Į rankas paėmus paskutinį – šimtąjį 2009-ųjų „Tauragės kurjerio“ numerį, norisi atsigręžti atgal – prisiminti svarbesnius įvykius ir rašinius.

Tradiciškai skaičiuodami paskutines 2009 metų dienas nenorom mintimis peržvelgiame Jaučio metų derlių. Daugumai besibaigiantys metai atnešė nemažų išbandymų. Skandalų netrūko aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Sausį į Seimo rūmų langus pasipylė akmenys, pavasarį dauguma žmonių balsus atidavė už pirmą prezidentę moterį, Lietuva triukšmingai atšventė tūkstantmetį. Po praėjusių metų gruodžio valdžios naktinio mokesčių perversmo visi savo kailiu pajutome krizės padarinius. Ignalinos atominė skaičiuoja paskutines minutes, o prezidentė trimituoja apie energetinę nepriklausomybę.

Paskutinis raudonas bobų vasaros auskaras vakar nukrito nuo migloje stovinčio klevo. Paskutiniai sunkūs darbai sudėti į aruodus, uždaryti stiklainiuose arba užraugti statinėse. Vis pilkėjanti ir trumpėjanti dienos valanda leidžia ilgiau pavakaroti. Ne visiems pramoga – televizorius. Artėdami prie energetinės krizės pamažu mokomės taupyti šviesą. Dar neskaldome balanų, bet prie balanos gadynės artėjame. Pilkoji rudens valanda senovėje buvo gerbtinas laikas.

Pagal Konstituciją demokratija Pagėgiuose privalėtų būti, tačiau kad ją rastum, tamsta, turi būti labai kantrus. Trijuose savivaldybės „palivarkuose“, kur ji privalėtų klestėti ir skleistis, jos daigelius aptikti bus sunku, nes šios įstaigos valdininkai susaistyti giminystėsmis, partiniais įsipareigojimais, nesantuokiniais ryšiais, komerciniais sandėriais, apvilkti kito žmogaus baime, todėl nėra atviri, jautrūs, juo labiau tolerantiški. Čia demokratijos apraiškoms nesaldu.

Ant kito šono apsivertęs barsukas skelbia pusiaužiemį. Su viltimi dairomės ilgesnės dienos. Prie krizės arklo pririštas jautis maurodamas bando gruode išrėžti vagą. Panašu, kad artojų varžybose labiau slydinėja valdžia. Vietomis jai netgi tenka skaudžiai suklupti. Sausio 13-osios įvykių minėjime jau pamiršome tylos minute pagerbti aukų atminimą. Kitas tautos linksmintojų generacijos tuntas apskritai gali užmiršti šią dieną. Patriotinio ugdymo programoms skirti pinigai bus pravalgyti „Stikliuose“, valstybės prestižas turi spindėti net tik lėkštėse, bet ir paauksuotuose pisuaruose.

Ekonominiai pasaulinės krizės spąstai prispaudė nubėgančių žiurkės metų uodegą. Turėkime garbės manyti, kad ji praeities saujoje ir pasiliks. Pakrikštyti Marijos žemės piliečiais prieš rinkimus žvitriai mojavome daug žadančiais kregždučių sparneliais, o prieš Kalėdas pradėjome veržtis diržus, ir, atrodo, veršimės iki iš burnos iškris paskutiniai dantys.

Vėl likome be sniego. Pasaulinė krizė atėmė paskutinį šansą praturtėti. Nutrūktgalviškai bėgome prie dvarų, pilaičių, prabangių automobilių, prekyvietėse sukrautų, tačiau kažin ar reikalingų, mažmožių, ne visuomet sveiko, bet riebaus kąsnio. Laipiojom valdžios dalybų kopėčiom, kad po rinkimų pamatytume, jog karalius visada nuogas, o lietuviška valdžia reikalinga tik tiek, kiek sugeba pasiskirti sau.

Redakciją pasiekiantys skaitytojų laiškai, telefono skambučiai, susitikimai su žmonėmis leidžia susidaryti nuomonę apie vienos ar kitos savivaldybės, miestelio, kaimo dvasinį klimatą, politines ir socialines nuostatas, pažinti to krašto žmonių gyvensenos ypatumus. Kartais atrodo, kad žurnalistinio darbo paskirtis yra laikyti ranką ant gyvenimo pulso ir žiūrėti, ar jis neserga.

Atrodo, ledai pajudės. Po daugelio beviltiško laukimo metų kultūros padangėje žybtelėjo vilties spindulys, kad kažkas gali pasikeisti. Apie pirmąsias pranašiškas kregždes rašome šiandieniniame numeryje. Pradėjusi samanom želti rajono valdžia pagaliau ryžosi bent kažką šioje kadencijoje pakeisti ne tik dėl materialinės rinkėjų gerovės, bet dėl dvasinio peno.