Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Gintaras Antanas Jonikas: 13 metų JAV ir vis tiek savęs nevadina emigrantu(2)

Morta MIKUTYTĖ | morta@kurjeris.lt

2018-08-05 06:40

Gintaras Antanas Jonikas dar atsimena, kur buvo jo klasės langai. Mortos Mikutytės nuotrauka

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjęs kunigas Gintaras Antanas Jonikas, užsukęs į „Tauragės kurjerio“ redakciją, iškart apsidžiaugė: visai priešais redakcijos langus – senoji jo mokykla, pirmoji vidurinė, su kuria sieja gražūs prisiminimai. Nuo mažų dienų žinojęs ar bent nujautęs, kad eis kunigo keliu, Gintaras šiuo metu darbuojasi JAV. Nepaisant tenykščio gyvenimo, senatvės sulaukti viliasi gimtojoje Tauragėje.

Iš mokyklos – tik geri prisiminimai

Gintaras Antanas Jonikas žurnalistų akiratin papuolė atsitiktinai, kai buvo pastebėtas bažnyčioje vestuvių ceremonijos metu. Jis kaip tik ir buvo jaunuosius laiminęs kunigas. Tą dieną visi buvo sužavėti jo vedama ceremonija. Visgi pokalbis prasidėjo nuo mokyklos laikų prisiminimų, kurie kunigo atmintyje – tik geri.

– Čia buvo mano mokykla. Tada ji buvo vadinama pirmąja vidurine, kurioje mokiausi sustiprintos matematikos. Puikūs buvo metai. Labai gerai atsimenu direktorių Romaną Songailą, kuris buvo labai inteligentiškas žmogus. Atsimenu ir savo klasės auklėtoją Janiną Mockevičiūtę. Atrodo, viskas buvo taip neseniai... Auklėtoja buvo rusų kalbos mokytoja ir tik dėl jos užsispyrimo visa klasė perskaitėme rusų klasikų kūrinius originalo kalba. Aš tai dariau dantis sukandęs, tada labai nenorėjau. Bet tai išmokė pamilti knygą, – mokyklos laikus prisiminė G.A.Jonikas.

Būsimasis kunigas mokyklą lankė tarybiniais metais, kai į bažnyčią eiti tekdavo paslapčiomis. Bet nepaisant visko Gintaras teigia išsaugojęs gražius prisiminimus, išskyrus komjaunimo organizaciją, kuri ir draudė lankytis bažnyčioje.

– Mano tėvelis buvo kalintas ir kankintas, tėvai buvo ir ištremti. Tad kai komjaunime pradėjo visokias sąlygas statyti, nutariau mesti tą organizaciją. Dėl to iš visų mokytojų sulaukiau tylaus palaikymo, išskyrus vieną, iš kurios jutau panieką. Tada ir supratau, kad Lietuvoje reikia labai nedaug, kad viskas būtų kitaip. Paauglystės metais su draugais buvom drąsūs, jautėmės tokie kovotojai. Paaugliui visada norisi eiti prieš sistemą, o čia dar tokia gera motyvacija. Tauragėje buvo geri kunigai – pamokydavo, kaip elgtis, kad nemuštume „galvomis į sieną“, o kad elgtumėmės gudriau, būtume su žiopliuko įvaizdžiu ir galėtume daryti teisingus darbus, – prisiminimais dalijosi G.A.Jonikas.

Buvo ir pirmoji meilė

Kunigystė tarybiniais metais nebuvo pats priimtiniausias sprendimas. Tačiau tauragiškis Gintaras tam ryžosi. Jis pasakoja, kad šis sprendimas turi savo istoriją, kuri ganėtinai įdomi ir prasideda dar ankstyvoje vaikystėje.

– Man pusbrolis pasakojo prisimenantis, kad aš būdamas ketverių metų pareiškiau, jog būsiu kunigu. Kai mamytė mane gimdė grįžusi iš lagerių, nusilpusi po visų pažeminimų, jai medikai pasakė, kad aš negyvensiu. Todėl mane krikštijo labai greitai. Viską iškentėjusi mano mama mane paaukojo Marijai. Tai toks moralinis paaukojimas, kai atiduoda vaiką jos globai. Ir dabar pastebiu, kad mano gyvenimo geriausi įvykiai sutampa su Marijos švenčių datomis. Man ji kaip motina, aš ją taip jaučiu, – įvardijo pašnekovas.

Jau stojant į kunigų seminariją Gintaro paklausė, ar jis buvo įsimylėjęs. Gal atrodytų keistas klausimas būsimam kunigui. Ir visgi, anot kunigo, tai labai aktualus ir įprastas dalykas tokiose situacijose.

– Tuo klausimu siekiama sužinoti, ar esu žmogus, pažįstantis jausmus. Ar aš sau atsakiau, ką labiau myliu, ar esu tikrai pasiryžęs tam, ką darau? Žmonės kunigams uždeda kaukes, lyg jie būtų neklystantys, be lyties. Tėvas Stanislovas man pasakė: turi eiti ten, kur būsi laimingas. Jei būsi nelaimingas, kaip kitus galėsi padaryti laimingus? Juk kunigystė – tai tarnystė. Patyriau ir pirmąją meilę, kuri buvo labai žavinga, romantiška. Jei to nejausime, kils įtarimų – ar esi normalus žmogus. Juk ir su jaunimu, jaunavedžiais reikia dirbti. Tai kaip tą daryti, nepažįstant jausmų? – retoriškai klausė JAV jau 13 metų dirbantis kunigas.

Kunigas Gintaras Tauragėje sutuokė ir palaimino bendrą gyvenimą pradedančią tauragiškių porą. Renaldo Malycho nuotrauka

Kitame žemyne – kitoks ir gyvenimas

Gintaras Antanas Jonikas Lietuvoje kunigavo ne vienerius metus. Paskutinė parapija, kurioje jam teko dirbti, – Radviliškis. Ten bebūnant jį ir pakvietė į JAV, mat ten vienai lietuvių etninei parapijai vadovavęs klebonas sulaukė garbingo amžiaus.

– Kunigystę pradėjau prieš 29-erius metus. Mano pirmosios mišios buvo laikytos Tauragėje. Dirbau Lietuvoje, kol iš JAV atvykę lietuvių bendruomenės nariai vyskupijoje paprašė, kad atvykčiau pas juos ir vadovaučiau lietuvių etninei parapijai. Taip pat šiuo metu esu JAV lietuvių katalikų „Kunigų vienybės“ organizacijos pirmininkas. 1905 metais įkurta organizacija rūpinasi sielovada ir lietuvybe. Tuo metu Amerikoje buvo 41 lietuvių parapija. Dabar yra 17 etninių lietuvių parapijų. Esame Detroito vyskupijos dalis, kuri net kelis kartus didesnė už visą Lietuvą. Bet etninių parapijų daug – ukrainiečių, kroatų ir taip toliau – čia ir matyti demokratijos grožis, – kalbėjo Gintaras.

Ir visgi, net jei 13 metų kitoje šalyje, kitame žemyne, atrodytų daug, kunigas savęs emigrantu nevadina. Prisimindamas šiomis dienomis populiarų terminą „Globali Lietuva“, teigia, kad daug lietuvių gyvena už Lietuvos ribų ir jiems reikalinga ne tik sielovada, bet ir lietuviškosios kultūros išsaugojimas.

– Saugome lietuviškas tradicijas, paveldą, kultūrą. Ten parapijos veiklos amplitudė platesnė nei Lietuvoje, kur žmonės gali cepelinų namie išsivirti. O ten į mišias kai kurie parapijiečiai važiuoja net dvi valandas – taip toli gyvena. Jie nori pabendrauti, pailsėti, pabūti kartu, vaikučius parodyti. Kai visi suvažiuoja, jaučia, kad yra lietuviai tarp lietuvių, lyg Lietuvoje. Jiems gera būti kartu. Mažiau priešiškumo, apkalbų, pavydo – būdami svetur jie labiau save vertina. Parapijos veiklos amplitudėje veikia dar ir organizacijos: skautai, ateitininkai, krikščioniška tarnyba. Šokam lietuviškus šokius, dainuojam lietuviškas dainas, vaikai mokomi pinti, gaminti šiaudinius sodus, – savo darbus vardijo G.A.Jonikas.

Kunigas atskleidė ir bene esminį skirtumą tarp skirtinguose žemynuose veikiančių parapijų. Jo požiūriu, Lietuvoje parapijos dažnai laikomos kunigo atsakomybe, o štai JAV lietuvių bendruomenė glaudesnė ir jiems tai lyg antri namai, kuriais visi rūpinasi. Tad nieko ten nestebina net dvi rinkliavos – vienos metu renkamos lėšos parapijai, kitos – labdarai. Ir su pinigais parapijoje tvarkosi ne kunigas, kaip Lietuvoje įprasta, o parapijiečių savanorių suburtas Finansų komitetas. Net surinktų lėšų ataskaitos teikiamos viešai, kad viskas vyktų skaidriai.

– Kunigas yra sielovadininkas, jis laiko mišias, lanko ligonius, teikia sakramentus... Jis nėra inžinierius, plytelių klojėjas, santechnikas ar dar kas nors. Parapija yra visų, tai antri namai. Žinoma, turime suprasti, ką sovietinė valdžia padarė ir kiek dar daug turime kelio nueiti Lietuvoje. Vidinę bažnyčią kiekvienas turime kurti nuolat. Reikia melstis, kurti bendruomenę. Tas sovietinis atskyrimas dar labai jaučiamas, – nuomonę dėstė klebonas.

Tas bendruomeniškumas, buvimas toli nuo tėvynės didžiulėje multikultūrinėje šalyje galimai ir sąlygojo parapijos bendruomeniškumą. Saugodami tai, kas brangiausia – savo tapatumą, parapijiečiai bažnyčioje ne tik meldžiasi, bendrauja, saugo tradicijas, bet net verda lietuviškus pietus. O vos 400 išsibarsčiusių aplink parapiją lietuvių sugeba kasmet surinkti nemažai labdaros, kuri vėliau siunčiama į Lietuvą sunkiau besiverčiančioms šeimoms.

– Grįžtu į Lietuvą kasmet. Visada turiu žinoti, kas esu. Mano tėvynė yra Lietuva ir tai neginčytina. Iš Tauragės išvykau būdamas 18 metų, bet visada sakau, kad esu iš šio miesto. Aš čia gimiau, buvau pakrikštytas, čia pirmąją Komuniją priėjau, mano pirma meilė čia sutikta, pirmos mišios... Visas branduolys susidėliojo čia, – meilės žodžių gimtajam miestui ir šaliai negailėjo atsisveikindamas Gintaras Antanas Jonikas.

Ir perfrazavus vieną populiarią dainą galima teigti, kad šiame interviu žodis „Lietuva“ ir jo sinonimai nuskambėjo daugybę kartų. Bene svarbiausia, kad tai buvo be paradinio patoso, o labai atvira ir nuoširdu.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras