentą ir kavinės interjerą.

Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Asmeninę pažintį su teatru mes visi pradedame skirtingai. Vieni atrandame jį dar mokykliniais metais, kiti jį prisijaukiname studentaudami, treti – tik sulaukę brandos. Deja, būna ir tokių, kuriems teatras taip ir lieka nesuprastas, nepažintas pasaulis. Tauragės vaikai ir jaunimas nuo mažų dienų turi puikias galimybes pasinerti į teatrinių paslapčių šalį lankydami Tauragės moksleivių kūrybos centro (MKC) dramos studijas, kurias vienija paprastas ir aiškus pavadinimas – „Pilies teatras“. Nuo pat šios įstaigos įsikūrimo jaunuosius tauragiškius meile teatrui kartu su kitais kolegomis bando užkrėsti centro direktorė Jolanta Kazlauskienė, teatro mokytoja-ekspertė, Tauragės rajono teatro mokytojų metodinio būrelio pirmininkė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos narė. Pokalbis su ja.

Keturis kartus Europos ir keturis kartus Pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių viena iš nugalėtojų, po kartą – vicečempionė, daugelio šokių varžybų Lietuvoje nugalėtoja ir prizininkė, buvusi Klaipėdos sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ šokėja Brigita Grinvaldaitė-Banienė prieš šešerius metus Tauragėje atidarė sportinių šokių klubą „Spindulys“. Čia šokio subtilybių moko jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones. Šilto žvilgsnio, maloni jauna moteris ant parketo pradėjo sukiotis penkerių metukų ir nepajuto, kaip šokis jai tapo gyvenimo simboliu: hobiu, užsiėmimu, gyvenimo būdu, bendravimu su aplinka, kitais žmonėmis, pačia savimi.

Kavinių, restoranų, kaimo turizmo sodybų ir viešbučių savininkai sutartinai pripažįsta, – klientų trūksta. Nuo rugsėjo iki Velykų šis paslaugų verslas juda ypač lėtai, pagalius į ratus kiša išaugę mokesčiai ir ženkliai taupyti pradėję pramogautojai. Kalėdinio šėlsmo metu įtraukę gaivaus, pinigėliais kvepiančio oro, verslininkai pranašauja, jog vasaris ir kovas bus visiškai „tuščias“. Ar aptuštėjusių kavinių kasas atgaivins įsimylėjėlių pinigai?

Dabar, kai šiek tiek pradėjome abejoti klimato kaitos teorijomis, šaltukui gnaibant skruostus ar nosį, lauksargiškė, anksčiau dirbusi medicinos seserimi, dabar – slaugytoja, Zita Skarulskienė gali tik pasidžiaugti, kad jai dabar iki darbo tik keli žingsniai. Į atokesnį kaimą ar vienkiemį retkarčiais irgi tenka nuvažiuoti, bet tik vejamai didelio reikalo. Darbo privačiame Kristinos Gedminienės šeimos gydytojos kabinete tikrai pakanka. Kaip sako šio kabineto savininkė, dabar jau nieko keisto, kad į Lauksargius atvažiuoja žmonės net tik iš gretimų seniūnijos kaimų, bet ir iš Tauragės. Imdamasi privačios praktikos K.Gedminienė nei savo, nei slaugytojos Z.Skarulskienės kompetencija neabejojo, todėl ir pakvietė Zitą bendradarbiauti. Pasirodo, pasirinkimas buvo tinkamas. Kas ištikus negandai geriau supras ar atjaus lauksargiškį? Žinoma, lauksargiškė. Gyvendamas pamatai, kad ligas ne vien vaistai gydo.

Geresnio gyvenimo paieškos geografija pastaruoju metu vis dažniau krypsta į Skandinaviją. Ženkliai didesnis atlygis, nuostabi gamta ir draugiškas vietinių požiūris prisijaukino ne vieną lietuvaitį. „Tauragės kurjerio“ kalbinti pašnekovai, dirbantys Norvegijoje ir Danijoje, vieningai teigia – „Skandinavai nemėgsta sunkiai dirbti ir kitų neverčia“. Siūbuojanti kelionė keltu per Baltiją, ir jūs ten, kur valgoma saldi silkė, bet kokiu oru zuja nenuilstantys dviratininkai, kur nereikia rakinti durų spynos, saugančios jūsų kronas.

Apie gerai Tauragei žinomą žmogų Eugenijų Kriaučiūną ne kartą rašė vietinė ir respublikinė spauda. Vargu ar ką benustebintume narstydami po kaulelį jo gyvenimą: nuo veterinaro iki politiko, nuo šeimos galvos iki mecenato ar nuo sportininko iki teatralo. Viskas yra žinoma. Kalbėta ir apie tai, kad jis yra žmogus, turintis tvirtą nuomonę įvairiais klausimais, galintis karštai diskutuoti bet kokiomis temomis, žmogus, sukūręs ne vieną gyvenimiškos tiesos formulę, kuriomis naudojasi pats ir pataria jas įsisąmoninti kitiems. Turi jis ir jautrią širdį, apie ką dažnai nutylima. Pakalbėsime apie viską po truputį, nes bene kasdien į E.Kriaučiūno gyvenimą įsisuka nauji vėjai, sujaukdami ir taip margą iškalbingojo vyro savastį.

Sigita Šimkuvienė prieš dešimt metų Tauragėje buvo gerai žinoma mokytoja, aktyvi visuomenininkė, moteris, kuriai iki politikės vardo buvo likusios gal tik „penkios minutės“. Ji buvo prisilietusi prie įvairių meno šakų, rašė straipsnelius į vietinius laikraščius, su vaikais kurdavo spektakliukus, vaidino Liaudies teatre. Ne kartą jai yra tekę persikūnyti ir į Kalėdų Senelį ar kitokius personažus. Šiandien Sigitai ir pačiai sunku pasakyti, kiek ji yra išugdžiusi jaunųjų tauragiškių, prisidėjusi prie jų savimonės tobulinimo, pasaulio pažinimo, gerų jausmų ugdymo dirbdama Jovarų vidurinėje, pradinėje mokyklose ir Vaikų dienos centre.