Gyvenimas Joniškės soduose: civilizuotas, bet nelabai(12)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2013-08-17 14:54

Pavasarį ir rudenį Joniškės sodų gatvės tampa sunkiai pravažiuojamos.

Suvilioti galimybės įsigyti pigesnį būstą, išsiilgę tylos ar panorę vaikus auginti gamtos apsuptyje, vis daugiau miestiečių ryžtasi keltis gyventi į sodų bendrijas. Tačiau išvengę vienų, ten jie susiduria su kitomis, iki tol mažai dar pažintomis problemomis: nepravažiuojamais keliais, neapšviestomis, tvinstančiomis gatvėmis, elektros tiekimo bei telefoninio ryšio trukdžiais, nešvariu šulinių vandeniu, jaunimo šėlionėmis bei daržus niokojančiais gyviais. Kiekvienoje Joniškės sodų gatvėje – savi džiaugsmas, bet skirtingi vargai.

Mašina nepravažiuosi, telefonu nepakalbėsi

Prieš metus su šeima į Joniškės sodų Bijūnų gatvę persikėlęs gyventi Gediminas teigia kasdien susiduriantis su įvairiausiais nesklandumais.

– Didžiausia problema – nepravažiuojami keliai pavasarį ir rudenį. Mašinos klimpsta, skęsta purve. Kur paskui su tokia gali važiuoti? Vasarą gatvėse apstu duobių. Per metus Joniškės soduose greideris apsilanko tik du kartus. O ir apšvietimo nėra. 100 metrų nuvedė iki autobusų stotelės, ir viskas. Tenka ištisai deginti prie namų įjungtą lempą, – problemas ėmė dėstyti vyras.

Verslininką į neviltį veda ir prastas, tik kieme veikiantis visų trijų operatorių mobilusis ryšys.

– Verslui kenkia ir lėtas bei brangus internetas. Soduose veikia vieno tiekėjo interneto ryšys. Nėra jokios konkurencijos. Rašiau prašymus kitiems interneto ryšio tiekėjams, bet nieko nepešiau, – toliau piktinosi vyras.

Pasak vyro, keturiose Joniškės sodų bendrijose nuolat gyvena apie 300 žmonių, tad jų vargai rajono  valdžiai bei bendrijų pirmininkams turėtų rūpėti bent šiek tiek labiau nei pernykštis sniegas.

„Kaip žvirbliai, bet panašūs į vėžius“

Visai kitokiomis problemomis guodėsi Sakalų gatvėje, nuosavo sklypo daržuose triūsusi Ona.

– Atvykstu čia kaip į kokį pensininkų rojų – tik pailsėti ir paravėti. Neturiu vandens, tad jį tenka vežtis iš namų. Šulinių vanduo čia labai prastas. Nuolat gyvenantieji yra priversti įsirengti siurbliukus. O štai matote tą kūdrą? Pavasarį ir rudenį ji taip patvinsta, jog apsemia mano ir kaimynų daržus, – problemas, su kuriomis susiduria, ėmė dėstyti moteris.

Paklausta, ar jos prižiūrimuose daržuose nesilanko šernai, moteris tik palinksi galvą.

– O kaip gi. Apsitvėriau šiemet tvorą. Tie gyvūnai nebijo nei šuns lojimo, nei žibintuvėlio šviesos. Tačiau labiau nei šernai daržus niokoja kurmiai bei kurkliai, – gyvius-priešus įvardijo Ona.

Paklausta, kaip atrodo tie kurkliai, moteris nupiešė sunkiai įsivaizduojamą paveikslą.

– Tai po žeme besirausiantys ir augalus lyg dalgiai pjaunantys bei viską pakeliui griaužiantys vabalai. Kaip žvirbliai, bet panašūs į vėžius, – paaiškino Ona. – Išnaikinti juos labai sunku. Kartą prigrūdau į dirvą aliejuje suvilgytų kiaušinių lukštų. Užspringsta jie jais.

Atsisveikindama moteris pasidžiaugė geresnį elektros tiekimą garantuojančiais po žeme „kišamais“ elektros laidais, tačiau negailėjo priekaištų valdžiai, jau ilgą laiką tik žadančiai išasfaltuoti pagrindinę Joniškės gatvę.

Kitas kiemas – kita problema

Milžinų gatvėje sutikta dešimtmetį soduose gyvenanti Alma patvirtino, jog mobiliuoju susikalbėti sunku, tačiau kaip didžiausias problemas ji įvardijo į konfliktus nuolat linkstančią kaimynę bei tvinstančius daržus.

– Pirmiausiai tvinsta gatvės. Tada tas vanduo ima bėgti į sklypus. Kad nebėgtų, iškasiau ilgą griovį, vedantį iki kitos gatvės. Tačiau kaimynė ima ir užverčia jį žole bei šakomis. Neva griovys – jos teritorijoje, – piktinosi Alma.

Visai kitaip šią problemą prisipažino sprendžianti „Švyturio“ bendrijos teritorijoje sutikta Valerija.

– Nesuprantu, kodėl žmonės tuo daržus liejančiu vandeniu taip skundžiasi. Būčiau patenkinta, kad tik jo atbėgtų nuo gatvės. Mažiau laistyti reikėtų. Esame įsirengę drenažą, tad ir problemos nėra. Viską galima išspręsti. Noro, matyt, kai kuriems trūksta, – teigė ji.

Išties, kiekvienoje gatvėje problemos skirtingos. O ir kiekvieno žmogaus požiūris į problemas kitoks.

– Būna, kad mobiliuoju nesusikalbam, bet paeinam už kampo, ir ryšys atsiranda. Būna, kad ir jaunimas pašėlioja garsiau. Tačiau reikia ir juos suprasti. Prisiminkim, kokie patys buvome jaunystėje, – prisipažino Valerija į menkus nesklandumus žiūrinti pro pirštus.

Su didelėmis problemos teigia nesusidurianti ir Milžinų gatvėje gyvenanti Galina.

– Galbūt norėtųsi tik, kad pagrindinę gatvę išasfaltuotų, nes ji kartais patvinsta. Šiaip mano šeima labai patenkinta gyvenimu soduose, – teigė ji.

Šernus vaiko „bombiaškėmis“

Beklausydama mano vardijamų problemų, kurias anksčiau paminėjo kiti sodų gyventojai, sąrašo, pamiškėje, Rožių gatvėje jau aštuonerius metus gyvenanti Reda tik linkčiojo galvą.

– Iš tikro, kelius valo retai – sunku jais pravažiuoti. Ryšys prastas. Kaskart norėdama paskambinti, namuose ieškau tinkamo kampo. Egzistuoja mūsų daržuose ir kurklių problema. Užvežė juos su žemėmis, kai sodus įrenginėjo. Nėra tik kurmių ir elektros tiekimo problemų, – teigė moteris.

Paklausta, ar gyvendama pamiškėje nesutinka maisto ieškančių šernų, Reda savo atsakymu nustebina.

– Praėjusį kovą išėjusi į lauką išgirdau, kaip kažkas eina gatve. Traškėjo sniegas, kažkas juodavo. Pagalvojau, kad vaikų būrys. Po to tik pamačiau, kad koks dvidešimt šernų artinasi mano namų link. Įlėkiau į kambarį, pasiėmiau porą „bombiaškių“ ir išlėkusi į lauką mečiau jų link. Lėkė šalin taip, kad galvojau, jog kaimynų šiltnamį nugriaus. Ilgai po šio įvykio į mūsų gatvę nebegrįžo, – linksmai susidūrimą su šernais nupasakojo Reda. – Kai ginklų parduotuvėje pirkau „bombiaškes“, pardavėjas iškart atspėjo, jog gyvenu soduose. Matyt, toks šernų vaikymo būdas yra populiarus.

Paklausta, ar nebaugu gyventi šalia miško, kai sutemus gatvėje nedega nė vienas šviestuvas, moteris tik papurtė galvą ir atsakė prie visko jau seniai pripratusi.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras