Buvusius darbuotojus ir šiandieną vienija istorija(2) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2013-09-01 17:58

Šventės pradžioje buvę „skaičiukų“ šokių bei dramos kolektyvų nariai kiekvienam padalinio stalui patiekė šventinę duoną. Arnoldo Vydmanto nuotrauka

„Nuoširdžiai dėkoju SMEG (Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos) administracijai, kad mane pakvietė į didelę šventę“, „Didelis ačiū už tokią fantastiškai gražią ir nepakartojamą šventę“, – šiomis ir kitomis nuoširdžiomis padėkomis mirga muziejuje esanti svečių knyga, gulinti SMEG 50 metų jubiliejui skirtoje parodoje, bokšto ekspozicijų salėje. Šeštadienį prie pilies kiemelyje išrikiuotų stalų įvyko tai, ko tikriausiai Lietuvoje nėra buvę ir greičiausiai nebus – apie 500 save skaičiukiniais vadinančių, buvusių SMEG darbuotojų, šventė jau senokai nebeegzistuojančios įmonės jubiliejų.

Ieškojo buvusios simpatijos

Kaip ir prieš keliasdešimt metų gamykloje (Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos Tauragės filialas – Skaičiavimo mašinų elementų gamykla įkurta 1963 m.), kai padalinius sudarė keli cechai, taip ir šventės metu, SMEG darbuotojai jungėsi į pažįstamųjų būrelius pagal cechus, kuriuose dirbo. Tik šį kartą sėdo ne prie gamyklinių stalų ar staklių – pašmaikštaudami visi talpinosi prie vaišėmis nukrautų stalų. Metai išvaizdas pakeitė, tačiau širdies džiaugsmas, išvydus jaunas dieneles menančius kolegas, švietė, ko gero, visų veiduose.

Kol linksmybės neįsisiūbavo, tarp ant suolų jau šventės pradžioje netelpančių kolegų, su sąrašu sukiojosi viena buvusių darbuotojų. Jai buvo pavesta ant popieriaus „įamžinti“ visus dalyvavusius „skaičiukų“ darbuotojus, užrašyti kontaktus. Gi ne kas dieną toks, ir apskritai, retas reiškinys, nutinka, kad buvęs kolektyvas susirinktų taip gausiai. Prie moters priėjo žydrais languotais marškinėliais vilkintis susijaudinęs šešiasdešimtmetis, paprašė pažiūrėti, ar sąraše yra Aldona Basukaitė, arba Rilienė – esą nežino ištekėjusi ji ar nebe. Prašė registratorės nusakyti, kaip ši moteris dabar atrodo, ar pasikeitė jos veido bruožai. Vienas kitą sutikę ašarą braukė, klegėjo ir kiti buvę „skaičiukų“ darbuotojai.

Už scenos savo ansamblio pasirodymo eilės laukė kelios moterys. Marija Vlasenkienė, viena iš trijų ryškiaspalviais šaliais pasidabinusių ant suolelio sėdinčių moteriškių, švelniai ramino greta stoviniuojančią ir dėl pasirodymo nerimaujančią Mariją Sūdžiuvienę. Netoliese delne lapelį su dainos žodžiais spaudė žilas senukas, tuometinio SMEG mišraus darbuotojų ansamblio atlikėjas Alfonsas Uginčius, 27 m. „skaičiukams“ pašventęs vyriškis. 18 asmenų vokalinį ansamblį susirinkusieji ir pasitiko, ir palydėjo plojimais. Plojimų netrūko ir iš Panevėžio atvykusiam buvusiam pirmajam SMEG direktoriui Antanui Liutackui, prisiminimais dalijosi ir buvęs vyriausiasis inžinierius tauragiškis Albertas Valdemaras.

Kad reikiamu metu pasirodytų, į sceną kiekvieną lydėjo renginio režisierė Mamertina Balserytė, buvusi SMEG kultūrinio klubo vadovė. Nė viena „skaičiukų“ šventė ir anksčiau neįvykdavo be jos žinios, klubui priklausę saviveiklininkai po darbo šokdavo, grodavo, dainuodavo, vaidindavo. Tarpcechinės vakaronės vėliau peraugo į kultūrines ir sporto šventes, skirtas visam miestui. Elenos Loveikienės vadovaujamo dramos kolektyvo agitbrigada su pasirodymu tais laikais sulaukė pripažinimo visoje respublikoje, tautinis šokių kolektyvas buvo respublikinių konkursų prizininkas, vokalinis ansamblis bei pučiamųjų ansamblis buvo aktyvūs respublikinių švenčių dalyviai, darbuotojų šventės neapseidavo be Jono Jankausko vadovaujamos darbuotojų kaimo kapelos.

Dirbo šeimomis

Siekdami nepraleisti nė vieno vedančiųjų E.Loveikienės ir Jono Endriušaičio (buvęs A.Loveikienės vadovaujamo kolektyvo narys) žodžio, prie Įrankinio ir Energo-mechaninio cechų darbininkams skirto stalo kaklus tiesė 50–70 metų meistrai, elektrotechnikos inžinieriai. Darbas gamykloje reikalavo kruopštumo ir tikslumo – jie tada gamino įrenginius, kurie iš metalo juostų iškirsdavo ovalo formos blizges. Taip, tas pačias, kurios daugumos mūsų namuose prieš dvidešimt metų gulėjo plastikinėse dėžutėse su raudonu dangteliu ir užrašu „Tauragė“.

Kaip mena radiotechnikos specialistas Jonas Puida, dauguma SMEG darbuotojų įmonės kūrimosi metu buvo iki 30 metų. Kai kurie gamykloje įsidarbino nesulaukę aštuoniolikos. Jaunos, į baltus chalatus įsisupusios reles (įrenginys, būtinas elektros srovei grandinėje reguliuoti) gaminančios merginos, karštos meistrų galvos – nebuvo, kada laukti, dauguma tuokėsi sulaukę vos per dvidešimt. Sąlygos jaunoms šeimoms dirbti buvo puikios: gamykla augo, atlyginimas (apie 120 rub.) buvo pastovus, vėliau gamyklos užsakymu imtas statyti, „skaičiukiniams“ skirtas daugiabutis prie Autobusų stoties. Buvusi Surinkimo skyriaus brigadininkė Erika Baužienė su Genovaite, dabar jau Šmitiene ir dirbo, ir kartu baiginėjo vidurinę.

– Pabaigėm, ir paleidom perus (suprask, ėmė gimdyti vaikus) nieko nelaukusios, – juokiasi raudonplaukė brigadininkė Erika.

Užaugę vaikai irgi nesnaudė. Pastarosios dukra Aušra, vos baigusi vidurinę taip pat įsidarbino SMEG, ir su vedybom nedelsė – „griebė“ toje pačioje gamykloje dirbusį kolegą, mamos draugės sūnų Šmitą.

Dirbo uošvienė, anyta, jų vyrai, susituokę vaikai – elementus skaičiavimo mašinoms gamino jau nebe kolegos, o šeimos, giminaičiai ir jų vaikai. Bankrutavus gamyklai bendrystė tęsiasi – nors vaikai išvyko dirbti į užsienį, dabar Erika ir Genovaitė puikiai sutardamos prekiauja dėvėtais drabužiais didžiajame turguje.

Jauni įsidarbindavo, jauni vesdavo

Nesnaudė ir Gamybos skyriaus moterys. Tuo metu Ramutei Savičienei ir šokti, ir groti mokantis, vos ketveriais metais vyresnis technikas Algimantas iš Galvanikos cecho žiedą užmovė vos ji šešiolikos sulaukė. Gi suklestėjusi gamykla turėjo savo suomišką pirtį ir banketų salę –  kolegiški santykiai netruko peraugti į simpatijas. Šventė „skaičiukiniai“ ir gimtadienius, ir jubiliejus, ir Naujuosius metus bei minėjo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos sugalvotą ir respublikine paskelbtą profesinę šventę – Mašinų gamintojų dieną.

Šešiolikmetė Ramutė SMEG dirbo ir tuo pat metu pilyje įsikūrusiame Politechnikume siekė įgyti elektrikės išsilavinimą (paskaitos vyko vakarais). Sako nelabai buvo iš ko rinktis, Politechnikumas tuo metu rengė tik elektrikus ir metalo apdirbėjus – kaip tik tokius, kurie labai tiko į „skaičiukinių“ gretas. Baigusi mokslus iš cecho, kuriame ant blizgių tvirtino kabliukus, Ramutė buvo „paaukštinta“ į dispečeres. Šeštadienį vykusios šventės metu ją supo kolegės, su kuriomis kartu sėdėdavo viename Gamybos skyriaus kabinetų. Dispečerės Ada Galminienė, Kristina Bakanienė ir Marytė Drižienė šventės laukė jau nuo metų pradžios. Tada kontroliavusios cechų veiklą, operatyvaus planavimo specialistės prieš šventę pareigingai pasidalino darbais: viena vaišių stalui parūpino vaisių, kita saldumynų, trečia – mėsytės. Kaip ir tada, kai ruošdavosi naujametinėms šventėms ar jubiliejams.

Apie spiritą, kurio relių valymui buvo per daug

Gale Administracijos padaliniui skirto stalo, atsiskyrę nuo Mechaninio cecho kolegų, sukiojosi buvę meistrai. Pralinksmėję vyrai kibino dispečeres ir buhalteres bei dairėsi pažįstamų veidų. Susitikę to paties padalinio buvusius bendradarbius, šmaikštavo apie pasikeitusias išvaizdas, įpročius ir antrąsias puses. Per dantį traukė stikliuką pamilusius savo kolegas ir minėjo laikus, kai gamykloje relių kontaktų valymui skirto medicininio spirito buvo „per daug, kad net iškada negerti“. Kaip mena J.Puida, Maskvos ministerijos specialistai pamanę, kad užsakymą atsiuntę SMEG meistrai suklydo, spirito kiekį iš litrų ištaisė į dekalitrus, ir į gamyklą jį ėmė „ridenti“ statinėmis.

– Pasiimdavai gelžgalį, atseit darbiniais reikalais išeini iš cecho, ir, nuėjęs į sandėlį, meistrų paprašydavai, kad įpiltų. Tada nueini kur į gamyklos galą ir „padarai“, – dėstė pliktelėjęs akiniuotasis apie svaigias „darbines pertraukėles“.

Per 500 „skaičiukinių“ pilies kiemelyje ūžė iki 22 val.. Koncertavo saviveiklininkai ir Tarailių pagrindinės mokyklos estradinis mokytojų kolektyvas. Puikiai praleidę laiką,  prisidainavę ir prisišokę dalyviai išsiskirstydami dėkojo šventės organizatoriams.

Susitikimą organizavo tauragiškių būrelis. Algirdas Mosėjus parūpino šventės vietą, bendradarbiavo su šventei talkinančiu Kultūros centru, M.Balserytė sudarė renginio scenarijų ir režisavo, Povilas Gargasas rinko medžiagą apie SMEG ekspozicijai muziejuje, Vladas Loveikis rūpinosi ūkine dalimi, iš įvairių gamyklų ir įmonių parūpino stalų, o Algirdas Senovaitis juos atgabeno. Donatas Simaitis buvo tas, kuris mezgė kontaktus su iniciatyviausiais buvusiais „skaičiukų“ darbuotojais, o Antanas Stankus finansavo SMEG susitikimui skirtų lankstinukų gamybą.

Kaip sako P.Gargasas, tokio susidomėjimo švente nesitikėta, buvo pagaminta 500 lankstinukų, kurių turėjo užtekti ir „skaičiukų“ darbuotojams, ir svečiams, tačiau susirinkusiųjų buvo per 500, vakar dar sulaukta šventėje dalyvavusių, tačiau prisiregistruoti pamiršusių dalyvių. Ir sąrašai, ir nuotraukos, ir vaizdo įrašai bus palikti saugoti Tauragės krašto muziejuje.

Visas šventės organizacinis komitetas dėkoja šventės rėmėjams: Tauragės rajono savivaldybei, Tauragės miesto seniūnijai, Tauragės moksleivių kūrybos centrui, Tauragės rajono Kultūros centrui, Tauragės krašto muziejui, Tauragės miškų urėdijai, AB „Tauragės šilumos tinklai“, AB „Dunokai“, Elvyrai Jucevičienei, Jonui Kazlauskui, Raimondui Vidrai, Zelmai Šležienei, Rimo Bajorino IĮ, Viktoro Jorudo IĮ, Remigijaus Petroko IĮ. Finansiniams rėmėjams: A.Stankui, Ramūnui Šniepiui, Romui Zubui, Vidui Riepšui, Linui Survilai, Juozui Erciui, Liudui Urbonui, Albinui Geštautui, Ramūnui Fetingiui ir kitiems, prisidėjusiems prie renginio organizavimo.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras