Ilgametė kūno kultūros mokytoja svajoja surengti savo piešinių parodą(4)

Virginijus JUŠKYS | virginijus@kurjeris.lt

2016-09-27 21:55

Pavydėtiną sportinę formą ir lankstumą demonstruojanti Rasa Savickienė juokauja, kad padaryti „špagatą“ šiais mokslo metais privalės visi Martyno Mažvydo progimnazijos moksleiviai. Autoriaus nuotrauka   

Daugiau nei du dešimtmečius Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijoje (ir tuomet, kai ši mokykla dar buvo Tauragės 1-oji vidurinė) moksleivių fizine forma besirūpinanti kūno kultūros mokytoja Rasa Savickienė rugsėjo 1-osios visada laukia su nerimu. Kasdien aktyviai sportuojančią mokytoją neramina grėsmingai mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas, netinkami mitybos įpročiai ir tai, kad daugėja viršsvorį turinčių moksleivių. 

Dvidešimt pirmąjį rugsėjį toje pačioje mokykloje – dabartinėje Martyno Mažvydo progimnazijoje pasitinkanti kūno kultūros mokytoja Rasa Savickienė – grynakraujė tauragiškė, gimė ir augo Tauragėje. Jau mokydamasi pradinėse klasėse pradėjo aktyviai sportuoti, paaugusi susidomėjo rankiniu, kurį žaidė ilgus metus. Tuometinėje Tauragės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Žalgirių gimnazija) baigusi aštuonias klases, išvyko mokytis į Šiaulių sporto mokyklą-internatą. Vidurinį išsilavinimą įgijo Šiauliuose. Neįsivaizdavo savo tolimesnio gyvenimo be sporto, tad įstojo mokytis į tuometį Kauno kūno kultūros institutą, kur įgijo kūno kultūros mokytojo-dėstytojo specialybę. Baigusi studijas grįžo į gimtąjį miestą ir metus dirbo su specialiosios medicininės grupės vaikais. Po metų pirmą kartą pravėrė Martyno Mažvydo progimnazijos sporto salės duris ir čia jau – du dešimtmečius.

– Kaip kūno kultūros mokytoja pradeda savo dieną – nuo mankštos? Lengvo kroso? O galbūt dar lovoje pasilepinate puodeliu kavos, nes žinote, kad per dieną tikrai prisibėgiosite?

– Kiekvienas mano rytas, o keliuosi 6 valandą, prasideda nuo stiklinės vandens ir pasivaikščiojimo su šuneliu. Beje, išgerti ryte, tik atsikėlus, stiklinę vandens rekomenduoju visiems. Pavedžiojusi šunelį, išgeriu nedidelį puodelį kavos ir ruošiu sau pusryčius, kurių recepto nekeičiu jau daugelį metų. Tai avižinė košė, bananas ir jogurtas. Po tokių lengvų pusryčių lendu į sportinę aprangą ir tiesiu taikymu lekiu į man mielą Martyno Mažvydo progimnazijos stadioną. Būtinai apibėgu penkis ratus (1,5 kilometro) ir padarau aktyvią mankštą. Taip kas rytą mankštinuosi tik per mokslo metus. O štai vasaras leidžiu kolektyviniame sode, kur, laimei, yra nemenkas tvenkinys. Tad vasarą mano mankšta vyksta ten, tvenkinyje. Kiekvieną rytą, lyja ar ne, karšta ar vėsu, šoku į vandenį. Būtinai kuo spartesniu tempu nesustodama nuplaukiu bent 200 metrų, o vėliau mankštinuosi vandenyje.

– Visi puikiai žinome teiginį „Sportas – sveikata“. Jūsų nuomone, lietuviai – sportiška tauta? O kaip vaikai, ar sunku juos atplėšti nuo išmaniųjų telefonų ir sudominti sportu?

– Manau, na, galima sakyti, esu įsitikinusi, kad lietuviai vis dar per mažai sportuoja, jų fizinis aktyvumas menkas. Štai, kad ir rytai stadione. Ten mes sportuojame dviese. Labai norėčiau bendraminčių stadione matyti daugiau. O apie vaikus man kalbėti sunku. Gi aš – kūno kultūros mokytoja ir akivaizdžiai matau, kaip nenoriai vaikai sportuoja, kaip vis bando kūno kultūros pamokose patinginiauti, atliekant pratimus išlieti kuo mažiau prakaito. Pasakysiu atvirai – mes, kūno kultūros mokytojai, priversti metai iš metų mažinti savo pamokose fizinių užsiėmimų krūvį. Deja, mūsų nelaimei, tik labai nedaug tėvelių užsiima aktyvia fizine veikla. Tad sektinų pavyzdžių vaikai mato nedaug. Štai viena mergaitė man pasakojo, kad ant sofutės priešais televizorių su alumi ir traškučiais įsitaisęs jos tėtis ragina ją eiti į lauką pabėgioti. Apmaudu. Ne tokių pavyzdžių reikia vaikams. Arba pamokos metu klausiu aštuntokių, kiek jų lanko sporto mokyklą, sporto būrelius ar šokių treniruotes. Įsivaizduojate – iš 16 mergaičių rankas pakėlė vos dvi. Deja, panaši situacija daugelyje klasių. Tiesa, išimčių yra. Galiu pasidžiaugti, kad ir mūsų mokykloje yra klasių, kuriose aktyvia sportine veikla užsiima kone 40 procentų moksleivių. Kai aš lankiau mokyklą, pertraukų metu mes su bendraklasiais lėkdavome į mokyklos kiemą ir ten žaisdavome įvairiausius judrius žaidimus. Dabar per pertraukas vaikai turi vienintelį užsiėmimą – maigo išmaniuosius telefonus. Suprantama, mano pamokose griežtai draudžiama turėti telefoną. Juos vaikai privalo palikti rūbinėje.

– Daugelį metų dirbate mokykloje ir veikiausiai pastebite, kokių fizinių trūkumų dažniausiai turi dabartiniai antrokai, trečiokai ar penktokai. Kokiam procentui vaikų reikia skirti specialų, palengvintą, fizinį krūvį? Ar tokių vaikų daugėja?   

– Kai pradėjau dirbti mokykloje, klasėje būdavo 2–3 viršsvorį turintys vaikai. Dabar viršsvorį turinčių ar į nutukimą linkusių vaikų dažnoje klasėje yra apie 50 procentų. Nutukusiems vaikams savo pamokose taikau specialius pratimus, bandau su jais kalbėtis, išsiaiškinti antsvorio priežastis. Gi visi žinome, kad labai svarbi reguliari mityba. Tad tikrai pykstu ant mamų, kurios išleidžia savo vaikus į mokyklą nepusryčiavusius. Besimokančiam vaikui ar jaunuoliui reikia daug energijos. Pusryčių metu savo organizmą jie turi „pakrauti“ reikiamu kiekiu baltymų, angliavandenių ir net kažkiek riebalų. Negaliu matyti, kai vaikai valgo tik bandeles, picas ir traškučius. Tokia mityba ir  mažas fizinis aktyvumas – tiesiausias kelias į nutukimą. Mane apima siaubas, kai tukti linkusios mergaitės ryja tabletes, neva skirtas lieknėjimui. Paklaustos, kodėl taip daro, atsako, kad šias tabletes vartoja jų mamos. Tai, mano įsitikinimu, tikrų tikriausias organizmo nuodijimas. Tik aktyvi fizinė veikla, buvimas gryname ore gali sustiprinti sveikatą ir pagerinti kūno formas.  

– Būtų įdomu palyginti. Ar dabartiniai moksleiviai fiziškai aktyvesni, ar tie, kuriuos jūs mokėte prieš 20 metų?

– Tai nesulyginami dalykai. Dabar vaikų laisvalaikis mažiau aktyvus, o ir reguliariai sportuojančių vaikų, manau, mažėja.

– Visi mato – Mažvydo progimnazijos lauko aikštynas su stadionu nušiuręs, sporto salė labai seniai remontuota. Ar tokia aplinka nedaro vaikams neigiamo poveikio? Jums irgi reikia tokioje aplinkoje dirbti. Ar nenusibodo?  

– Moksleiviai nekreipia didelio dėmesio į sportinės bazės būklę. Nors mūsų sporto salė seniai remontuota, tačiau asmeniškai man ji šilta ir čia visai smagu sportuoti. Salėje geri krepšinio stovai, nesenai įsigijome naują, itin kokybišką tinklą su stovais tinkliniui. Netrūksta mums ir sportinio inventoriaus. Mes, kūno kultūros mokytojai, stengiamės, kad jo būtų pakankamai. Be to, turime neblogai įrengtas gimnastikos-imtynių ir treniruoklių sales. Jokiu būdu nenorėčiau keisti šios mokyklos į kitą. Ji man labai brangi. Labai gerai sutariu su kolegomis. Čia prabėgo daug gražių, įsimintinų mano gyvenimo akimirkų, pagaliau čia išlieta daug prakaito, su auklėtiniais iškovota gražių pergalių. Kokios pesimistinės nuotaikos mane beapniktų, visuomet turiu kuo pasidžiaugti. Mūsų progimnazijoje tikrai yra sportui atsidavusių vaikų. Jei jie ir toliau demonstruos tvirtą charakterį ir ryžtą, ateityje pasieks nemenkų sportinių aukštumų. Man ir mano kolegoms tai geriausia dovana, tuomet suvoki, kad dirbi ne veltui.

– Kokia sporto šaka jums labiausiai prie širdies? Už kokią komandą ar sportininką sergate? Kokių dar turite pomėgių, be sporto?

– Nors esu rankininkė, tačiau labiausiai man patinka futbolas. Itin žaviuosi vienos ryškiausių šios sporto šakos žvaigždžių – Cristiano Ronaldo žaidimu. Jis – didis žaidėjas. Ką veikiu laisvalaikiu? Visuomet mėgau piešti ir vis laukiu, kada galėsiu rimčiau užsiimti šiuo pomėgiu. Dabar tam trūksta laiko, mat turiu palaikyti puikią sportinę formą. Gi turiu (juokiasi) rodyti vaikams asmeninį pavyzdį – būti sportiška, stipri, lanksti. Jei išties kada nors rasiu daugiau laiko piešimui, neatmetu tikimybės, kad kada nors surengsiu personalinę savo piešinių parodą.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras