Mintimis apie prieš 20 metų atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę dalijasi buvusi Sąjūdžio atsakinga sekretorė, Tauragės garbės pilietė Valerija BUMBULIENĖ.

– Mūsų karta gyveno okupacinio režimo laikotarpiu. Tada jau kaupėsi neapykanta žmonių širdyse dėl vykdomo tautos genocido. Siekti laisvės – tai kiekvieno žmogaus biogenetinė savybė, o lietuviams, iškentusiems ne vieną okupaciją, tai ypač būdinga. Atrodė, kad šitas jausmas buvo pačiame kosmose subrendęs. Tik reikėjo sulaukti tinkamo momento ar ženklo, tas jausmas išplito neregėtu greičiu. Taip gimė Sąjūdis, savo drąsiais ketinimais stebinęs pasaulį.

Stengiuosi klausytis diskusijų per radiją.  Jos griauna stereotipą, kad Lietuvoje labai mažai išmintingų ir  jautrių žmonių rūpesčiams politikų. Diskusijų metu galima išgirsti originalių, drąsių pasiūlymų, įsitikinti, kad bent dalis politikų sugeba diskutuoti, taikliai atsakinėja į klausimus.

Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą, apie tai, kaip vyksta sveikatos apsaugos reforma, kokie yra užsienio politikos prioritetai, tačiau, deja,  įtakingiausius postus valstybėje užimantiems politikams, regis, nekyla klausimas – ar Lietuvoje egzistuoja nuosekli ir skaidri kultūros politika, ar esame aiškiai įvardiję jos prioritetus?

Savo akimis nemačiau prie Generalinės prokuratūros vykusios akcijos, kurios metu jaunos mamos ir jauni tėvai kaltino prokurorus šeimos genocidu. Bet nuotraukos, prisipažinsiu mane sukrėtė… Bet esminė akcijos idėja teisinga. Tai – laidotuvės. 

Pradėkime nuo apibrėžimo. Kleptokratija – tai toks valstybės valdymo būdas, kai valdžia jaučia liguistą potraukį savintis tai, kuo jai patikėta rūpintis.

Tauragės vienmandatėje rinkimų apygardoje tauragiškių išrinktas teisininkas Stasys Šedbaras Seime – jau metus. „Tauragės kurjeris“ domisi, kokius darbus Seimo nariui, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui jau pavyko įgyvendinti, kada Lietuvai pavyks išsikapstyti iš krizės ir kas, anot jo, keistina Tauragėje.

Seimo narės A.Baukutės vyras K.Rupulevičius tapo žindančiu tėvu – išėjo  tėvystės atostogų. Valstybei tai kainuos keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių litų ir ačiū už tai pirmiausia reikia pasakyti aplinkos ministrui G.Kazlauskui, kuris, net ir žinodamas apie K.Rupulevičiaus nusikaltimus, neatleido savo patarėjo iš darbo, o laukė, kol šis parašys pareiškimą dėl tėvystės atostogų.

 Jei kalbėtume mokykline terminija, dabartinė valdžia rugsėjo pirmąją turėtų leisti toje pačioje klasėje ir kartoti kursą. Antriems metams ji save paliko grubiai kartodama jau padarytas klaidas, kai jau antrą kartą šiemet stipriai kelia mokesčius. Brangs viskas, o biudžeto piniginė nepadidės. Viešųjų finansų ne tik nežinota, bet ir neišmokta. Didesni mokesčiai slopina ekonominį aktyvumą, sumenkina žmonių norą verstis ekonomine veikla, skatina juos pereiti į šešėlį ir nemokėti mokesčių. Tai ekonomikos aksioma, tarsi „ačiū“ su „Ū“ ilgąja. Biudžeto pajamų surinkimas buvo daug mažesnis, negu planuota praėjusių metų pabaigoje, ir dėl to net kelis kartus teko apkarpyti biudžeto pajamų planus. Išlaidas gi karpyti sekasi daug sunkiau – tam reikia ir geležinio ryžto atsisakyti nereikalingų funkcijų, ir žinių arba bent įrankių sužinoti, kurios iš 25,6 mlrd. Lt siekiančio valstybės biudžeto išlaidų yra panaudojamos ne taip ir ne ten, kur reikia.

Ar susimąstėte, kur taip netikėtai – vos per pusmetį, na, gal šiek tiek daugiau – pradingo pinigai? Ar teko kada susimąstyti, kaip močiutės iš Stulgių atsiimtas iš banko 10000 litų indėlis prisidėjo prie to, kad kokioje nors rajono biudžetinėje įstaigoje šį balandį galėjo vėluoti 100000 litų atlyginimų fondo pinigai?

Nepasakysiu nieko naujo - socialinės apsaugos ir darbo ministras R.Dagys man nepatinka. Nepatinka kaip politikas, nepatinka kaip ministras. Man nepriimtina jo deklaruojama šeimos politika, artima draugystė su “Respublika” bei V.Blinkevičiūtės stilių primenantys viešieji ryšiai.

Nuo pat antradienio ramybės neduoda vienas, straipsnis, kurį perskaičiau “Lietuvos ryte”. Vadinosi jis “Kovotojas su korupcija pasijuto visagalis” – apie Klaipėdos jūrų muziejaus skelbtą akvariumo rekonstrukcijos konkursą, kuris buvo paskelbtas 2008 pabaigoje, bet dabar yra sustabdytas ir nagrinėjamas teisme.

"Reikia pasižiūrėti iš vidaus kaip ten atrodo, tuo labiau, ar taip, ar taip - vis tiek sėdžiu visą laiką, domiuosi, tai kodėl nesėdėti viduje? Man atsibodo kaip šuneliui (žinot, kaip vadinami komentatoriai) loti, o karavanas eina. Atsibodo būt tuo šuneliu, loti, o norisi užšokti ant kupranugario kupros ir pabandyti šiek tiek karavaną pasukti į kitą pusę..."

Iš pirmo žvilgsnio visiškai kvailas ir neracionalus sprendimas – A.Valinsko vardo judėjimo reitingai beveik susilygino su socialliberalų ir valstiečių liaudininkų, paties A.Valinsko populiarumas – tarp V.Blinkevičiūtės ir J.Veselkos. Sekmadienį buvo formaliai patvirtinta tai, kas jau gana seniai buvo aišku: Arūnas Valinskas dalyvaus prezidento rinkimuose

Žinot ką? Man labai liūdna… Ne todėl, kad jausčiau kokias nors simpatijas dabartinei valdžiai (juk žinote mano požiūrį į du naujos koalicijos teistus asmenis:). Bet, atvirai prisipažinsiu, jog tikėjausi, kad naujoji koalicija ne tik pradės reformas, kurių Lietuvai jau labai seniai reikėjo, tačiau ir pademonstruos kitą požiūrį į valdžios funkcijas, valdžios ir piliečių santykį, pagaliau į save, kaip į valstybei tarnaujančius, o ne vien valdančius. Tikėjausi moralės ir etikos, kurios pastaruosius keletą metų Lietuvos valdžiose būdavo vis mažiau ir mažiau…

Tautos prisikėlimu besirūpinančio kompanijos „bosas“ Arūnas Valinskas, kandidatuodamas į Seimo pirmininkus, tvirtino, kad jo programos pamatas Dešimt Dievo įsakymų. Tai jis vėliau patvirtino ir įvairiose interviu, teatrališkai stebėdamasis, kam reikalingos sudėtingos politinės programos šalia lakoniško, bet išraiškingo Dekalogo. Iš tiesų negi nebūtų gerai, jei kiekvienas politikas nuolat savęs klaustų: ar mano elgesys ir priimami sprendimai neprieštarauja Dešimčiai Dievo įsakymų?

Kol atostogavau, pasirodo, visokių įdomių dalykų Lietuvoje įvyko. Na, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gerai padirbėjo… Nusprendė, kad R.Gajauskaitės sudaryta knyga (gal negražu taip ją vadinti) “Sodoma ir Gomora” nieko nekursto, nieko neįžeidžia ir apskritai tikriausiai yra priskirtinas auklėjamojo ir šviečiamojo pobūdžio literatūrai.

Na, vis tiek kažko nesuprantu… Naftos kaina drastiškai atpigo, dujų kaina priklauso nuo naftos kainos (bent jau taip anksčiau visiems mums aiškino). Tačiau naftos kainai atpigus 3 kartus, dujos brangsta daugiau nei 30 procentų.

Žiūriu dabar diskusijas po balsavimo… Gėda. Farsas. Net nežinau, kokius dar būtų galima žodžius parinkti. Juk akivaizdu, kad balsavimo slaptumas buvo pažeistas, V.Andriukaičio pacituotos Seimo statuto nuostatos tai akivaizdžiai įrodė.

Stebėjome ydingą besibaigiančios epochos praktiką, kai iš esmės nesirūpinanti paprastu darbo žmogum „darbininkų“ valdžia dalindavo kaip kompensaciją laisvadienius. Dirbti – vargas, tai švęskim ilgiau. Buvę kovingieji ateistai net nustatė, kad jeigu Velykos atsitiks kada kokį sekmadienį tai laisvos dienos netektį arba nelemtą sutapimą valdžia kompensuoja nubraukdama vienos tolesnės dienos darbą, žinoma, ne atlyginimą. Taip lygiai darė, jei kažkodėl pasitaikydavo, kad ir Motinos diena – sekmadienį.

Ką vakarykščio balsavimo rezultatai atskleidžia apie mus pačius? Tai, kad Lietuva tikrai įvairialypė, jog vienas šalia kito gyvena žmonės, turintys skirtingų lūkesčių, interesų. Panašu, kad didelė dalis mūsų balsuojame pagal partijų pavadinimo skambesį, mūsų kelrode žvaigžde gyvenime yra televizorius, prikimštas įvairiausių pramoginių laidų. Tiesą pasakius, tai galima buvo nuspėti ir be rinkimų rezultatų. Kaip ir tai, jog visuomenėje daug nusivylimo ir noro atrasti „atpirkimo ožį“.