Kęstutis Balašaitis: „Žemaičių partija – ne tik žemaičiams, o visiems patriotams“(20)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2010-08-07 15:34

Didžiausias Kęstučio Balašaičio džiaugsmas – visur iš paskos sekiojanti dukrytė Vasarė.

„Tauragės kurjeris“ buvusį Gaurės seniūną, ūkininką Kęstutį BALAŠAITĮ pakalbino ne tik apie prasidėjusį derliaus nuėmimą, bet ir apie pernai įkurtą Žemaičių partiją, kurios rajono skyriui jis vadovauja.

 

 

– Kodėl pasitraukėte iš Valstiečių liaudininkų sąjungos, juk buvote šios partijos tarybos ir valdybos narys, rajono skyriaus pirmininkas, ir įstojote į naują – Žemaičių partiją?

– Taip nutiko ne dėl „valstiečių“ kaltės, o dėl vietinių politinių intrigų ir nusivylimo partijos vadovybe. Išeiti buvo skaudu, nes šioje partijoje pavyko nemažai nuveikti. Skyriaus kūrimą pradėjau nuo 13 žmonių, o išeidamas palikau 130. Po dar vienos rajono valdančiosios koalicijos griūties be jokios priežasties, tik dėl kai kieno ambicijų, „valstiečiai“ buvo išstumti, teko pasitraukti iš savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų. Susidarius tokiai situacijai nebegalėjau vadovauti skyriui, nebemačiau ir prasmės būti menkėjančioje partijoje. Kai „valstiečiams“ vadovavo Kazimiera Prunskienė, buvo padaryta nemažai klaidų. Viena jų ta, kad ji, kaip žemės ūkio ministrė, labiau palaikė ne ūkininkus, o perdirbėjus. Dabartinis žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius nepriklauso „valstiečiams“, tačiau jis geriau atstovauja žemdirbiams. Partiją dar susilpnino jos skilimas, o naujas lyderis Ramūnas Karbauskis nėra tas žmogus, kurio vadovaujama partija atkovotų prarastas pozicijas ir žengtų toliau.

Žemaičių partijos įkūrėją Egidijų Skarbalių, kilusį iš mūsų rajono, seniai pažinojau kaip didelį Žemaitijos patriotą. Jis inicijavo žemaitiškų pasų išdavimą. Kai buvau Gaurės seniūnu, per miestelio jubiliejų padovanojo Žemaitijos vėliavą. Egidijui buvo daromos kliūtys įregistruoti Žemaičių partiją, nes, matyt, bijota stipraus šio pavadinimo reklaminio užtaiso, – žemaičiai nuo amžių buvo ne iš kelmo spirti. Verta prisiminti ir istoriją, kaip žemaičiai nepasidavė kryžiuočiams. Aš pats esu žemaitis iš Milgaudžių kaimo, todėl nusprendžiau prisidėti prie šios partijos skyriaus kūrimo mūsų rajone.

– Kodėl ši partija – Žemaičių, ar tik Žemaitijoje gyvenantieji gali būti jos nariai? Ar toks pavadinimas neskatina separatistinių nuotaikų?

– Jau minėjau, kad žemaitis nuo Adakavo Egidijus Skarbalius yra didelis Žemaitijos patriotas, todėl ir parinko tokį pavadinimą. Šios partijos nariais gali būti visi, kam brangus šis regionas, o ne tik žemaičiai. Visoje Lietuvoje yra apie dvidešimt jos skyrių. Pavyzdžiui, stiprus skyrius įkurtas Kaune. Žemaičių partija – ne už atskirumą, o už Žemaitijos ir visų šalies regionų klestėjimą. Beje, yra dar ir Žemaitijos partija. Gerai būtų, jeigu ji susijungtų su Žemaičių partija.

Tik praėjusių metų pabaigoje įsikūręs Žemaičių partijos rajono skyrius turi daugiau kaip 50 narių. Tai daugiausia jauni žmonės, nepriklausę kitoms partijoms, tik mudu su žmona Larisa perėjome iš „valstiečių“.

– Ar partija ketina dalyvauti savivaldybių rinkimuose, ko juose tikitės?

– Būtinai dalyvausime rinkimuose, tikimės bent vienos vietos Taryboje, geriausiu atveju – dviejų. Mūsų viltys pagrįstos, nes Europarlamento rinkimuose, nors dar neturėjome skyriaus, už Žemaičių partijos atstovus rajone balsavo beveik pustrečio procento rinkėjų.

– Ar pats dar ketinate „eiti į valdžią“?

– Iš aktyvios politikos pasitraukiau, noriu suburti stiprų Žemaičių partijos skyrių, tegu toliau dirba jaunimas. Man dabar dalyvavimas aktyvioje politikoje – tuščias laiko švaistymas. Jei nori ko nors pasiekti politikoje, turi būti slidus kaip žaltys. Man atėjo laikas atiduoti duoklę šeimai, vaikams, ypač mažiausiajai penkiametei Vasarei. Iš viso mūsų šeimoje yra penki vaikai – du sūnūs iš pirmosios santuokos, mudviejų su Larisa Vasarė ir jos du vaikai. Mūsų giminėje – beveik visi ūkininkai. Mano mama Prančiška, žmona Larisa, sūnus Marius, brolio sūnus Remigijus yra įregistravę atskirus ūkius. Po nepriklausomybės atkūrimo pradėjome ūkininkauti su broliu Jonu mamos atsiimtuose 22 hektaruose Milgaudžių kaime. Dabar per visus susidaro apie 500 hektarų. Ūkininkaujame vieni kitiems padėdami. Aš dar dirbu žemės ūkio technika prekiaujančioje bendrovėje.

– Lietuva, ypač kaimas, išgyvena sunkmetį. Kokias perspektyvas matote ūkininkams, kaimo žmonėms?

– Kaimui dabar labai sunku, bet vis tiek geriau negu darbo neturintiems miestiečiams. Darbštus kaimietis niekada nebadaus, o miestiečiams skurdas ir badas greitai gali pažvelgti į akis. Kai atsigaus visa Lietuva, atsigaus ir kaimas, už parduotą produkciją ūkininkai ne tik atsiims išlaidas, bet ir gaus pelno. Gyvybingiausias yra šeimos ūkis.

– Prisiminkime Jūsų kelią: žemės ūkio specialistas, ūkininkas, valdininkas, politikas, vėl ūkininkas. Ką svarbaus išskirtumėte kiekvienu laikotarpiu?

– Esu kilęs iš kaimo, todėl rinkausi „žemišką“ specialybę ir to nesigailiu. Kai grąžino mamos žemę, ėmėme ūkininkauti. Pradžioje, kaip ir kiti, laikėme galvijų, sėjome grūdinių kultūrų, vėliau įsitikinome, kad reikia specializuotis kurioje nors vienoje šakoje, pasirinkome grūdininkystę.

Septynerius metus vadovavau Gaurės seniūnijai. Pavyko nemažai nuveikti, ypač Eičiuose. Visos šio kaimo įstaigos buvo sukeltos į suremontuotas mokyklos patalpas, bet čia dar liko daug problemų, nes šis kaimas specifinis. Dar Tauragėje nebuvo miesto švenčių, o mes surengėme įspūdingą Gaurės šventę, ji tapo tradicine. Kasmet ją paremdavau, o šiemet niekas neprašo paramos, matyt, bus įsimaišiusi politika.

Apie seniūnų darbą aš turiu savo nuomonę, kuriai gal ne visi pritars. Ilgai dirbant vienoje vietoje galima ne tik nemažai nuveikti, bet ir apkerpėti. Tokių pavyzdžių netrūksta. Manau, kad reikalinga seniūnų rotacija. Tegu šaunus Mažonų seniūnas ir kitur parodo, ką gali, o kai kurie kiti gal tuomet taip pat nebūtų tokie apsnūdę. Apie politiką aš jau kalbėjau, nebesikartosiu. Atsitraukęs nuo aktyvios politikos esu laimingas su savo šeima.

– Pakalbėkime apie derlių. Kokio šiemet tikitės grūdinių kultūrų derliaus?

– Tuose plotuose, kurie neiššalo, geresnio negu pernai, jeigu orai leis jį „paimti“. Ūkininkaudamas nežinai, ko sulauksi. Buvome pasėję 125 hektarus žieminių rapsų, apie 90 procentų iššalo, teko atsėti vasarinėmis kultūromis. Nuostolis – apie 100 tūkstančių litų. Sakoma, kad su Dievuliu nepasiginčysi, tačiau blogiausia, kad ir tvarka mūsų šalyje nepastovi kaip orai: niekas nežino, ką ryt valdžia sugalvos. Kol nebus pastovumo, neišlipsime iš duobės.

Skaityti komentarus (20) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras