Šįkart prisiminkime Tauragės gimnazijos direktoriaus Broniaus Kačiušio gyvenimą ir skaudžias jo mirties aplinkybes 1948-aisiais.

Dar nenutilus Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo varpų aidui, Batakiai liepos 26 dieną švęs savo parapijos 500 metų jubiliejų. Trakų pilininko ir žemaičių seniūno Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos iniciatyva Batakiuose 1509 metais pradėta statyti šv. Onos bažnyčia – viena seniausių Žemaitijoje. Batakių reikšmę rodo šios vietovės žymėjimas 1526 m.

Skambutis į „Tauragės kurjerio“ redakciją privertė vėl prisiminti tauragiškiams skaudžius ir senus įvykius. Aštuoniasdešimt trejų metų Butkelių gyventojas Antanas Burba iki šiol gyvena prisiminimais. Pasakodamas apie vaikystės dienas senolis ir ašarą nubraukia.

Važiuodami iš Tauragės Tilžės link turime kirsti Jūros upę. Persikeldami iš vieno kranto į kitą nesusimąstome, kad tai jau trečias tiltas, pastatytas šioje vietoje. Iki tol stovėję du susprogdinti per paskutiniuosius pasaulinius karus. Daugiau kaip per pusantro šimto metų čia dar stovėjo penki laikinai pastatyti mediniai tiltai.

Netrukus sukaks 95 metai nuo Tauragės Garbės piliečio evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano gimimo. Jau prabėgo 14 metų, kai iškilusis dvasininkas mus paliko, tačiau ir dabar jis gyvas daugelio atmintyje. Koks šio žmogaus kelias į iškilumą ir platų pripažinimą?

Nuolatinis mūsų talkininkas, nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas A.Vincentas Sakas kalbėti apie Kūčių ir Kalėdų valgius galėtų valandų valandas.  Pageidavome ko nors paprasto, lengvai pagaminamo, bet, žinoma, skanaus. Ekspertas rekomendavo Bernardinų žuvies pyragą.

Skaitytojų pageidavimu spausdiname paveldo tyrinėtojo Edmundo Mažrimo straipsnių ciklą, skirtą istorinėms Tauragės miesto ir rajono vietoms atminti. Pirmasis pasakojimas - šimtmečiais Tauragėje gyvavusio turgaus istorija. 

(145-osioms gimimo ir 75-osioms metinėms paminėti)

Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

Mikalojus Daukša

Lobiu vadinami vienoje vietoje specialiai užkasti vertingi dirbiniai. Archeologinio lobio sąvoka skiriasi nuo žmonėse įsigalėjusio lobio supratimo. Materialinė lobio vertė paprastai nedidelė, jis vertingas pagal tai, kiek vertingas mokslui. Trumpai apie Tauragės krašte aptiktus lobius.

Kaip mūsų kultūros paveldas atrodo jauno žmogaus akimis? Ką jis pastebi medžiais apaugusių piliakalnių šlaituose ir viršūnėse, su kokiomis mintimis nuo jų nusileidžia, į kokius klausimus ieško atsakymų knygose, istoriniuose dokumentuose ar prie piliakalnių gyvenančių žmonių pasakojimuose. Akademinio jaunimo sluoksniuose Tauragės kraštas nėra pamirštas, nors to jaunimo nėra daug, kad jaustume dėmesio perteklių. Šiuose „Praeities vaivorykštės“ puslapiuose spausdiname Vilniaus universiteto absolventės, archeologės Sandros Veprauskienės rašinį, skirtą Tauragės krašto piliakalniams.

Jei kalbame apie dvarų kultūros paveldą dažniausiai girdime tik apie šio paveldo nykimo ir naikinimo atvejus, vykstančius šiandien. Ar tai vyksta tik šiandien? Dvarų kultūros paveldo nykimas, taip pat susidomėjimas, prasidėjo tarpukario ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Pravartu prisiminti tuometę paveldosaugos sistemą, teisinę bazę ir vykusias žemės reformas, davusias pradžią dvarų kultūros paveldo nykimui.

Slidinėdamas minties keliu dažnai suabejoji savo būties reikalingumu. Šiferinėj Lietuvoj į kiekvieną kampą smelkiasi laukinis kapitalizmas, toks bukas, kaip tarybinio ūkio dirbtuvių stalas. Sovietinių multikų išugdytas mūsų skonis atsispindi mūrelių architektūroje, plastmasinėse sodų puošmenose, amžinai žaliuose sintetiniuose kilimuose ant artimųjų kapų, Svarovskio kristalais nusagstytuose automobiliuose.

1843 m. spalio 10 dieną mažas pasienio miestelis – Tauragė buvo įrašytas į Europos literatūros istoriją. Ir ne tik. Kokios aplinkybės teikė tam reikšmės? Ar turime šiandien šiuos įvykius menantį kultūrinį paveldą? Prisiminkime ir vertinkime.

Sakoma, kad po Joninių nutyla gegutė, o volungė šaukdama lietų atvesdina Septynis brolius miegančiuosius. Prasideda kelių savaičių lietūs. Taip būdavo, bet ar šių metų sausra nebus kintančio klimato pranašas? Artėjant vasaros lygiadieniui dangus blausiasi debesimis. Ar dėl to turėtų būti liūdnesnė šienpjovių daina?

Mano atmintyje dar gyvi mokytojai, dirbti pradėję paskutiniais nepriklausomybės metais. Kai kurie jų patyrė tremtį, sovietmečiu dirbo kilnų mokytojo darbą pagal vyriausybės pateiktas programas, širdyje paslėpę išsaugotą patriotizmo jausmą, meilę gimtajam kraštui.

Valstybės siena – linijos, sudarančios valstybės teritorijos ribas. Valstybės sienos paprastai nustatomos gretimų valstybių sutartimis, aprašomos, nubrėžiamos žemėlapiuose (delimitacija) ir pažymimos vietoje pasienio stulpais ar kitokiais ženklais (demarkacija). Tolimesnis valstybinės sienos gyvavimas reguliuojamas valstybių sutartimis ir abiejų valstybių siekiu apsaugoti savos valstybės ribas, o tuo pačiu apsaugoti valstybės vidaus gyvenimą, kuris įvairiai  įtakojamas gretimos valstybės.

Ryt – gegužės 1-oji. Šiandien ši šventė vadinama Tarptautine darbininkų diena. Kadaise ši diena Tauragėje buvo paženklinta keršto prieš sovietinę okupaciją ir skaudaus jauno žmogaus likimo ženklu. Nedaugelis tauragiškių pastarąjį įvykį mena. Sovietiniais metais garsiai kalbėti apie jį nedrįsta ir drausta. Straipsnyje minimi faktai pateikiami remiantis Lietuvos Respublikos ypatingojo archyvo dokumentais.

Geležinkelis viena seniausių transporto priemonių, sukurta XIX a. techninės evoliucijos metu ir nulėmusi tolesnę pramonės bei žemės ūkio raidą. Lietuvoje pirmasis geležinkelis Kaunas-Kybartai pradėjo veikti 1862 m. Prūsijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės-Pagėgių-Klaipėdos geležinkelio tiesimo ir skyrė kreditus. 1875 m. liepos 1 d. šis 95 km ilgio geležinkelis buvo atidarytas. Pradėjus veikti šiam geležinkelio ruožui, nuo Pagėgių buvo atvesta geležinkelio atšaka iki Lauksargių ir 1890 m. Lauksargiuose pastatyta geležinkelio stotis.

Tauragės miesto urbanistikos ir architektūros akcentu pagristai laikoma Tauragės pilis. Iš tikro pilies čia niekados nebuvo. Nenagrinėsime kodėl šis pastatų ansamblis imtas vadinti pilimi. Tačiau kultūrine, visuomenine ir socialine prasme, jis jau seniai yra stiprus miestiečių traukos centras. Tauragės pilis pastaraisiais metais sulaukia vis ryškesnio valdžios institucijų dėmesio, yra renovuojama ir tvarkoma.