Mero patarėjas Dovydas Kaminskas: „Tikslas, kuris nebaugina – blogas tikslas“(32)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-03-20 18:19

Dovydas Kaminskas.  Autorės nuotrauka

Mero patarėjas Dovydas Kaminskas – aistringas ilgų distancijų bėgimo mėgėjas. Praėjusią savaitę rubrikai „Politikas be kostiumo“ tiek politikui, tiek žurnalistei teko autis sportinę avalynę. Apie politiką, meilę ir tikslų įgyvendinimą kalbėjomės bėgdami.

– Kaip matau, dėvi specialią aprangą. Bėgimas – tavo hobi, o gal jau tapo gyvenimo būdu?

– Taip, tai jau tapo gyvenimo būdu. Paprastai bėgu triskart per savaitę. Tam aukoju ne tik laiką, bet ir biudžetas tam didėja. Norint dalyvauti varžybose, reikia specialios aprangos. Pavyzdžiui, avalynė turi būti specialiai pritaikyta, kad bėgant pėdai tenkanti apkrova būtų kuo mažesnė.

– Kiek išleidi sportinei aprangai per metus?

– Ne apranga pareikalauja daugiausia išlaidų, dalyvavimas varžybose. Kainuoja kelionės, maistas. Dvi poros kedų, apranga – apie 500 eurų per metus.

– Kaip dažnai tenka dalyvauti varžybose?

– Pernai turėjau tikslą sudalyvauti kuo daugiau varžybų. Tekdavo kas antrą savaitgalį. Sezoną pradėjau Kauno pusmaratoniu, baigiau Nidos pusmaratoniu.

– Dar pernai studijavai Kopenhagoje. Ar bėgimą pamėgai ten?

– Nuo vaikystės svajojau sudalyvauti maratone. Tačiau tik Danijoj susiklostė palankios aplinkybės treniruotėms. Išgyvenau sunkų gyvenimo laikotarpį. Bėgimas – tarsi savotiška meditacija. Danijoje oro sąlygos palankios. Gyvenau tokioje vietovėje, kur labai propaguojamas toks laisvalaikis.

– Pernai, tuoj pat po rinkimų, jau buvo žinoma, kad mero komandą papildys jaunuolis iš Danijos. Visiems buvo įdomu, kodėl mero patarėju pasirinktas emigrantas. Minėjai, kad didelę įtaką tavo viešumui padarė dalyvavimas pilietinėje rinkiminėje iniciatyvoje „Baltosios pirštinės“. Ar tada jau žinojai, kad būsi įtrauktas į politiką?

– Ne. Vienas skambutis pakeitė mano gyvenimo tėkmę. Rinkimai jau buvo pasibaigę, meras buvo išrinktas. Nepamenu, ar tuo metu buvau Lietuvoje, ar Kopenhagoje. Tvarkiau reikalus grįžimui į Lietuvą. Intensyviai ieškojau darbo Vilniuje. Taip pat turėjau daug minčių pradėti verslą. Vilniuje buvo daug darbo pasiūlymų.

– Jeigu reikėtų apibūdinti trimis žodžiais savo karjeros metus nuo praėjusių metų iki šiandienos…

– Nebūčiau tuo patikėjęs. Nebūčiau patikėjęs, kad dirbsiu savivaldybėje. Šie metai buvo spartaus žinių įgijimo ir apdorojimo metai. Neskaičiavau nei darbo valandų, nei energijos. 40 darbo valandų darbo savaitė man neegzistavo.

– Noriu užduoti subtilų klausimą…

– Ne, neturiu merginos.

– Kalbama, kad „baltuosiuose rūmuose“ esi tituluojamas geidžiamiausiu politiku. Ką apie tai manai?

– Neteko girdėti. Tačiau tai nėra apibūdinimas, kuris man keltų pasididžiavimą.

– O potencialių simpatijų rajono savivaldybėje matai?

– Jų yra, tačiau mus sieja tik darbo santykiai.

– Baigsis mero kadencija, negali žinoti, kaip pasisuks ir tavo, kaip politiko, karjera. Ar liktum Tauragėje?

– Anksčiau pervertinau didmiesčius. Matau daug priežasčių, skatinančių čia gyventi. Gyvendamas mažame mieste, sutaupai daug laiko. Gyvenu netoli savivaldybės administracijos. Man nereikia važiuoti, kad pasiekčiau savo darbovietę. Vilniuje gyventi šalia savo darbo beveik neįmanoma. Tai jei per dieną sutaupai laiko, kuris didmiestyje būtų skirtas kelionei į darbą, tai per savaitę sutaupai penkias valandas. Per mėnesį – dvidešimt darbo valandų. Galima skaičiuoti, kiek per gyvenimą sutaupai laiko sau. Laikas – vienas esminių dalykų man, tad gyventi mažame mieste yra didžiulis pliusas.

– Jei į svečius pasikviestum draugų iš didmiesčio, ką pasiūlytum jiems nuveikti mūsų mieste?

– Mano draugų kompanija tokia, kuriai niekada nenutinka taip, kad nebūtų ką veikti. Tauragėje galėtume važiuoti su džipų safari po Pagramančio regioninį parką. Liberty beach yra vandenlenčių parkas. Galima važinėti dviračiu, plaukti baidarėmis. Veiklos yra, tereikia organizuoti.

– Nemažai dirbi su jaunimu, tiksliau, su Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų „Apskritiuoju stalu“. Ką veikiate?

– Tauragės apskritasis stalas neseniai atsikūrė, esu jo valdybos narys. Dirbame su jaunimo organizacijomis. „Ledoteka“ – viena mūsų iniciatyvų. Dabar pradedame rengti „Įkrauk smegenis“ renginių ciklą. Neseniai susitikę žiūrėjome video apie lyderystę.

– Iš mero komandos neretai išgirstami norai pritraukti iš užsienio grįžti kuo daugiau jaunų žmonių. Ką manai apie tokius planus?

– Visi galvoja, kad jei grįžta, jiems kažkas turi pasiūlyti darbą. Reikia daryti tam tikrus žingsnius, kad tos darbo vietos kurtųsi, kad verslininkai čia būtų ir jie investuotų. Tačiau šioje temoje – daug politikos, ji stipriai eskaluojama, nenorėčiau komentuoti.

– Ar tarp tave supančių jaunų žmonių bendramčiai kalba apie savo verslo kūrimą?

– Taip, dažnai. Tarp mano draugų yra Tauragėje atidariusių kelias parduotuves. Turi automobilių servisą. Dirba prekyboje, automobilių pardavimu užsiima. Sekasi jiems. Tačiau puikiai žinau, kiek jie dirba. Tai sunkus darbas, kai daug tenka įdėti, o grąža ateina ne iš karto.

– Jei nedirbtum mero patarėju, kur būtum ir ką veiktum?

– Sunku pasakyti, gal dirbčiau Vilniuje, gal Kopenhagoje, o gal būčiau Briuselyje. Galimybių turėjau nemažai, galvojau apie stažuotę Briuselyje.

– Turi savo gyvenimo moto?

– Taip. Pamenu vieno maratono laimėtojo žodžius: „Niekas niekada nėra pasibaigę, kol judi į priekį“. To ir išmokau bėgdamas maratoną, kad ir mažais žingsneliais judėdamas į priekį, vis tiek pasieksi tikslą.

– O tavo tikslai kokie?

– Turiu daug tikslų. Artimiaiusias – rugpjūčio mėnesį vyksiantis „Iron man“ triatlonas. Reikės du kilometrus plaukti, 90 kilometrų važiuoti dviračiu ir 20 kilometrų bėgti. Mano tikslas susijęs su sportu. Kiti mano tikslai gan asmeniški. Gal kiek mažesni. Gal kiti kiek per drąsūs. 

– Ar būna per drąsių tikslų?

– Jei tikslas tavęs negąsdina, tai blogas tikslas. Tikrai turiu tikslų, kurie mane gąsdina. Bet mažais žingsneliais į priekį – ir ta baimė gali dingti.

– Gal galima plačiau?

– Čia iš serijos – tie žmonės, kurie mano galį pakeisti pasaulį, dažniausiai jį ir pakeičia. Ši frazė nuskambëjo Styvo Džobso (korporacijos „Apple“ įkūrėjo Steve Jobs, – red.) lūpose.

– Neprieštarautum, jei tave priskirčiau sociologų plačiai aptariamai „y“ kartai? Tai nuo 1980 iki 2000 metų gimusiųjų karta, kurie neapsiriboja darbo įprasmimu pinigais. Sakoma, kad šios kartos atstovai sau ir darbdaviams kelia aukštus reikalavimus ir net globalius tikslus.

– Priskirčiau save 100 procentų. Jei būčiau norėjęs siekti pinigų, manęs čia, Tauragėje, nebūtų.

Skaityti komentarus (32) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras