Sausio 13-osios atmintis tarp praradimų ir vilties(0) 

Eugenijus SKIPITIS

2012-01-13 09:15
Vytauto Butkaus nuotrauka

Sausio 13-osios vaizdai iš Vilniaus. Vytauto Butkaus nuotrauka

Kasmet prisimename vieną dramatiškiausių mūsų tautos gyvenimo įvykių. Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus, Vytauto Koncevičiaus gyvenimo auka, padėta ant mūsų laisvės aukuro, ne tik įpareigoja gerbti ir saugoti žuvusiųjų atminimą, bet suteikia viltį, kad išpildysime jų širdyse buvusius lūkesčius pamatyti savo tėvynę laisvą ir klestinčią.

Su tokiomis mintimis iš Tauragės į Vilnių budėti prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios tarybos rūmų važiavo šimtai tauragiškių. Dabar niekas negali pasakyti visų tą naktį Vilniuje buvusių Tauragės krašto žmonių pavardžių. Sausio 13-osios nakties įvykių dalyviai nesiveržia būti žinomi, savo pareigos atlikimo nevadina žygdarbiu. Kai žinomo Tauragės fotografo Vytauto Butkaus paprašėme pasidalinti tų dienų prisiminimais, jis labai lakoniškai pasakė:
– Aš nieko stebuklingo nenuveikiau. Aš tik buvau ten, kur ir privalėjau būti... Nuotraukomis mielai pasidalinsiu, o klausimai apie tų dienų įvykius tikrai ne man. Yra žmonių, daugiau nusipelniusių, daugiau prisidėjusių.

Tenka su tuo susitaikyti. Tačiau kartais peršasi mintis, jog žmonės jaučiasi nusivylę. Ne tautos laisve, o tautą valdančia valdžia. Sausio 13-osios išvakarėse žmonės neverkšlena, nesiguodžia dėl sunkaus gyvenimo, augančių kainų, kylančių mokesčių, mažų atlyginimų. Jie nekalba, jie tyli. Ir toji tyla skamba kaip senkančios kantrybės pabaiga. Žmonės neuždavinėja klausimų, kur Sausio 13-ąją buvo ir ką veikė dabartiniai žemvaldžiai, oligarchai, milijonieriai, šiltose kėdėse susėdę valdininkai. 1991 metų sausio 13-osios naktį prie Lietuvos radijo pastato Vilniuje sunkiai sužeistas tauragiškis Kęstutis Bredelis ar tos nakties aukų laidojimo dieną SSRS pilietybės atsisakęs Algimantas Bernotas dabartinių Lietuvos ponų nematė nei prie Televizijos bokšto, nei Antakalnio kapinėse. Daug apie sausio 13-osios įvykius rašiusi kolegė Jovita Strikaitienė gali paliudyti, kad to meto Tauragės spaudoje aprašytų žmonių pavardės irgi liko be titulų, be reikšmingų pareigų. Tačiau mes juos prisimename, mes jais didžiuojamės, mes jiems dėkingi, kad jie savo buvimu apgynė mūsų laisvę. Atminties tyloje mes nesidaliname nuopelnais, nesididžiuojame ordinais ar medaliais, išliekame santūrūs ir orūs, tokie, kokie buvome tą tautai lemtingą naktį. Neišsipildę kai kurie kuklūs mūsų troškimai nėra praradimas, nes yra viltis ir tikėjimas, kad mūsų visų gyvenimas taps geresnis ir teisingesnis.

Tuometinis Tauragės tarybos narys ir Teisėtvarkos komiteto pirmininkas Petras Jokubauskas apie to meto įvykius sako:
– Aš per sausio 13-osios įvykius nebuvau Vilniuje. Buvo priimtas sprendimas likti vietoje. Gyvenome karinėje apsuptyje. Sakalinėje stovėjo sovietinės kariuomenės desantininkai, Tauruose gyveno karininkai. Sausio 13-ąją Tauragėje buvo keletas išpuolių – įvairiose vietose susprogdinti keli sprogmenys. Matyt, kariškiai ar specialiosios tarnybos taip siekė mus įbauginti. Tuometinis milicijos viršininkas Stasys Levulis Tauragės rajono tarybos pirmininkui Vytautui Venckui patvirtino, jog padėtis mieste kontroliuojama. Tačiau nerimo buvo. Kariškai mus užuominomis buvo įspėję, kad atėjus tam tikrai valandai gero nesitikėtume. Mes įvykius stebėjome per televiziją. Vertinant įvykius pasaulio mastu buvo galima tikėtis, jog sovietinė valdžia amerikiečių įsiveržimą į Iraną gali panaudoti savo interesams. Taip ir įvyko. Sausio pradžios įvykiai Lietuvoje buvo pasaulio įvykių šešėlyje. Tačiau sovietinės agresijos proveržis prie Televizijos bokšto atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į sovietinės kariuomenės agresiją prieš beginklius žmones. Po sausio 13-osios nakties įvykių pamatėme, jog galima tikėtis represijų ir provincijoje. Man buvo patikėta paslėpti tuometinės tarybos dokumentus, kurie neturėjo patekti į sovietinės valdžios rankas. Tą aš nedelsdamas ir padariau. Su tarybos pirmininku V.Venckum sprendėme klausimą, kur laikinai paslėpti šaunamuosius ginklus. Ginklai buvo milicijoje. Pasitarus su tuometiniu ligoninės vyriausiuoju gydytoju buvo nuspręsta ginklus paslėpti specialiuose ligoninės šaldytuvuose. Kiek tų ginklų buvo, dabar negaliu pasakyti, tačiau jų buvo. Ar šitas veiksmas buvo įvykdytas, šiandien negaliu nei paneigti, nei patvirtinti. Buvo išplatinti lapeliai su sąrašais, kas, pavykus perversmui, turės būti suimami. Iš kariškių sulaukta perspėjimo, jeigu mes miesto gyventojus kviesime mitinguoti ar kitaip agituosime, mūsų neliks nė vieno. Ruošėmės pačiam blogiausiam variantui. Siekiant išvengti nesusipratimų buvo priimtas kreipimasis į miesto gyventojus laikytis rimties ir tvarkos. Į tarybos pastatą nuo 6 valandos ryto galėjo patekti tik tarybos nariai su specialiais leidimais. Pastatą saugojo milicijos pareigūnai. Po sausio 13-osio įvykių tauragiškiai laikėsi santūriai, todėl incidentų su kariškiais pavyko išvengti. Ką sausio 13-osios išvakarėse ir po jos veikė Tauragės KGB pareigūnai, nežinau. Jų buvo nedaug, gal keturi, ir, manau, savarankiškų sprendimų jie nepriiminėjo. Miesto milicija kaip struktūra buvo lojali teisėtai išrinktai valdžiai, tačiau struktūroje buvo žmonių, kurie galvojo kitaip. Su liūdesiu tenka prisiminti pulkininką Edmundas Kasperavičių (kilęs iš Batakių kaimo), kuris tapo Sovietų armijos užimtos televizijos sovietinės diktatūros ruporu. Tačiau jo dėmė nepažemino ir nesumenkino nė vieno tą naktį prie Televizijos bokšto buvusio tauragiškio nuopelnų. Baimės dėl savo gyvybės nebuvo, nes mes supratome, kad privalome elgtis taip, kaip privalome elgtis. Iš kur tiek pilietinės drąsos, ryžto ir nusiteikimo buvo tomis dienomis, aš iki šiol nesuprantu. Tokios vienybės, tokio tautos tvirtumo pasaulis mums gali tik pavydėti.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras