Tauragės krašto žmonės galės gėrėtis aviacinės fotografijos paroda, kuri atidaroma liepos 8 dieną 17 val. Tauragės fotografijos galerijoje, įsikūrusioje miesto pilyje.

Keliaujanti ekspozicija čia atkeliauja aplankiusi Tarptautinį Vilniaus oro uostą, Panevėžio prekybos centrą „BabilonasI“ ir Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Tarp geriausių parodos eksponatų – ir Tauragės fotografo Romualdo Vaitkaus darbai, pripažinti geriausiais nominacijoje „Lietuva iš paukščio skrydžio“.

Birželio 27 dieną 16 val. Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje prasideda jau ketvirtoji Martynui Mažvydui skirta šventė.

Klausytojus džiugins vargonininkas Emanuele Cardi iš Italijos. Įdomią programą pateiks žinomas bosas, maestro Vladimiras Prudnikovas. Vargonais jam akompanuos tarptautinių konkursų laureatas Balys Vaitkus.

Senovės lietuviai tikėjo, kad Joninių (Rasos šventės), ilgiausios dienos vidurnaktį, žydi papartis. Paparčio žiedą, kurį saugo piktosios dvasios, sunku surasti, o dar sunkiau nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką. „Tauragės kurjeris“ sufleruoja, kur jo ieškoti šiemet per Jonines.

Birželio 12–13 dienomis Tauragėje vyks tradicinė, 5-oji Lietuvos kariuomenės orkestrų šventė. Koncertų geografija labai plati: orkestrai gros kaimų, miestelių salėse, lauko aikštėse, bažnyčiose, dalyvaus ceremoniale prie Vinco Kudirkos paminklo, eitynėse, surengs didžiulį koncertą Vasaros estradoje. Kartu dalyvaus pučiamųjų orkestrai iš Tauragės, Jurbarko, Šilalės. Ne vieno specialisto nuomone, tokios įdomios, spalvingos, aukšto meninio lygio šventės galėtų pavydėti bet koks Lietuvos miestas.

Trečiasis fotoklubų suvažiavimas į Tauragę atnešė meninės minties gaivą. Susirinkusiesiems į kūrybinio sambūrio atidarymą nusišypsojo reta proga pamatyti ne tik geriausių Lietuvos fotografų veidus, bet ir dalyvauti žinomo Lietuvos fotografijos grando Romualdo Požerskio parodos „Degantis žmogus“ atidaryme.

Išsipildė Tauragės kultūros centro vyrų choro vadovės Danutės Petraitienės svajonė Tauragėje surengti vyrų chorų festivalį. Sutelktos visos Kultūros centro kūrybinės jėgos ir festivalis vyriškais balsais mus džiugins jau šį šeštadienį.

Šeštadienį pagrindinės Tauragės miesto gatvės įgavo melodiją – jose grojo gatvės muzikantai. Muzikanto ir aktoriaus Andriaus Mamontovo iniciatyva nuo 2007 metų gegužės 5-oji paskelbta Gatvės muzikantų diena. Šią dieną visi, mėgstantys muziką ir muzikuojantys, kviečiami išeiti į gatves, kiemus, skverus ir groti plačiajai visuomenei. Šią tradiciją bandoma taikyti ir Tauragėje.

Ketvirtadienį Tauragės viešojoje bibliotekoje vyko Sigito Kancevyčiaus kūrybos vakaras „Gyvenimas yra kūryba“.Sigitas Kancevyčius – Tauragėje žinomas fotografas, režisierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Renginys buvo organizuotas menininko 45-erių gyvenimo bei 25-erių kūrybos metų sukaktims pažymėti.

Pirmadienį Tauragės rajono savivaldybėje įvyko konkursas Tauragės kultūros centro direktoriaus pareigoms užimti.

Konkurse dalyvavo tik vienas kandidatas – ansamblio „Jūra“ meno vadovas, Tauragės muzikos mokyklos mokytojas, pučiamųjų orkestro „Tauras“, Kultūros centro pučiamųjų orkestro vadovas Virginijus Bartušis. Magistro išsilavinimą turintis muzikos ir vadybos specialistas konkurse surinko maksimalų balų skaičių – 20. Jis atsakė raštu į visus testo klausimus ir į komisijos klausimus žodžiu.

Penktadienį Skaudvilės kultūros namuose vyko Skaudvilės bendruomenės teatro premjera – buvo pristatyta vieno veiksmo komedija „Vaiduokliai“ pagal Viktorą Galinaitį. Režisierius – Sigitas Kancevyčius. Scenos debiutantai – Eugenija ir Justinas Kudirkos, Regina ir Saulius Vingiai, Zita Jarašūnienė, Rūta Gerulytė, Vilius Januševičius, Eligijus Gerulis.

Šeštadienį Tauragės savivaldybėje vyko penktasis Nacionalinis diktantas „Lietuvių kalba prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargonus“.

Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Asmeninę pažintį su teatru mes visi pradedame skirtingai. Vieni atrandame jį dar mokykliniais metais, kiti jį prisijaukiname studentaudami, treti – tik sulaukę brandos. Deja, būna ir tokių, kuriems teatras taip ir lieka nesuprastas, nepažintas pasaulis. Tauragės vaikai ir jaunimas nuo mažų dienų turi puikias galimybes pasinerti į teatrinių paslapčių šalį lankydami Tauragės moksleivių kūrybos centro (MKC) dramos studijas, kurias vienija paprastas ir aiškus pavadinimas – „Pilies teatras“. Nuo pat šios įstaigos įsikūrimo jaunuosius tauragiškius meile teatrui kartu su kitais kolegomis bando užkrėsti centro direktorė Jolanta Kazlauskienė, teatro mokytoja-ekspertė, Tauragės rajono teatro mokytojų metodinio būrelio pirmininkė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos narė. Pokalbis su ja.

Šiemet beveik grėsmingai į mūsų gyvenimą įsiveržė potvynis. Pavasarinį polaidį pirmieji pajuto lietuviai prie Lėvens ir Nevėžio. Iš ledo pančių besivaduojanti gamta, nepaisydama geografinių platumų, politinių valdžios įsitikinimų bei paprastų žmonių socialinės padėties, parodė savo galią ir didybę. Iš krantų išėjusi Akmena pagrūmojo Pagramančiui ir savo vandenį nunešė kitai upei, o ši – Nemunui. Potvynis šoktelėjo į pamarį. Ir nebeužtvenksi upių bėgimo, nesustabdysi partinėmis rietenomis, rutina tapusiais Seimo skandalais ar verkšlenimais apie prastėjančią buitį. Gyvename taip, kaip turime: vieniems pakanka į druską pamirkytos duonos, kitiems ir nuo pyrago krentančio sviesto negana.

Antradienį Tauragės kultūros centrui pradėjo vadovauti Virginijus Bartušis. Jis Tauragės rajono savivaldybės tarybos sprendimu šias pareigas eis laikinai, kol bus paskelbtas ir įvyks konkursas šioms pareigoms užimti.

Neblėstantis jaunatviškas šėlsmas scenoje, energija trykštanti lietuviška muzika, šiltas bendravimas su publika, visuomet tik gyvas atlikimas – neatskiriama grupės „Kitava“ koncerto dalis. Arba tiesiog geros muzikos užtaisas, – taip savo grupę pristato buvęs tauragiškis Kęstutis Stoškus.

Pavasario polaidis dažnai atidengia blogai atliktus statybininkų darbus. Vietoje žibučių, žiūrėk, ir išlenda kokia nors niekdario špygelė. Apie Tauragės kultūros centro rekonstrukciją ne kartą kalbėta ir rašyta. Keiksnodami statybininkus vis tik perkirpome rekonstruotų rūmų atidarymo kaspinėlį ir galvojome, kad pagaliau turėsime jaukią vietą renginiams ir koncertams. Kol rūmai dar nenugriuvo, su ta mintimi ir gyvename. Tačiau dažnai vaikštantiems į triukšmingus renginius pats laikas pasirūpinti gyvybės draudimu. Kartais kyla pavojingas pagalvojimas, kad tie rūmai vieną kartą žnektels. Čia ne balandžio 1-osios pokštas. Nuo šalčio trupančios ir aižėjančios Kultūros centro cokolinio aukšto sienos bei laiptai kelia nelabai džiugias mintis. Užtenka atidžiau apsidairyti, kad pamatytum pastatą kamuojančius šašus. Panašu, kad ne tik šios žiemos įšalas, bet ir nekokybiškai atlikti statybininkų darbai lenda į paviršių.

Nors daugeliui sričių finansavimas šiemet sumažėjo arba jo visai neliko, Kultūros rėmimo fondas jau paskelbė 1-ojo etapo rezultatus, t.y. kokie projektai bus dalinai finansuojami iš Kultūros rėmimo fondo. Kaip jau įprasta, iš Tauragės apskrities liūto dalį vėl pasiėmė Jurbarko rajonas.

Pagaliau pasibaigė kelis mėnesius trukęs Tauragės krašto muziejaus direktoriaus skyrimo spektaklis. Po vienos „Tauragės kurjerio“ publikacijos Petras Jokubauskas taip gražiai išvadavo muziejų iš varveklių nelaisvės, kad net buvo miela žiūrėti į tokį žmogaus pasišventimą. Tuomet visi Tauragės kultūriniai sluoksniai garsiai sušuko: „Jis vertas šito kryžiaus“. Penktadienį P.Jokubauskas pagaliau laimėjo taip trokštamas pareigas.

Plačiai per masines informavimo priemones paskelbta žinia apie šiųmetę Knygų mugę, atrodo, sulaukė tautos dėmesio. Ne tik tautos, ir Prezidentė, ir Premjeras visą mugę skersai išilgai perėjo. Taigi, perėjo, o ten pat organizuotuose susitikimuose, diskusijose su rašytojais, leidėjais, bibliotekininkais vyravo vien tik laidotuvių nuotaika.

Šventes švęsdami ir kasdieniškai užkandžiaudami kai ką ir pamatome. Šit eidamas per Tauragę pamatai miesto kultūrai ištiestą žemės ūkio ranką – ir tau neapsakomai saldu pasidaro, lyg kokios sulos būtum atsigėręs ar nemokamo pieno. Regi gal ne ranką, gal tik dviprasmiškai iškeltą pirštą, kurį per Užgavėnes vaizdavomės kaip didžiausią šalyje sukočiotą Morę. Džiaukimės, kad tie šieno „ruliukai“ besistiebdami į kultūrines aukštumas nepaslydo, nenuvirto, kam nors neužvožė.