Keturis kartus Europos ir keturis kartus Pasaulio Lotynų Amerikos šokių ansamblių viena iš nugalėtojų, po kartą – vicečempionė, daugelio šokių varžybų Lietuvoje nugalėtoja ir prizininkė, buvusi Klaipėdos sportinių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ šokėja Brigita Grinvaldaitė-Banienė prieš šešerius metus Tauragėje atidarė sportinių šokių klubą „Spindulys“. Čia šokio subtilybių moko jaunimą ir vyresnio amžiaus žmones. Šilto žvilgsnio, maloni jauna moteris ant parketo pradėjo sukiotis penkerių metukų ir nepajuto, kaip šokis jai tapo gyvenimo simboliu: hobiu, užsiėmimu, gyvenimo būdu, bendravimu su aplinka, kitais žmonėmis, pačia savimi.

Kavinių, restoranų, kaimo turizmo sodybų ir viešbučių savininkai sutartinai pripažįsta, – klientų trūksta. Nuo rugsėjo iki Velykų šis paslaugų verslas juda ypač lėtai, pagalius į ratus kiša išaugę mokesčiai ir ženkliai taupyti pradėję pramogautojai. Kalėdinio šėlsmo metu įtraukę gaivaus, pinigėliais kvepiančio oro, verslininkai pranašauja, jog vasaris ir kovas bus visiškai „tuščias“. Ar aptuštėjusių kavinių kasas atgaivins įsimylėjėlių pinigai?

Dabar, kai šiek tiek pradėjome abejoti klimato kaitos teorijomis, šaltukui gnaibant skruostus ar nosį, lauksargiškė, anksčiau dirbusi medicinos seserimi, dabar – slaugytoja, Zita Skarulskienė gali tik pasidžiaugti, kad jai dabar iki darbo tik keli žingsniai. Į atokesnį kaimą ar vienkiemį retkarčiais irgi tenka nuvažiuoti, bet tik vejamai didelio reikalo. Darbo privačiame Kristinos Gedminienės šeimos gydytojos kabinete tikrai pakanka. Kaip sako šio kabineto savininkė, dabar jau nieko keisto, kad į Lauksargius atvažiuoja žmonės net tik iš gretimų seniūnijos kaimų, bet ir iš Tauragės. Imdamasi privačios praktikos K.Gedminienė nei savo, nei slaugytojos Z.Skarulskienės kompetencija neabejojo, todėl ir pakvietė Zitą bendradarbiauti. Pasirodo, pasirinkimas buvo tinkamas. Kas ištikus negandai geriau supras ar atjaus lauksargiškį? Žinoma, lauksargiškė. Gyvendamas pamatai, kad ligas ne vien vaistai gydo.

Geresnio gyvenimo paieškos geografija pastaruoju metu vis dažniau krypsta į Skandinaviją. Ženkliai didesnis atlygis, nuostabi gamta ir draugiškas vietinių požiūris prisijaukino ne vieną lietuvaitį. „Tauragės kurjerio“ kalbinti pašnekovai, dirbantys Norvegijoje ir Danijoje, vieningai teigia – „Skandinavai nemėgsta sunkiai dirbti ir kitų neverčia“. Siūbuojanti kelionė keltu per Baltiją, ir jūs ten, kur valgoma saldi silkė, bet kokiu oru zuja nenuilstantys dviratininkai, kur nereikia rakinti durų spynos, saugančios jūsų kronas.

Apie gerai Tauragei žinomą žmogų Eugenijų Kriaučiūną ne kartą rašė vietinė ir respublikinė spauda. Vargu ar ką benustebintume narstydami po kaulelį jo gyvenimą: nuo veterinaro iki politiko, nuo šeimos galvos iki mecenato ar nuo sportininko iki teatralo. Viskas yra žinoma. Kalbėta ir apie tai, kad jis yra žmogus, turintis tvirtą nuomonę įvairiais klausimais, galintis karštai diskutuoti bet kokiomis temomis, žmogus, sukūręs ne vieną gyvenimiškos tiesos formulę, kuriomis naudojasi pats ir pataria jas įsisąmoninti kitiems. Turi jis ir jautrią širdį, apie ką dažnai nutylima. Pakalbėsime apie viską po truputį, nes bene kasdien į E.Kriaučiūno gyvenimą įsisuka nauji vėjai, sujaukdami ir taip margą iškalbingojo vyro savastį.

Sigita Šimkuvienė prieš dešimt metų Tauragėje buvo gerai žinoma mokytoja, aktyvi visuomenininkė, moteris, kuriai iki politikės vardo buvo likusios gal tik „penkios minutės“. Ji buvo prisilietusi prie įvairių meno šakų, rašė straipsnelius į vietinius laikraščius, su vaikais kurdavo spektakliukus, vaidino Liaudies teatre. Ne kartą jai yra tekę persikūnyti ir į Kalėdų Senelį ar kitokius personažus. Šiandien Sigitai ir pačiai sunku pasakyti, kiek ji yra išugdžiusi jaunųjų tauragiškių, prisidėjusi prie jų savimonės tobulinimo, pasaulio pažinimo, gerų jausmų ugdymo dirbdama Jovarų vidurinėje, pradinėje mokyklose ir Vaikų dienos centre.

Įsisiūbavęs TV3 televizijos projektas „Lietuvos talentai“ artėja finalo link. Gaila, tačiau jame nepamatysime žavingų dvylikamečių Gytės ir Vykinto. Pavergę Adolfo Večerskio simpatijas, tačiau nepatekę į finalą, šiandien Tauragės talentai tęsia šokių repeticijas ir dalijasi įspūdžiais su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais.

Nebūtina gimti turtingoje šeimoje, nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų būti viskuo aprūpintam ir apsuptam prabangos, kad sukūręs savo šeimą galėtum turėti viską, ką nori, – taip pokalbį pradėjo Genovaitė Sinskienė, šiuo metu Klaipėdos senamiestyje turinti savo viešbutį ir restoraną. Daug svarbiau ir maloniau, jos teigimu, kai visko pasieki pats, savo pastangomis ir darbu.

Vis dar prisimenu vaizdingus savo senolių pasakojimus apie ano šimtmečio turgų. Nelabai kur toli į bričkelę, o žiemą – į važiuką pakinkytais arkliais nukakdavai. Pasibaigus rudens darbams galėjai rasti šventadienio valandėlę artimiems giminaičiams, bažnyčiai ir turgui. Panašiai yra ir dabar. Pasikeitus apsipirkimo mastams ir poreikiams, turgų dažnai pakeičia prekybos centrai, kuriuose visko pilna, net gulbės pieno. Tačiau paprotys pašmirinėti po turgų vis dar gyvas. Visų šalių išminčiai tvirtina, kad valstybė be turgaus mirusi. Tą puikiai žino visi tauragiškiai, sovietmečiu bulves, kopūstus, morkas arba iš mėsos kombinato „nublizgitas“ dešras vežę į Sovetsko turgų. Paklausios prekės ant prekystalių neužsistovėdavo, o gautas pelnas netrukus virsdavo jaukiais mūriukais. Paklausk, kuo mūsų žmonių gyvenimas grįstas, išgirsi šimtus turginių istorijų – nuo Gariūnų iki Rumunijos.

Besiskundžiantieji kavinių ir restoranų stygiumi Tauragės mieste turi dar vieną šansą atrasti savo mėgstamą vietelę – prieš savaitę pačiame Tauragės centre duris atvėrė sveiko maisto kavinė „Uzus“. Pakalbinome kavinės savininką Gediminą Tamulyną, kaip jam sekasi naujasis verslas ir kokios ateities vizijos sukasi jauno verslininko galvoje.

Rugsėjo pabaigoje Tauragėje, Islandijos g. 7, pradėjo veikti smulkių naminių gyvūnų viešbutis. Jo savininkas – veterinarijos gydytojas Tomas Bartušis, savo sodyboje turintis smulkių gyvūnėlių gydyklą, pagal iškvietimus gydantis ir ūkininkų gyvulius.

Vis dažniau tenka įsitikinti, jog Tauragė garsi talentais. Dar neseniai „Tauragės kurjeris“ rašė apie jauną atlikėją Jomantę Šležaitę, garsinančią mūsų miestą Ukrainoje bei Italijoje. Dabar Jomantė – didžiosios scenos žvaigždutė, besimėgaujanti „Triumfo arkos“ gerbėjų siunčiamomis ovacijomis. Dar vienas jaunasis talentas, kilęs iš Tauragės, – Liudas Mikalauskas, savo jėgas šiuo metu bandantis šokių aikštelėje projekte „Šok su manimi“.

Tauragiškiai, pasakodami apie savo kraštą ir iš jo kilusius žymius žmones, neturėtų pamiršti ir skulptoriaus bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Regimanto Midvikio. Šis žmogus pelnytai laikomas vienu talentingiausių ir kūrybiškiausių šiuolaikinių Lietuvos skulptorių. Prieš interviu su R.Midvikiu svarsčiau, nuo ko reikės pradėti ir kaip nepamiršti paklausti visų, iš anksto apgalvotų klausimų, nes šio žmogaus sukauptas gyvenimo bagažas nemenkas, o atliktus darbus būtų sunku suskaičiuoti. Geriausiai žinomas jo kūrinys – paminklas Karaliui Mindaugui, puošiantis sostinę. Daugelis turbūt ne kartą matė ir paminklą pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje. Kalbėdamasi supratau, kad šis žmogus – ne tik gabus menininkas, bet ir šilta asmenybė, net ir pokalbio metu stojus tylai tai išdavė jo akys.

Tarptautinė mokytojų diena – nepaprasta šventė. Jos proga kiekvienam mūsų derėtų prisiminti mylimiausius mokytojus. Net neabejojame, kad vakar, o galbūt dar ir šiandien, ypač po šio straipsnio, netils Tarailių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rimutės Genovaitės Urbutienės telefonas – Tarptautinės mokytojų dienos proga ją sveikins artimiausi mokiniai.

Pavargęs nuo viskuo nepatenkintų tautiečių niurnėjimo geistum savo žilstelėjusią galvelę poilsiui tartum koks strutis įkišti į dar neataušusį smėlį. Tačiau tavo norui nelemta išsipildyti, nes prisimeni viename kaime nugirstą bobulytės išmintį, kad jeigu tamstai per krizę viskas taip beviltiškai blogai, kišk galvą į tvorą, tegul užpakalį varnos kapoja. Kapojamojo dalios nenorėtum, todėl iškėlęs galvą dairaisi gražesnio gyvenimo, kokio nors nuotykio ar atradimo, ateinančio sunkmečio vieškeliais.

Koks bebūtų metų laikas, jei tik leidžia oro sąlygos, vos prašvitus pagyvenęs žmogus iš Žalgirių mikrorajono, pasiramsčiuodamas ramentu, nešinas meškerėmis, sulankstoma kėdute ir nedideliu maišeliu, keliauja prie tvenkinių, kuriuos aplinkiniai vadina Zumpe. Po keleto valandų grįžta namo ne tuščiomis – maišelyje guli bent keletas žuveliokų. Aštuoniasdešimt ketverių Juozapas Sidauga, sukaupęs pusės amžiaus meškeriotojo patirtį, dabar tik iki Zumpės pajėgia nukeliauti. Iki prieš penketą metų įvykusios avarijos, kai jį, važiuojantį dviračiu iš žvejybos, sankryžoje netoli namų užkliudė automobilis ir sunkiai sužeidė, meškeres mirkydavo ne tik rajono žuvingiausiuose vandenyse.

Paauglystė – ne tik gražiausias gyvenimo tarpsnis, kai iš vaiko tampama subrendusiu žmogumi, neretai šis laikotarpis tampa išbandymu ne tik pačiam paaugliui, bet ir jį supantiems artimiesiems. Psichologė Lolita CEMNALIANSKIENĖ paauglystės sąvoką apibūdina kaip natūralų žmogaus raidos laikotarpį tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo pradžios. Tai laikas, kai sparčiai vyksta fizinė, emocinė, tarpasmeninė branda, jaunuolis ieško tapatybės, įvertina savo tikslus ir vertybes. Jaunas žmogus save suvokia kaip savarankišką, subrendusį asmenį, vertina savo veiksmus. Šiam amžiaus tarpsniui būdingas staigus atitolimas nuo tėvų, autoriteto ieškojimas tarp bendraamžių.

Kartais gyvenime viskas susipina. Nutinka, kad tokie susipynimai tampa bičiuliškais susitikimais. Manęs nenustebino kompiuterio ekranėlyje suspindęs laiškas iš Vokietijos: „Mes galėsim jus sutikti autobusų stotyje. Mindaugą sutiksime oro uoste, kai tik sužinosime, kelintą valandą jis atskris. Kaip internete suradau, jūsų autobusas bus Berlyne 7.40 val., o Mindaugo lėktuvas nusileis į Schönefeld 9.10 arba 11.00 val. Mes neturėsime jokių problemų jus sutikti. Immanuel“. Prieš tai Lietuvos paštas buvo atgabenęs puošnų kvietimą į Immanuelio ir Julijos vestuves. Elektroninė žinutė dar kartą patvirtino, kad Berlyne mūsų laukia.

Kai vestuvių data šmėžuoja šūsnyje kvietimų, gausybėje telefoninių skambučių, kai nerimą kelia abejonės, ar tikrai verta tuoktis, kaip vaistas nuo visų ligų išgydo bernvakaris. Paskutinio neformalaus vaikinų pasilinksminimo būryje atlaikyti teks gausybę pagundų, įveikti aibę užduočių, kurios vedybiniame gyvenime tikrai pravers. Bernvakaris tampa vedybinio pasiruošimo dalimi ir dar viena gera proga būsimam jaunikiui pašėlti su gerais bičiuliais. Šių eilučių autoriui nusišypsojo proga bernvakario subtilybes pamatyti savo akimis.

Iš pradžių į redaktorės pasiūlytą temą žiūrėjau kiek skeptiškai. Maniau, kad pagal jos išgirstą rojaus paukščio klyksmą surasti šio gražuolio buveinę bus ne mano noselei. Povas – vienas didžiausių ir puošniausių  paukščių, simbolizuojančių archajišką dvarų prabangą. Niekada jo  nematęs gal ir gali apstulbti, ypač nuo pavojų skelbiančio paukščio balso.