Nacionalinis paukštis iš sodybos gujamas ir dūmais(12)

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ | zydrune@kurjeris.lt

2012-05-17 16:35
Žydrūnės Jankauskienės nuotrauka

Ant Jonušaičių sodybos namo kamino lizdą susisukę baltieji gandrai nepasidavė jokiems gąsdinimams. Autorės nuotrauka

Mažoniškių Jonušaičių šeima šį pavasarį netikėtai pagausėjo – ant jų namo stogo lizdą susisuko gandrai. Tačiau sodybos šeimininkas Jonas nejuokais sunerimo, kaip atsikratyti neprašytais „įnamiais“ arba bent perkelti kitur, kur jų gūžta netrukdytų žmonių gyvenimui. Mat gandrai savo lizdą susikrovė tiesiai ant tada dar rūkstančio kamino.

 

Neišbaidė nei dūmai, nei petardos

 

– Gandrai parskrido apie šventas Velykas. Tada dar buvo šalta ir krosnį tikrai kūrenome. Tačiau gandrų sklindantys dūmai neišgąsdino – jie ėmė sukti gūžtą tiesiai ant kamino. Nuo tada iki kol gandrienė pradėjo perėti bandžiau kovoti su neprašytais „įnamiais“, bet niekas nepadėjo, – rodydamas į ant kamino įsikūrusią šeimyną pasakojo J.Jonušaitis.

Mažoniškis bandęs gandrus iškeldinti vos pamatė gandralizdžio statybų pradžią. Lipo ant stogo, kabarojosi iki kamino viršaus ir numėtė gandro suneštas šakas. Bet per naktį gandralizdis vėl atgijo lyg naujas ir net didesnis nei buvo vakarykščiai. Tada Jonas sumąstė pagąsdinti gandrus petardomis – šaudė po langais, net kaimynai išsigando. O gandrai – nė trupučio. Kūreno mažoniškis ir krosnį. Jonas manė, kad juodi, intensyviai sklindantys dūmai išgąsdins besikuriančius gandrus. Nepagelbėjo. Paukščiai, pasak šeimininko, iš baltų buvo tapę juodais, bet savo pozicijų neketino užleisti. Dar kartą ant stogo užsilipęs šeimininkas sumąstė viduryje gandralizdžio įsmeigti trikojį su stiebu į viršų, kad gandrai negalėtų lizde perėti. Ir tai nepadėjo – gandrienė ne tik kiaušinius padėjo, bet ir įsitaisiusi plataus kamino pakraštyje pradėjo perėti. Tad šiuo metu įnirtingai su naujakuriais gandrais pradėjęs kovoti mažoniškis kiek aprimo – laukia, kol gandrų jaunikliai išsiris ir pradės skraidyti.

– O jau rudeniop tikrai nieko nelauksiu – perkelsiu lizdą kiton vieton. Tik vėl nežinia, ar istorija nepasikartos kitais metais, – gūžčiojo pečiais sodybos šeimininkas.

 

Gandrai Mažonus pamėgo

 

Mažonuose gandrų tikrai nestinga – dažniausiai šie paukščiai gandralizdžius suka tiesiai ant elektros laidų atramų. O prieš metus vienas taip suręstas gandralizdis užsidegė. Tąsyk jau išsiritusius gandriukus išgelbėjo laiku nelaimę pastebėjusių vietos gyventojų iškviesti ugniagesiai-gelbėtojai. Tad J.Jonušaitis dabar svarsto, ar šie gandrai, įsitaisę ant jo trobos kamino, nebus tie patys, kurie pernai neteko savo namų.

Tačiau vyrui apmaudu, kad gandrų savo kieme laukiantys kaimynai jų neprisikviečia. Pastarieji  savo sodyboje yra pasirengę gandrus priimti – netgi ratą iškėlė. Jonas, sulaukęs nekviestų „įnamių“, taip pat ėmė sukti galvą, kur gandrų šeimyną būtų galima perkelti. Iš pradžių galvojęs įkurdinti paukščius ant vasarinės virtuvės stogo, vėliau – ant ūkinio pastato. Bet dabar mažoniškis dairosi į nuo sodybos atokesnes vietas. Mat jis patyrė, kad vaikais ir perinčia pačia besirūpinantis gandras į gūžtą tempia viską, kas juda.

– Manoji irgi sako, palikim gandrus sodyboje. Esą tai – nacionalinis paukštis. Bet kad tas paukštis savo snape neša ir į kiemą meta visokias varles, gyvates ir t.t., niekas nepagalvoja. Be to, gandrų išmatos nebepataisomai sugadins mūsų namo stogo dangą. Gerai nors tiek, kad ją ir šiaip būtų laikas keisti, – ūkiškai mąsto J.Jonušaitis.

 

Teks laukti rudens

 

Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) direktorius Liutauras Raudonikis sako, kad mūsų rašinio herojui teks gandrais gėrėtis iki rudens, kol šie paliks gimtuosius namus.

– Gandrų prisirišimas prie lizdų yra didžiulis ir juos išvaryti yra labai sunku. Visada reikia greta iškelti alternatyvius variantus, pavyzdžiui, platformas šalia ant stogo, o ant kamino reikėtų dėti specialią apsaugą. Šiuo metu tiesiog reikia palaukti, kol gandrai išaugins jauniklius, o tuomet nelaukiant kitų metų nedelsiant imtis šios problemos sprendimo, – aiškino ornitologas.

LOD užsiima baltojo gandro apsauga Lietuvoje ir vykdo specialų šių paukščių populiacijai skirtą projektą. Informaciją apie šią veiklą galima rasti internete www.ciconia.lt

 

„Kokia tauta, toks ir jos paukštis“

 

Taip apie nacionalinį paukštį kalba gyvosios gamtos ir ypač paukščių mylėtojas, Tauragės fotografų ir „Birdpix.lt“ klubo narys, fotografas Eugenijus Kavaliauskas. Mažoniškio nupasakotą istoriją pašnekovas įvertino ir asmeniškai pasidomėjo šios problemos sprendimu. Deja, kitos išeities nei anksčiau ornitologų nurodytos jis negalėjo pasiūlyti.

– Vienintelė išeitis rudeniop ant kamino viršaus suformuoti piramidės tipo stogelį. Dabartinį gandralizdį, ko gero, teks išardyti. Paukščiai, grįžę kitą pavasarį susisuks naują, tik jau kitoje vietoje. Viena aišku, šis žmogus – geras. Juk sakoma, kad gandrai gyvena tik tuose namuose, kuriose vyrauja santarvė, – sakė E.Kavaliauskas.

Baltąjį gandrą pašnekovas vadina gudriu paukščiu. Jis kuriasi tik greta žmogaus, kur ir jam pačiam, ir jo vaikams bus saugiau. E.Kavaliauskas pastebėjo, kad girioje baltasis gandras negyvena, nebeliko jo ir laukuose. Čia kuriasi tik tos paukščių rūšys, kurios sugeba išlikti laukinėje gamtoje. Paukščių žinovas pastebi, kad baltasis gandras turi ir neigiamų bruožų. Vienas jų – gandras visaėdis. Jis gali praryti ne tik šliužus ar varles, bet ir mažus kiškius bei kitų paukščių lizduose perimus kiaušinius ir jauniklius.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras