Kas turi vaikų, nebijo vargų(0)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2013-05-05 10:07
Birutės Slavinskienės nuotrauka

Morta Dabulskienė visada laukia savo vaikų. Autorės nuotrauka

Motinos dienos proga Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybinius apdovanojimus daugiavaikėms motinoms. Tarp jų buvo ir mažoniškė Morta Dabulskienė, išauginusi aštuonis vaikus, besidžiaugianti 13 anūkų ir 12 proanūkių. Į Vilnių atsiimti apdovanojimo ji važiavo ne viena – su ja kartu buvo visi jos vaikai.

 

Susirinks visi

Pirmąjį gegužės sekmadienį sveikiname brangiausią žmogų – mamą. Tą dieną stengiamės nustebinti gimdytojas nors paprasta gėlyte, tariame nuoširdžius žodžius. Tądien šurmulio ir gėlių netrūks ir M.Dabulskienės kieme Mažonų kaime. Aštuonis vaikus užauginusi moteris net neabejoja – atskubės visi. Išskyrus tą, kuris liko amžinai jaunas, atgulęs tėviškės žemelėn 1983-aisiais, su kurio vardu širdyje mama kelia kas rytą ir gula kas vakarą.

Ką su žmonomis, vyrais, vaikais ir anūkais sugužėję vaikai dovanos mamai?

– Daugiausia – gėles ir vitaminus, – atsakydama šypsosi vyriausioji dukra Zofija.

Visa gausi šeimyna ir dabar netoli vieni nuo kitų ir nuo mamos. Sigita gyvena toliausiai – Klaipėdoje. Mamos džiaugsmui, visi užaugo dori, sukūrė puikias šeimas, visi turi namus ir darbus, augina vaikus.

– Kai sutinku jų mokytojus, jie sako ir dabar prisimeną mano vaikus, kokie geri buvę, – mamos balse skamba pasididžiavimas.

Didžiausias pomėgis – skaityti

M.Dabulskienę, skaičiuojančią 85-uosius, užtikome virtuvėje, apsiskleidusią laikraščiais. Ką tik buvo baigusi spręsti kryžiažodį „Lietuvos ryte“.

– Negaliu be skaitymo, – prisipažįsta ji. – Tai mano pomėgis nuo pat jaunų dienų.

Nors didelių mokslų neragavusi, M.Dabulskienė visada be galo mėgo skaityti. Žinių troškimą, nors ir būrio vaikų apsupta, ji rasdavo kaip patenkinti.

– Dieną skaityti nebūdavo kada. Nors pats mažiausias vaikas miegodavo, kiti nuolat būdavo su manimi, jų iš akių neišleisi. Naktį, kai visi sumigdavo, mažiausiasis pabusdavo. Prie spingsulės jį supdama, visada prieš akis knygą turėdavau, – prisimena M.Dabulskienė.

Taip visas knygas kaimo bibliotekoje perskaitė.

O dabar, kai namie liko viena, kai net gyvulių nebeturi, skaitymas – pats mieliausias užsiėmimas. Galų gale ji gali jam skirti tiek laiko, kiek tik širdis geidžia.

Geriausia auklėti savo pavyzdžiu

Nugyvento gyvenimo M.Dabulskienė neidealizuoja. Paklausta, koks vis dėlto jis buvo, ji šypsosi:

– Ne auksu klotas, bet pakoreguoji, ir gerai...

Ir pasakoja, kaip su vyru susipažino, kaip 1954-aisiais susituokė, kaip Šaukėnuose gyveno. Pranas visai netoliese, pakalnėje, gyveno. Krito vienas kitam į akį.

– Pranas pinigus uždirbo – jis dirbo ir fermos vedėju, ir elektriku, ir dujininku, o aš namais, vaikais, ūkiu rūpinausi, – pasakoja ji. – Dar ir dirbau: iš pradžių kolūkyje, paskui mokykloje, kolūkio kontoroje valytoja.

Vienas po kito pasipylė vaikai. Pirmoji – Zosė, paskui Stefanija, Stasys, Bronius, Valentinas, Mečislovas, Sigita ir Eugenijus.

Vaikų mama niekada nepalikdavo, kur beeidavo, visada kartu vesdavosi. Ir į kolūkio darbadienius – su visu būriu.

– Kas grėblį pakėlė, tas ir dirbo... – mena ji.

Sakoma, kad pavyzdys yra geriausias mokytojas. Taip ir Dabulskių šeimoje: matydami, kaip diena dienon triūsia tėtis ir mama, ir vaikai tinginiauti neišmoko.

– Pamenu, kartą malkas krovėme. Karšta, visi išsiplikinę, bet pluša išsijuosę. Pro šalį ėję melioracijos darbininkai įvertino: „Gerai šeimyną turi susitvarkiusi...“, – šypsodamasi pasakoja M.Dabulskienė, nė neslėpdama pasididžiavimo savo vaikais.

Vaikus namo kviesdavo... švilpimu

Pasak jos, nei pernelyg drausti, nei bausti nereikėjo – vaikai ir taip klausė. Vis dėlto, kaip ji sako, „ant vėjo“ nebuvo paleisti, turėjo drausmės.

– Mamos ar tėvo žodis buvo viskas, – prisimena ir vyriausioji Dabulskių dukra Zosė. – Prieštarauti ar nepaklusti nė į galvą neateidavo. Visi žinojome, kad žaidimai ir pramogos – tik tada, kai darbai bus nudirbti. Be mamos žinios nė žingsnio nežengdavom, ji visada turėjo žinoti, kur mes ir ką veikiam.

Vaikai mėgdavo laisvą valandėlę rinktis pušyne ir žaisti su kaimynų vaikais. M.Dabulskienė prisimena, kaip skaičiuodavo ant kalno pušyne šmėkščiojančias galveles.

– Žinote, kaip mama mus namo prisišaukdavo? Ogi švilpimu!

Užtat M.Dabulskienei nesuprantama, kai šiuolaikinės mamos neretai dejuoja nesusitvarkančios su vaikais:

– Matau, kaip dabar vaikai be vietos, be užsiėmimo duodasi. Maniškiams taip nebuvo kada...

Tiesa, mamai vis dėlto neramu būdavo, kad, laisvesnę minutę radę, vaikai žaidžia visai prie upės.

– Tada visi kėlėsi iš laukų į gyvenvietes, nes laukus melioravo. Mums nebuvo būtina, nes gyvenom prie miško. Kadangi vien iki autobusų stotelės buvo trys kilometrai, tai į mokyklą einantys vaikai visą savaitę gyvendavo bendrabutyje, tik savaitgaliais grįždavo. Tačiau kartą kažkuris iš berniukų prasitarė, kad dažnokai atsiguląs alkanas.

Mamos širdis to negalėjo ištverti. Apsispręsta nedelsiant – reikia keltis gyvenvietėn! Kolūkis pastatė namą, tik įsirengti teko patiems – tėvas su vaikais ir įrengė. Taip ir įsikūrė Mažonuose. Ir mokykla čia pat, ir netgi darbo mamai atsirado – valyti kolūkio kontorą.

Juodžiausia diena

Dažnai šių dienų mamai vien įsivaizdavus, kaip reiktų auginti ne vieną ar du, o visą būrį vaikų, plaukai šiaušiasi. O juk dabar yra ir skalbimo mašinos, ir sauskelnės, ir visokie mišinukai, ir dar begalė visokiausių išradimų, skirtų palengvinti jų triūsą. O M.Dabulskienė, prisimindama tų laikų kasdienybę, sako, kad keltis reikėdavo anksti, gyvulius apeiti, kol vaikai dar miega, o ir paskui darbas darbą vydavo.

– Tačiau juk tas vargas – savas, tai nė justi nejunti, – atsidūsta ji.

Užtat prisiminusi tą dieną, kai nelaimė jų kiemam pasibeldė, M.Dabulskienė ir dabar susigraudina.

Juodžiausia diena – ta, kai šeimą pasiekė žinia apie kariuomenėje tarnavusio Mečislovo žūtį.

Išvažiavo kiti du sūnūs jo parvežti, o visas kaimas laukė. Grįžo su karstu, lydimi karininko.

– Aš to karininko vis klausiau, kas mano vaikui atsitiko, o jis tik kartojo „Izvinite, izvinite...“ (atleiskite – vert.). Taip iki šiol ir nežinau. Nėra dienos, kad jo neprisiminčiau, ir gulu, ir keliu su ta mintimi... – atsidūsta J.Dabulskienė.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras