Sausio tryliktosios laužai ir kraujas(2)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2011-01-12 16:20

FOTO: V.Butkus

Praėjo dvidešimt metų nuo kruvinųjų sausio įvykių, tačiau iki šiol dar nepasakyta visa tiesa apie juos: koks ryšis tarp beprotiško kainų pakėlimo sausio 7-ąją ir veržimosi į Seimą rytojaus dieną; kodėl buvo dingęs ar pradangintas Lietuvos Vyriausybės vadovas Jonas Šimėnas. Vis dar drįstama šmeižti žuvusiųjų sausio 13-ąją atminimą, esą „savi šaudė savus“. Anuomet taip kalbėjo „jedinstvenininkai“, o dabar – Justo Paleckio, 1940 metais į Lietuvą parvežusio Stalino „saulę“, anūkas Algirdas Paleckis, Socialistinio liaudies fronto lyderis. Kruvinųjų sausio įvykių pamokos dar neišmoktos, todėl mums belieka tik dar kartą prisiminti laiką, nušviestą 1991-ųjų metų sausio laužų liepsnų.

 

 

 

 

 

Viskas prasidėjo nuo streiko oro uoste

 

1990-aisiais atkovota Nepriklausomybė buvo neįtikėtinas kūdikis: džiaugėmės ir baiminomės dėl jo ateities. Su tokiomis nuotaikomis kažkaip atkeliavome į 1991-uosius. Paskui viskas  susiliejo į krūvą: Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pareikalavo atšaukti Nepriklausomybės atkūrimo dokumentus, Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė žiauriai pakėlė kainas, minia, remiama persirengusių smogikų, ėmė veržtis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Lietuvos žmonės buvo pašaukti jų saugoti. Dieną ir naktį stovėjo minios žmonių, į Vilnių važiavo pilni autobusai iš visos Lietuvos.

Taip nutiko, kad Tauragės rajono kultūros darbuotojų profsąjunga, kuriai tuomet vadovavau, sausio 10 dienai buvo išsipirkusi kelionę į Gruziją. Atidėti jos buvo neįmanoma, todėl sunkia širdimi išsiruošėme į Vilniaus oro uostą. Čia prasėdėjome visą dieną, mūsų reisas vis buvo atidėliojamas. Įtarimą ėmė kelti tuštėjantis oro uostas, čia pasirodę užsienio šalių korespondentai. Nieko nebuvo galima sužinoti, telefonai automatai jau nebeveikė.

Iš kitur paskambinusi Vilniuje gyvenantiems giminaičiams sužinojau, kad oro uosto darbuotojai streikuoja, jog po Vilnių zuja šarvuočiai. Nieko kito neliko, kaip iš Tauragės išsikviesti autobusą ir važiuoti namo. Laukdami autobuso nuėjome į oro uosto restoraną pavakarieniauti. Liūdna buvo ši vakarienė, o dar kažkas iš mūsiškių padavėjo paprašė „tokia proga“ atnešti konjako, bet jaunas vyras atsakė, kad esant tokiai padėčiai, jokių svaigalų neduos. Šis išsišokimas taip išmušė iš vėžių, kad po to nebenorėjau kartu su visais važiuoti namo, likau sostinėje.

Nuvažiavau prie Seimo rūmų. Čia budėjo gausybė žmonių, plevėsavo trispalvės, degė laužai.   Jautėsi sutelktumas, vyravo pakili dvasia – rūmų gynėjai buvo kaip vienos rankos pirštai.

 

Tauragiškės drąsa

 

Tas pats buvo ir kitą dieną. Tądien išgarsėjo tauragiškė Genovaitė Šimkienė. Daug kas piktinosi liepose netoli Seimo rūmų „jedinstvenininkų“ iškelta raudona vėliava, bet niekas nesiryžo kabarotis į aukštoką tankią liepą. O nejauna moteriškė nusimetė paltą ir it voverė įsliuogusi į medį nuplėšė raudoną audeklą. Po to ją kalbino ne viena televizija.

Žmonės dainavo, giedojo, meldėsi. Sukosi rateliuose, kad orui atvėsus nesušaltų. Įtampa didėjo. Rūmų gynėjai šalin vijo įtartinus asmenis. Ties dviem tamsiaplaukiais ūsuotais vyrais suklupusios moterys ėmė giedoti, o šie neištvėrę spruko šalin. Pro  rūmų langą į žmones kreipėsi kunigas Robertas Grigas, ragino nebijoti. Minia klaupėsi į purviną sniegą ir giedojo: „Marija, Marija...“

Vakare, kai grįžo iš darbo giminaičiai Birutė ir Antanas, kartu su jų dviem nepilnametėmis dukromis susiruošėme prie Seimo rūmų.

Neapsižiūrėjau, kaip vilniečiai giminaičiai dingo minioje, likau su jų dukrelėmis. Susikibusios rankomis sukome ratus apie Seimą, ieškodamos tėvų. Vakarėjant įtampa augo, prisirinko itin daug žmonių, bet skirtingai negu dieną, beveik nesimatė vaikų. Todėl susilaukiau kai kurių rūmų gynėjų teigiamų, nors ir nepelnytų replikų, kad esą gerai vaikus auklėju... Vilniečiai rūmų gynėjus vaišino sumuštiniais ir karšta arbata.

 

Ką puls – Seimo rūmus ar televiziją?

 

Įtampa augo ne dienomis, bet valandomis. Sausio dvyliktąją prie rūmų jau vyravo visai kitokios nuotaikos. Tądien buvo kalbama, kad artėja puolimas. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų sutiktas tauragiškis Alvidas Jancevičius, tuomet dirbęs Lietuvos televizijoje, buvo nemiegojęs, raudonomis akimis ir nesiskutęs. Kaip labiau informuotas asmuo, jis tvirtino: „Šiąnakt puls. Bet manau, kad televiziją, o ne Seimo rūmus...“

Buvo spėjama, kad neprognozuojami įvykiai išplis visoje Lietuvoje. Pareiga šaukė grįžti namo. Susiradau tauragiškių autobusą ir su grupe namo pasirengusių grįžti gynėjų, kuriems vadovavo tremtinys, politinis kalinys Gediminas Katinas. Patraukėme namo. Po sunkaus naktinio budėjimo lauke žmonės buvo išvargę, važiuojant snūduriavo, netrukdė nė baimė, kad pakelėje laukia šarvuočiai, į armiją gaudomi jauni žmones. Mes paslėpę po pakabintais drabužiais iki Kauno vežėme du vaikinus. Ties Kaunu autobusą sustabdę rusų kareiviai jo kruopščiai neapieškojo, laimingai prašokome link namų.

Tauragė atrodė lyg apšalusi, tik kažkur viduje pulsavo gyvybė. Bloga nuojauta ir pažįstamos raudančios moters telefono skambutis, kad šiąnakt manęs ateis pasiimti ginkluoti žmonės, neleido nei nusirengti, nei atsigulti. Staiga per televiziją – žinia apie kruvinas aukas prie televizijos bokšto.

Vilniuje po tankų vikšrais, nuo kulkų žuvo trylika beginklių žmonių, vienam gynėjui širdis neatlaikė. Užgrobtai televizijai ėmė vadovauti iš Batakių kilęs Edmundas Kasperavičius, todėl naujoji televizija buvo vadinama „Kaspervizija“. Vienas kolega su buvusiu saugumiečiu buvo padaręs interviu, tačiau jis nebuvo išspausdintas, nes už tokią publikaciją anuo įtemptu laiku pasipiktinę žmonės redakciją būtų suplėšę į skutelius.

 

Liudininkai – kuklūs

 

Dramatiškų ir kruvinų įvykių vietas aplankiau po keleto dienų. Prie televizijos bokšto dar riogsojo tankų suploti automobiliai. Su giminaičių dukra Rūta ant sausio 13-osios aukų kapų padėjome lauko smilgų, nes anuomet žiemą gyvų gėlių nebuvo. Apsilankėme prie Seimo barikadų, kurios buvo nukabinėtos šūkiais, sovietiniais pasais.

Šalį buvo sukaustęs siaubas. Bet nekaltos, beginklės aukos nebuvo beprasmės – po sausio 13-osios prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimų paradas. Tai iškovojimas visų, kurie budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie televizijos bokšto ir pastato S.Konarskio gatvėje, nes niekas nežinojo nei dienos, nei valandos, kada ir kur bus puolama, tik atsitiktinumas lėmė, kas taps auka.

Po sausio įvykių teko kalbinti nemažai Vilniuje budėjusių gynėjų, bet nė vienas to nesureikšmino, sakė: „Buvome kartu su visais“. Tą patį sakė ir tauragiškis Kęstutis Bredelis, tuomet Vilniaus universitete studijavęs lietuvių kalbą, o dabar dėstytojas. Jis prie televizijos pastato S.Konarskio gatvėje buvo sunkiai sužalotas. Su kitais gynėjais Vilniuje budėjusi mama sūnų rado ligoninėje komos būsenoje. Vaikinas ilgai gydytas Lietuvoje ir Vokietijoje. Su juo kalbėjomės, kai sužaloti plaučiai jau buvo apgydyti, dar reikėjo „taisyti“ veidą. Tuomet kuklus jaunuolis savęs nelaikė išskirtiniu. Dabar jį girdėjau kalbantį per radiją – vis toks pat kuklus.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras