Nykstančiuose kaimuose savo šaknų suskubo ieškoti… prancūzai(12) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-04-18 10:38

Klajonės po laukus lietuviško kraujo turintiems prancūzams patiko. Autorės nuotrauka

Mūsų kraštas visuomet traukė buvusios Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonis. Tad Lauksargių seniūnijoje senus trobesius, laukus apžiūrinėjintį ir ašarą braukiantį vokietį vietiniai pamato ne taip jau retai. Netikėtumas buvo išgirsti savo protėvių šaknų ieškoti atvykusį prancūzą, kuris su ryškiu akcentu bandė ištarti: „Aš gyvenu Lietuvoje“.

Piero…

Iš tiesų tai skambėjo maždaug taip: „ašhi gyvjęnių Licuvoje“. Tai išlemenęs Piero išsitiesė kėdėje ir su pasididžiavimu padėjo prancūzų-lietuvių pokalbių žodyną ant stalo. Lietuvoje jis negyvena. Šešiasdešimtmetis ką tik rado atsitiktinę frazę žodyne.

– Ar ką nors supratote? – angliškai paklausė į žurnalistę atsisukusi Piero dukra Julija.

– Ne. Tik tai, kad jis kažką bandė pasakyti lietuviškai.

– Aš labai aiškiai viską pasakiau lietuviškai, ji meluoja, – numojo ranka Piero ir išsišiepė.

Iš virtuvės jau sklido kepamų karbonadų kvapas. Sėdėjome Griežpelkių kaimo turizmo sodyboje. Drabužiai aplipę lauko žolėmis. Ką tik braidėme po krūmynus tikėdamiesi rasti senas kapines, kuriose galimai palaidota Piero močiutė. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Susitikimas – netikėtas

Prieš savaitę šių eilučių autorę pasiekė laiškas iš Lietuvos ambasados Prancūzijoje su prašymu padėti į Lauksargius ieškoti savo šaknų atvykstančiai prancūzei. Laiško autorė teigė perskaičiusi žurnalistės straipsnį apie nykstantį Kreivėnų kaimą, kuris, anot jos, galimai yra prancūzaitės senelio gimtinė.

– Mano prosenelė Marta Ašmontaitė, o senelis Jonas Jakštas, – susitikimo pradžioje žurnalistei atspausdintas didžiules fotonuotraukas rodė Julije Jackstadt.

Sėdėjome mikroautobusiuke, kurį šeima išsinuomojo Vilniuje specialiai savo protėvių paieškoms. Už vairo sėdėjo prancūzės vyras Matthieu, už nugaros – jos tėvas Piero ir trys jo anūkai: aštuonmetės dvynukės ir devynmetis jų broliukas. Apie tikslų prancūzų vizito laiką nežinojome nei aš, nei Lauksargių seniūnijos seniūno pavaduotojas Remigijus Dubauskas, sutikęs lydėti svečius jų paieškose. Iš Tauragės pajudėjome kiek sutrikę, dėl svečių vizito atitraukti nuo darbų.

Kreivėnų kaime atvykėlius pasitiko daugybė vėjo jėgainių

Kapinaičių paieškos

Apie Tauragės kraštą puikiai išmanantis Edmundas Mažrimas buvo išvykęs. Julie prosenelės Ašmontaitės pavardė istorijos žinovui buvo girdėta, telefonu jis nurodė žinantis Ašmontų kapines Greižėnų kaime, kuriose galėtų būti palaidota prancūzų giminaitė:

– Kitapus plento bus Greižėnų trečiosios kapinės miškelyje. Ašmontaičių miškelyje. Geriausia būtų važiuoti pro buvusią pradžios mokyklą. Nuo mokyklos į kairę ir važiuoti iki pat miškelio. O už miškelio… Turbūt seniūno pavaduotojas žino.

Seniūno pavaduotojas nežinojo. Nežinojo ir šių eilučių autorė. Liko tik leistis į nuotykį. Gėda būtų nerasti keleto kilometrų plote esančio miškelio, kai prancūzai sukorė per tūkstantį kilometrų tam, kad išvystų žemę, kuria vaikštinėjo jų protėviai.

Pasukome į žvyrkelį. Seniūno pavaduotojas žemėlapyje matė taškais pažymėtas kapines, bet E.Mažrimo minėtų kapinių ten nebuvo.

– Galime stabtelėti vietinių paklausti. Geriau gal aš vienas eisiu, ten varganai žmonės gyvena. Jei prancūzai nori eiti kartu, įspėk juos, kad jiems tai nebūtų staigmena.

Prancūzai nebuvo įspėti. Juk išgąstis, arba tiksliau išsireiškiant, nuostaba – viso nuotykio dalis. Buvo menkai tikėtina, ne tik kad jie atseks, kur palaidoti jų protėviai, bet ir kur yra E.Mažrimo nurodytos kapinės apskritai. Tad kiekviena akimirka geriau jau tebūna įsimintina.

Apie belaisvius 

– Jakštai? Girdėti! – pats nustebo cigaretę burnon įsidėjęs vienas sodyboje sutiktų gyventojų. – Šiame name prieš tai gyvenau aš su šeima. Ir mano senelis yra minėjęs apie tai, kad prieš tai čia gyveno ar tai Jakštaičiai, ar tai Jasaičiai. O gal Jakštai.

Svetimšaliams paaiškinus, ką vyras pasakė,jų veiduose nušvito susižavėjimas. Jie nusifotografavo prie namo. Sodyboje buvo keletas raudonų plytų pastatų, senoviškų, vokiečių statybos. Julie sakė, kad ir Prancūzijoje tokių yra. Su arkomis virš langų. Piero susijaudinęs ėmė pasakoti, jog sodyboje, kurioje augo jo tėvas, dirbo du prancūzų belaisviai.

– Jie susidraugavo. Vėliau belaisviai grįžo į gimtinę. Tėvui buvo tik 18-a, kai jis pirmą kartą nuvyko į Prancūziją jų aplankyti. Vėliau jis susipažino su lenkaite. Gyveno Prancūzijoje, – pasakojo lietuviško kraujo turintis šešiasdešimtmetis.

Viena sodybos gyventojų sakė, kad daugiau galėtų papasakoti jos kaimynė Stanislava. Pajudėjome pas senolę.

Jakštų nepažinojo

Kiek naujesnės sodybos namelyje gyvenanti 84 metų senolė teigė apie Jakštų giminę nieko negirdėjusi, tačiau teigė, jog sodyboje, kurioje ji dabar gyvena, anksčiau dirbo prancūzų belaisviai. Remiantis Piero pasakojimu, galimai tie patys, kurie vėliau grįžo į Prancūziją.

– Čia anksčiau buvo didelė sodyba. Bajorai gyveno. Dabar jos nebėra. Tarnavo čia prancūzų belaisviai, nežinau keli. Tačiau vienas pasimirė. Mes jį palaidojome kieme.

Kai senolė pasakojo, mes sėdėjome jos kambaryje ant lovos. Prancūzai kantriai klausėsi mūsų lietuviško pašnekesio, Julie spaudė rankoje senelio nuotrauką, jos dukrytės dairėsi po lietuviškos trobos vidų.

Močiutė turėjo ką papasakoti, tačiau ne tai, ką mes tikėjomės išgirsti. Koks prancūzų likimas buvo po to, kokios jų pavardės ji nežinojo. Teko atsisveikinti. Stalčiuje pasiraususi senolė ištraukė ananasinių saldainių. Prancūzų „no no no“, „ačiū“ močiutės nesustabdė, po kelis jų įdavė vaikams, kurie, pasak Julie, labai atsargiai žiūrėjo į lietuvišką maistą.

– Galite perduoti tam prancūzui (Matthieu – red.), kad jis labai simpatiškas. O kad aš būčiau jaunesnė, – po atsisveikinimo žurnalistei akį merkė močiutė.

Šių eilučių autorė jos žodžius perdavė Julie ir jos vyrui Matthieu, kritusiam į akį žilagalvei.

– Tai kai apžiūrėsim kaimus, galėsi grįžti ir čia pasilikti su ta baltaplauke, – juokais mestelėjo prancūzė savo vyrui. 

Gyvenimas – juokingas 

Po apsilankymo pas senolę patraukėme ieškoti E.Mažrimo nupasakotų kapinių Ašmontaičių miškelyje. Močiutė mums nusakė, kur jos galėtų būti, tačiau, jei ne laukuose atsitiktinai sutiktas traktorininkas, būtume neradę.

– Mes einame ne į tą pusę, – kai buvome beveik perėję lauką, pasikalbėjęs su traktorininku, pranešė seniūno pavaduotojas.

Istorijos nuotrupos 

Pasak E.Mažrimo, Antrojo pasaulinio karo metais netoli Šilutės ir Lauksargių buvo prancūzų ir amerikiečių karo belaisvių stovyklos. Karo belaisviai būdavo atiduodami ūkininkams, pas kuriuos gyvendavo ir uždirbdavo maisto vokiečių kariuomenės ir belaisvių išlaikymui.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kreivėnų kaime, kuriame, pasak Julie, užaugo jos senelis Jonas Jakštas, gyveno 4 gyventojai. Prieš keletą metų buvo pakeistos kaimo ribos. Kaimas nyksta. Pasak prancūzų, Kreivėnų kaimas jų turimuose dokumentuose nurodytas kaip priklausantis Memelland.

Greižėnuose, kuriuose augo prancūzaitės promočiutė Marta Ašmontaitė, 2011 m. buvo 26 gyventojai.

Mūsų kelias vedė per šernų išknaisiotą miškelį. Julie vaikams tai patiko. Nuo kupsto ant kupsto, braudamiesi pro šakas, prancūziukai leidosi į kapinių paieškas.

– Gyvenimas yra juokingas, nes niekada negali žinoti, kada gali tekti su prancūzais leistis į žygį per mišką...

– ...ieškoti antkapių, – šių eilučių autorės mintį šmaikščiai pratęsė Julie, žygiuodama greta.

Trisdešimt trejų moteris sužavėjo savo nutrūktgalviškumu. Lietuvoje ji antrą kartą. Pirmas kartas buvo pernai.

– Aš vis sakydavau savo vyrui, kažin kokia ta Lietuva. Labai didžiavausi savo pavarde (Jakštaitė, prancūziškai rašoma: „Jackstadt“). Norėjau pamatyti šį kraštą, ir Matthieu pernai Kalėdų proga padovanojo man bilietus. Mes kelioms dienoms atvykome į Vilnių. Aplankėme Gedimino bokštą, katedrą, Trakus. Buvo nuostabu. Tik gailėjausi, kad neaplankėme vietų, kuriose augo mano senelis. Ir štai šiandien mes čia, – dėstė moteris.

Pasiekėme medžiais ir žolėmis apaugusias kapines. Deja, nei Julie promočiutės Martos Ašmontaitės, nei Jono Jakšto antkapių neradome.

Po pietų Griežpelkių kaimo turizmo sodyboje dar patraukėme į Kreivėnų kaimą, kuriame, pasak Julie, turėjo gyventi jos senelis. Išgirdę, kad kaime likę vos keturi gyventojai, prancūzai stebėjosi. Anot jų, Prancūzijoje tokių kaimų nėra. Sustojome netoli apleisto buvusio geležinkelio stoties pastato. Pavasarėjančios saulutės nutviekstas raudonų plytų pastatas sužavėjo svetimšalius. Šalia riogsančiuose kito pastato griuvėsiuose mekeno ožkos, juokindamos prancūziukus. Plaukus plaikstė lietuviškų laukų vėjas. Užlipę ant kalvos svetimšaliai nužvelgė savo protėvių žemę. Tuščius laukus. Vėjo jėgaines, geležinkelį. Pavargę vaikai susėdo ant sausos žolės. Kažkur šiuose plotuose gyveno jų prosenelis. O, kad kas nors būtų jam tada pasakęs, kad jo proanūkiai kalbės jam nesuprantama kalba... Patraukėme namo. „Au revoir, proseneli!“.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras