Mažylio gyvybę palaiko vaistai bei vilties neprarandančios mamos rūpestis(16)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-01-05 17:41
Bagdonų šeimos asmeninio archyvo nuotrauka

 Peritoninė dializė kas naktį Arnui atliekama jau daugiau nei pusę metų.  Bagdonų šeimos asmeninio archyvo nuotrauka

Sakoma, jog žmogui duodama tiek sunkumų, kiek jis sugeba pakelti. O pakelti Kęsčių kaime gyvenančiai Bagdonų šeimai teko nemažai. Iki tol tekėjęs ramia vaga, pernai pavasarį jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Laukusiems turėjusių gimti sveikų dvynukų per Velykas Arvydui ir Žanetai teko vieną iš jų palaidoti. Dėl antrojo, neišnešioto gimusio Arno, gyvybės tėvai įnirtingai kovoja iki šiol. Kas naktį atliekama peritoninė inkstų dializė, širdutės ritmą lėtinantys vaistai, dažna ligoninės palatoje praleista diena bei beribis mamos rūpestis – toks tas devynių mėnesių sulaukusio berniuko gyvenimas.

 

Neįtarė nieko blogo

Sužinojusi, jog jos įsčiose užsimezgė identiškų dvynių gyvybės, trylikos metų dukrą jau auginanti trisdešimt šešerių Žaneta Bagdonė prisipažino nesitvėrusi džiaugsmu.

– Pati esu kilusi iš šešių vaikų šeimos. O ir teta, turinti vieną atžalą, įtikinėjo, jog nepadaryčiau jos klaidos ir būtinai susilaukčiau antrojo. Tad dvynukai buvo laukiami. Vystėsi jie puikiai. Tiesa, iš anksto žinojau, kad pati negimdysiu: abiejų sūnelių galvutės buvo viršuje – apsiversti jiems tiesiog nebuvo vietos, – apie tai, jog viskas ilgą laiką klostėsi gerai, pasakojo Žaneta.

Tačiau likus mėnesiui iki gimdymo, kovo 27-ąją, moteris pastebėjo ant paklodės kraujo dėmę ir, nors jautėsi puikiai, išskubėjo pas gydytoją Ireną Stripeikienę. Ši nuramino, jog viskas gerai, tačiau pasiūlė kreiptis į Tauragės ligoninę. Ligoninėje Žaneta sužinojo, jog vieno iš dvynių gyvybė užgesusi jau keletą dienų. Antrojo tonusas irgi silpnas. Per keletą minučių buvo paruošta operacinė.

– Tuomet nesuvokiau, kodėl taip atsitiko. Juk jaučiausi puikiai, daktarai nuolat kartojo, jog viskas gerai. Net ir atlikus mirusiojo vaikelio skrodimą nepaaiškėjo, dėl ko jis staiga mirė. Išraše tebuvo užsiminta apie mano amžių ir svorį. Nejau tai pagrindinės priežastys? Pavyzdžiui, mano mama gimdė 44-erių ir viskas praėjo sklandžiai, – negalėjo suprasti Žaneta.

Tik gimusio Arno galvytėje buvo įtarta esant cistų, tačiau jo būklė įvertinta gana gerai – 7-8 balais. Po kelių dienų cistiniai dariniai padidėjo, tad naujagimį nuspręsta vežti į Kauno klinikas.

Gyvybę išsaugojo dializė

Kaune prasidėjo tikroji kova už gyvybę. Cistas ėmus naikinti lašinamais vaistais vaikas sutino. Iki tol mamos pienu maitintas natūraliai Arniukas buvo priverstas valgyti per zondą.

– Būklė staiga tapo kritiška. Mano sūnus net nebeverkė. Sunkiausia buvo, kai kartą seselė burbtelėjo, jog Arnas tikrai neišgyvens ir greit iškeliaus paskui broliuką. Ilgai plūdau ašaromis, – apie likimo smūgį šiandien jau ramiai kalba Žaneta. – Tokiu atveju griebiesi ir šiaudo. Kreipiausi net į Jurbarke gyvenančią bioenergetikę. Nepatikėsite, sutapimas ar ne, bet praėjus jos žadėtoms trims paroms, mano vaikiukas išties kiek atsigavo. Net prasimerkė. Sustojo tinimas, būklė stabilizavosi, tačiau išliko sunki.

Kaune su sūnumi išgulėjusi apie mėnesį tauragiškė į namus buvo išleista tyrimams taip ir nepagerėjus. Ir nors į laikinosios sostinės gydymo įstaigą greitai teko ir vėl sugrįžti, Žaneta nusprendė pagalbos ieškoti Vilniuje. Ten Arniukui buvo atlikta operacija ir nuo birželio 22 dienos imta taikyti peritoninė dializė.

– Sveiki inkstai atlieka keletą funkcijų, o mano sūnelio – tik vieną. Jis šlapinasi pats, o štai kraują valyti, kad organizmas nebūtų nuodijamas, reikia dirbtiniu būdu. Į pilvuką yra įvestas kiaulės uodegėlę primenantis kateteris. Vakare sūnelį prijungiu prie aparato, ryte atjungiu. Reikia palaikyti skysčių bei elektrolitų balansą, tad į pilvaplėvės ertmę įleidžiama 200 mililitrų tirpalo. Vėliau jis išsiurbiamas atgal. Ir taip aštuonis kartus per naktį, – paaiškino Žaneta.

Savo gyvenimo nebegyveni“

Moteriai teko daug ko išmokti. Tris mėnesius Arnas maitinosi per žarnelę, kurią reikėjo keisti kas dvi paras. Vaistus teko girdyti kas tris valandas. O dar išmokti, kaip namie atlikti peritoninę dializę...

– Kai pirmą kartą vedžiau žarnelę per nosį, ji išlindo per burną. Apėmė panika, tačiau vėliau susitvardžiau. Juk pasirinkimo nėra. Kad žarnelė nejudėtų, tekdavo priklijuoti prie veiduko. Vaikiukas bandydavo ją nusidraskyti, tad ant rankyčių nuolat užmaudavau pirštines. Plaštakos ėmė šusti. Vargome tris mėnesius. Pradėjus taikyti dializę viskas pasikeitė. Nebereikia vaistų duoti kas tris valandas. Arnas tapo ramesnis. Nesuprantu, kodėl dar Kaune nebuvo pritaikyta vaiko gyvenimą prailginanti dializė, – ryškiausią pokytį sūnaus gydyme įvardino Žaneta.

Ir išmokus atlikti visas procedūras uždegimų tikimybė išliko didžiulė. Kaip teigia Žaneta, Arniukas primena dulkių siurblį, sugeriantį visas aplinkos bakterijas. Todėl dializė bei perrišimai turi vykti ypač sterilioje aplinkoje. Reikalingos kaukės bei pirštinės, kitaip pilvaplėvės uždegimas peritonitas – neišvengiamas. Tuomet ir vėl laukia kelionė į ligoninę.

– Rutinos nėra. Dukra pyksta, kad mamos nebemato, juk esu retas svečias namuose. Į Vilnių važiuojame kas mėnesį, jei bėda – dažniau. Nuo rugpjūčio dar širdutė ėmė streikuoti. Reikia vaistų. Kasryt pabudęs nežinai, su kokiomis Arniuko sveikatos komplikacijomis staiga susidursi. Savo gyvenimo nebegyveni, – sudėtingą atmosferą šeimoje atskleidė Žaneta.

Inkstų persodinimui per mažas

Paklausta, kaip įsivaizduoja sūnaus gyvenimą, tarkime, po penkerių metų, Arniuko mama prisipažino tokios vizijos neturinti. Svarbiausia – gyvas.

– Reikia sveiko inksto. Beje, senieji, jei nekenkia, gali būti palikti. Naujasis įdedamas po pilvaplėve. Kad patektų į pacientų, laukiančių inksto persodinimo operacijos, sąrašą, mano sūnus turi sverti 10 kg. Šiandien jis sveria 7 kg. Tačiau, kiek domėjausi, tokiems mažiems operacijos atliekamos retai. O ir neaišku, kaip kūnas priims svetimkūnį. Vieniems jis „ištarnauja“ mėnesį, kitiems – dešimt metų. Reikia nuolat gerti inksto atmetimą mažinančius vaistus. Toks štai Arniukui gyvenimas ir nusimato. Kiek žinau, Lietuvoje gyvena berniukas, kuriam dializė taikyta nuo 5 mėnesių amžiaus. Dabar jam šešeri, tačiau išsivystymo lygis atitinka ketverių metų vaiką. Mama jo į sąrašą nerašo. Matyt, bijo persodinimo operacijos metu galinčių kilti komplikacijų, – apie pasirinkimo galimybes prakalbo moteris.

Paklausta, ko, be naujo inksto sūnui, labiausiai šiandien trūksta, moteris atsakymu mane kiek nustebino – naujo būsto. Pasirodo, Bagdonai Kęsčiuose gyvena kartu su Žanetos tėvais ir brolio šeima. Viename name – dešimt žmonių. Ten pat auginami gyvuliai, tad taip reikalingo sterilumo maža.

– Siekiame gauti socialinį būstą. Iš pradžių buvome įrašyti į laukiančiųjų sąrašą, tačiau vėliau iš jo buvome išbraukti. Neva mūsų pajamos viršija leistiną ribą. O ir tai būsto sulauktume tik po 7–8 metų, – situaciją apibūdino moteris.

Dėkoja padėjusiems

Kelionės į Vilnių, širdies veiklai palaikyti skirti vaistai, nuolat perkami tvarsčiai, pirštinės, kaukės ir kiti medicininiai įrankiai – sunkiai besiverčiančiai šeimai nemažos išlaidos. Suvokdami tai, keli tauragiškiai ėmėsi iniciatyvos padėti Bagdonų šeimai. Antrąją Šv.Kalėdų dieną Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusio kalėdinių giesmių koncerto metu buvo renkamos aukos. Per vakarą paaukoti 2000 Lt. Žaneta teigia buvusi nustebinta tokio tauragiškių geraširdiškumo.

– Esu be galo dėkinga visiems mums padėjusiems, o labiausiai – medicinos mokslų daktarei, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos Retų ligų skyriaus direktorei ir docentei Rimantei Čerkauskienei, kitiems Arniuko kovos už gyvybę kelyje sutiktiems daktarams bei tiems, kurie ištarė palaikymo žodį ar suteikė materialinę pagalbą. Ačiū visiems, kurie supranta, kaip sunku kasdien matyti tokį savo vaiką bei girdėti, kiek neilgai jam liko gyventi, – nuoširdžiai dėkojo Arno mama.

Padėti mažajam ligoniukui bei jų tėveliams galite ir jūs. Žanetos Bagdonės banko sąskaitos numeris LT 067044000992616804.

Skaityti komentarus (16) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras