Teismo medicinos ekspertas: su skalpeliu rankose jau 40 metų(13)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2013-08-05 17:10
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Antanas Gedminas vadinamojoje sekcijinėje (morge) prie darbo įrankių spintos. Autorės nuotrauka

Kam teko lankytis pas Antaną Gedminą, teismo medicinos ekspertą, turbūt įsiminė rūstus vyro veidas ir griežtas tonas. Galima pagalvoti, kad jis piktas, o tokį būdą suformavo ne pats maloniausias darbas nagrinėti mirusio žmogaus vidurius aiškinantis mirties priežastis. Anaiptol! Nuo susikaupimo raukšlių išvagotas veidas slepia gyvenimu besidžiaugiančią šypseną, o juodu humoru paskanintus juokelius tik spėk gaudyti. Vakar Antanas minėjo savo darbo 40-metį. Susitikus interviu kalba sukosi apie studijų laikus, skrodimus, meilę, teko išklausyti eksperto pokalbio telefonu su netyčia jį savo simpatija palaikiusiu rusakalbiu, apsilankyti morge ir daug kartų nusijuokti iš Antano sugebėjimo į daug ką žvelgti linksmai.

 

Į Tauragę paviliojo meilė

Interviu pas Antaną apsilankiau jo darbo vietoje. Teismo medicinos ekspertas įsikūręs greta Tauragės apskrities ligoninės. Kitame pastato korpuse yra ligoninės salė, laikomas vaistų utilizavimo įrenginys, dirba dezinfekcija užsiimanti įmonė, iš Pilies aikštės pusės esančios patalpos naudojamos sandėliavimui. Teismo ekspertizei skirtos patalpos daug erdvės neužima – trys kabinetai ir mažo koridoriaus gale esanti sekcijinė, liaudiškai tariant, morgas. Ekspertas pažadėjo ekskursiją, tačiau pradžiai prisėdame jo vos keleto kvadratinių metrų kabinete ir pradedame nuo „pradžių pradžios“ – studijų. Tiksliau, nuo studijų laikų, kurie įtakojo jo asmeninį gyvenimą ir paklojo pamatą jo darbo karjerai.

Vedė jis savo studijų krypties bendramokslę, tauragiškę Aldoną. Atvykus dirbti į Tauragę ji buvo ta, kuri nurodinėja, ne tik kaip vaikus auklėti, bet ir kaip skalpelį valdyti. Pirmuosius dvejus metus jie dirbo drauge, Aldona teismo medicinos eksperte (mokslus ji baigė metais anksčiau), jis – laborantu. Vėliau žmona užleido vyrui morgą ir ėmėsi gyvųjų – kurį laiką dirbo vidaus ligų gydytoja, vėliau  – psichiatre.

Nestokodamas humoro, A.Gedminas pasakoja savo pirmąją akistatą su žmona studijų laikais.

– Stoviu Mickevičiaus gatvėje prieš paskaitas, prie manęs prieina nepažįstama mergina ir užsipuola: „Ką tu čia dabar darai?“. Sakau, kad studijuoti atvykau, paskaitų laukiu. Ji, pasirodo, supainiojo mane su savo broliu – aš į jį labai panašus jai pasirodžiau. Po to paskaitose, žiūriu, sėdi ji mano grupėje. Tik tada jau akinius užsidėjusi.

Maloniausia tema – šeima

Studijas Kauno medicinos institute Antanas pradėjo 1965 m., susituokė trečiaisiais studijų metais. Teismo ekspertas juokauja, kad kitaip negalėjo kartu apsigyventi, o norėjo Kaune butą nuomotis. Gi buto šeimininkas, pamatęs dvidešimtmečių porą, santuokos liudijimo paprašė. Žinoma, pora buvo jau susituokusi.

Antanas viską pasakoja nuotaikingai, akimirkom nesuprasi, juokais jis čia ar rimtai. Sako, kad jų dukra kartą susigriebusi iš stalčių dokumentus: santuokos, gimimo liudijimus tyrinėjo, mėgindama išsiaiškinti, ar tėvai ne iš reikalo „susiženijo“.

Nors su Antanu kalbą pradėjome nuo darbo, tačiau jis mielai leidžiasi pasakoti apie savo šeimą ir su meile ir pasididžiavimu apie kiekvieną savo šeimos narį atskirai. Jo pasakojimai gyvi, kupini gyvenimiškų ir juokingų istorijų.

Antanas tęsia pasakojimą apie neseniai viešėjusią iš Amerikos atvykusią dukrą. Sako dabar laukiantis anūkės skambučio. Seneliui reiks mergaitę nuvežti, jo žodžiais tariant, „manikiūrų, pedikiūrų“ (suprask, į grožio saloną). Antanas prisipažįsta mėginantis vienuolikametį anūką įkalbėti apsikirpti „garbanas“, tačiau pastarasis nepasiduoda:

– Nanoru, seneli, naraikia, – šveplai, „amerikonišku“ akcentu mėgdžioja Antanas anūką.

Be pastarųjų, Tauragėje gyvena dar du anūkai – broliai dvyniai. Nors sūnus su šeima iš tėvų namų išsikraustė, jo žodžiais, „UAB Senelio taksi“ paslaugos mažiesiems išliko – tenka jaunuosius krepšininkus ne tik į treniruotę, bet ir į parduotuvę pavežėti.

Auksarankiai sanitarai

Į mus ledinį žvilgsnį įsmeigia iš morgo išniręs sanitaras. Po keleto sekundžių be žodžių smunka  į kabinetą su užrašu „Sanitarai“. Antanas paaiškina, jog tai Romualdas Jaunius. Jis su Jolanta Knispelyte, pas Antaną dirba jau trylikti metai. Prieš tai dirbo, kaip Antanas sako, kitas auksarankis. Tas buvo latvišką grąžtą perkonstravęs taip, kad ja buvo galima nesudėtingai atverti mirusiųjų kaukoles – kaip skardines. Džiaugiasi Antanas ir dabartine savo sanitarų pora. Sako, purvinas darbas jų negąsdina, nė vienam neteko darbo pradžioje po truputį pratintis prie kvapų ir vaizdų, nė vieno nė karto nesupykino.

Morge...

Norint geriau pažinti teismo medicinos darbą būtina apsilankyti svarbiausioje darbo vietoje.

Pro netikėtai pravertas morgo duris į nosį trinkteli specifinis patalpos kvapas. Kol mėginu apsiprasti su nauja erdve ir kvapu, ekspertas beria apie tai, kaip procesas atgabenus mirusįjį „vyksta ratu“ (kur pastarasis vežamas, perkeliamas, atliekama autopsija, aprengiamas ir išvežamas), kalbėdamas jis artinasi prie gretimos patalpos. Tik nutilus jo balsui pastebėjau likusi viena su kostiumuotu mirusiuoju. Tai, kas įprasta Antanui, mane akimirkai sukausto.

– Galėjo dar gyventi, bet širdutė sustojo, – neįprastai švelniai paaiškina medicinos ekspertas.

Sako, kad mirusysis buvo rastas namie negyvas. Vežimėlį su velioniu sanitarė stumteli išėjimo link, kur pastarojo laukia katafalkas su atidarytu karstu. Nuo morgo iki jo – irgi apie tris žingsnius. Akimirką nupurto mintis, kad tas išėjimas toks trumpas. Čia buvo žmogus, čia nebėr...

Kodėl kapinėse kojos dygsta?

Ekspertas vedasi į kūnų saugyklą, kurioje – septynis mirusiuosius galintis talpinti šaldytuvas. Anot Antano, jame neretai tenka saugoti emigrantų tėvus. Kol į užsienį išvykę vaikai parsiranda namo, tėvų kūnai praguli ir po porą savaičių. Temperatūra šaldytuve 0–1 laipsnis šalčio. Ekspertas įjungia šaldytuvą, pūsteli šaltis.

Kalba pakrypsta apie mirties priežastis. Ekspertas išsako pastebėjimą, jog „virvės po vieną nekrenta“ – sako, kad jei atsiranda koks vienas pakaruoklis, netrukus dar keli pasikaria.

– Gal kaltos pavasario, rudens depresijos, – pasvarsto jis.

Nemaloniausi tyrimai tų, kurie žūva avarijose, pakliūva po traukiniu. Nėra miela „surinkinėti“ žmogų iš dalių.

Teiraujuosi, kur dedami išimti organai. Ekspertas sako, kad tokių nelieka, kas autopsijos metu išimama, pasveriama ir sudedama atgal. Anksčiau tame pačiame pastate, sako, buvo krematoriumas, kuriame ligoninė galėdavo sudeginti amputuotas galūnes, o dar prieš tai galūnės būdavo laidojamos tam tikru laikotarpiu nenaudotose senosiose miesto kapinėse.

Antanas prisimena atvejį, kai pradėjus jas naudoti duobkasiai iškasė nespėjusią suirti ligoninėje amputuotą koją. Entuziastingas Antano pažįstamas prokuroras, tada nežinodamas, kad ligoninė laidoja kapinėse galūnes, įžvelgė galimą žmogžudystę, tačiau pastarajam teko nusivilti – Antanas paaiškino, „iš kur kapinėse kojos dygsta“.

Pamainą surasti sunku

Šiuo metu Lietuvoje Valstybinė teismo medicinos tarnyba turi penkis skyrius didžiuosiuose miestuose ir aštuonis poskyrius. Tauragė aptarnauja Pagėgius ir Šilutę. Jei ekspertas atostogauja, Tauragė pavedama Klaipėdos globon, Antaną vaduoja ir Algirdas Jokšas, teismo medicinos ekspertas iš Jurbarko.

Iš A.Gedmino buvusios studijų laidos šešių vyrų teismo medicinos ekspertais dirba tik trys, likusieji, sako, pakeitė specializaciją, vienas jų dirba psichiatru. Antanas patvirtina, kad Lietuvoje prisivilioti į savo darbo vietą jauną ekspertą būtų nelengva. Jaunus specialistus atbaido mažas atlyginimas ir kenksmingos darbo sąlygos, mat tyrimams ir kūnų paruošimui naudojami nuodai: farmaldehidas, metilo spiritas ir amoniakas.

Paklaustas apie pirmąjį skrodimą, ekspertas veikiau prisimena pirmojo kurso studijų metu atliktų skrodimų naudą. Sako nemokamai gaudavęs pavalgyti vien pasidalijęs skrodimo metu patirtais įspūdžiais.

– Ateidavom į valgyklą, merginos, žiūrim, valgo. Pradedam kalbėtis, kaip kas vyko skrodimo metu, tos susižiaugčioja ir išbėga, palikusios visus pietus, o mes dykai pavalgom, – nežinia, ar rimtai, ar juokais pasakoja A.Gedminas.

Teiraujuosi eksperto apie specifinį morgo kvapą. Sako, jog tai naudojamų chemikalų ir žmogaus skysčių „duetas“. Vyras prisimena atvejį, kai ambulatorijoje apsilankiusi maža mergaitė, užuodusi iš morgo sklindantį gaisre apdegusio žmogaus kūno kvapą pareiškė, jog kažkas dešromis kvepia.

Klausiu, ar kas nors kelia šleikštulį pačiam ekspertui.

– Kepti svogūnai, – akimirksniu atsako. – Kai buvau mažas, mama vertė brolį baigti valgyti pietums patiektus keptus svogūnus. Jį supykino, o man liko šleikštulį keliantis prisiminimas.

O kokie jausmai apninka, kai tenka atlikti autopsijas pažįstamiems žmonėms? Eksperto linksmos akys apsiblausia, akimirkai jis žvilgsnį krypteli pro langą.

– Perlipi per save ir žiūri į juos kaip į tiriamus objektus. Žinoma, liūdna, rodos, neseniai dar pliurpėm, o dabar...

Mirtis ateina netikėtai. Ekspertas sako, kad neretai pamirštame visi kažkada sulauksią tokios pat baigties.

– Ir aš pamirštu. Va, kad ir dabar. Ar bereikia dirbti man dar? Sakoma, gyvenimo atkarpa trumpa, vingiuok, išdykauk, kaip nori, tačiau laikas ateina – „lipk iš griūšės (kriaušės), žmogau – viskas baigta“, – net ir kalbėdamas apie mirtį, bando juokauti 40 metų mirusiųjų ir gyvųjų kūnus tiriantis teismo medicinos ekspertas.

Skaityti komentarus (13) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras