Kraupi byla baigta(0)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2011-06-30 12:28
Rolando Žalgevičiaus nuotrauka

Įtariamo dviejų moterų žudiko, pasirinkusio mirtį, kūną išvešė  „Dunokų“ darbuotojai. Rolando Žalgevičiaus nuotrauka

Praėjusią savaitę naktį iš antradienio į trečiadienį Taurų kaime į landynę paverstoje sodyboje buvo nužudytos dvi jaunos moterys, nesunkiai sužalotas jaunuolis. Sugėrovėms gerkles perpjovęs atsibastėlis iš Šakių rajono paspruko. Pavojingo nusikaltėlio paieškai buvo pasitelktos didesnės policijos pajėgos. Tačiau jau penktadienio pavakarę įtariamas dviejų moterų nužudymu vyriškis rastas pasikoręs Zaltriškių kaimo miškelyje. To dar mūsų rajone nėra buvę: vienas asmuo nužudė dvi moteris ir dar jų nepalaidojus pats sau atėmė gyvybę.

Žudynės – savivaldybės būste

Apie kraupų įvykį trečiadienio ryto žiniose pranešė LTV. Vos prasidėjus darbo dienai susiruošėme ieškoti namo, kuriame tai įvyko. Tai ne taip paprasta, nes Taurai – didelis kaimas. Bet žmonės papasakojo, kad žudynės vyko savivaldybei priklausančiame apleistame namelyje, kuris stovi prie kelio į Leikiškę. Esą ten nuolat visokie valkatos glaudžiasi. Prieš nelaimę ne vieną parą jame girtavo iš įvairių pašalių atsibastę žmonės. Kai įvyko žudynės, ten buvo du vyrai ir dvi moterys. Oficialiai buvo pranešta tik apie įtariamąjį žudiką – keturiasdešimt šešerių metų Alvydą Dumčių, kilusį iš Šakių rajono Kubilių kaimo, kitų – dviejų nužudytų moterų ir sužeisto sugėrovo – pateikti tik inicialai.

Tapo žinoma, kad A.Dumčius buvo teistas už nepilnametės dukters žaginimą, iš įkalinimo vietos paleistas prieš laiką, neseniai buvo tapęs įtariamuoju dėl vyro sumušimo.

Prie namelio, kur viskas įvyko, pamatėme stovintį automobilį. Pagalvojome, kad yra atvykę kriminalistai, bet iš namo išėjo kolegė iš kito leidinio, viduje daugiau nieko nebuvo, durys nebuvo nei užrakintos, nei užantspauduotos, kaip būna padarius nusikaltimą.

Kraujo klanai

Namelis atrodė negyvenamas, apleistas, šiukšlinas, jame buvo labai mažai žmonių gyvenimo žymių, todėl viename kambarėlyje ant grindų telkšantis kraujo klanas, kitame – kraujo prisigėrusi sofa atrodė nerealiai, lyg ne kraujas būtų pralietas, o kažko raudono papilta... Vienur buvo įsikūrusi viena pora, kitur – kita. Žudikas moteris papjovė gulinčias. Kėsinosi ir į sugėrovą, kai šis pabėgo, dviračiu nuvažiavo link Tauragės.

Kai išėjome iš namelio, sutikome atvažiavusį kolegą iš vienos televizijos. Namelio nuolatinio gyventojo Juozo Štiliaus neradome nei tą, nei kitą kartą. Vėliau buvo pranešta, kad policija jį apklausė. Žmonės pasakojo, kad nespjaunantis į svaigalus vyriškis tuomet, kai įvyko žudynės, su ta kompanija negirtavo. Jis buvo kitoje nedidelio namelio pusėje, kuri buvo užrakinta, bet į vidų lengvai galima patekti, nes vienas langas išdaužtas. Namelio aplinką okupavusios žolės ir piktžolės.

Nelaimių virtinė

Senas namelis kolūkių laikais buvo skirtas gyventi Štiliams ir dviem jų sūnums, nes jų namas atsidūrė paukštyno teritorijoje, todėl buvo nugriautas. Tačiau po to nebuvo pasinaudota vėliau atsiradusia galimybe namelį privatizuoti.

Elena Štilienė vyrą su sūnumis paliko, išsikėlė į kitą rajoną, ten vėliau mirė. Mirė ir svaigalus mėgęs šeimos galva. Vienas sūnų prieš keletą metų netoli namų sušalo. Jo sugyventinė mirė. Namelyje liko gyventi tik 1963 metais gimęs J.Štilius.

Niekas negali tiksliai pasakyti, kada jame atsirado lindynė, kur gali apsistoti kas tik nori ir daryti ką tik nori, artimiausi kaimynai – maždaug už puskilometrio.

Matyt, niekam nerūpėjo, kas dėjosi savivaldybės būste, nors socialinių būstų laukiančiųjų eilė didelė. Niekas negali pasakyti, ar nėra daugiau lindynėmis paverstų savivaldybės būstų.

Tarsi vėjo blaškomi

Iš keturių atsitiktinių sugėrovų gyvas liko tik vienas – 25 metų R.J. Ir jį galėjo ištikti moterų likimas – A.Dumčius vyriškiui peiliu brūkštelėjo per veidą ir krūtinę, bet jam pavyko pabėgti. Nukentėjusysis pasirūpino, kad apie kraupų įvykį būtų pranešta policijai ir medikams. Viena nužudytoji – trisdešimt penkerių metų Ingrida Paulauskaitė, keletą kartų teista už vagystes iš parduotuvių ir butų, neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos. Antroji – trisdešimt ketverių tauragiškė Aušra Sturonienė. Moters likimas nebuvo lengvas, bet kai kada jai sekėsi surasti mylinčius žmones. Buvę kaimynai iš J.Tumo-Vaižganto gatvės pasakojo, kad ją užaugino savo vaikų neturėję Pociai. Aušra ištekėjo, susilaukė dukros. Šeimyninis gyvenimas nenusisekė, bet moteris surado kitą šeimą. A.Sturonienė daugiau kaip dešimtmetį gyveno Pabūdviečių kaime, augino septyniolikmetę dukrą ir vienuolikmetį sūnų, kurio susilaukė ten gyvendama su Juozu G.

„Vaikelius patys auginsime...“

Kai lankiausi Juozo G. namuose, jiedu su mama tarėsi dėl Aušros laidotuvių. Buvo nusprendę, kad ji amžinojo poilsio atguls prie vyro giminaičių Žygaičių kapinėse. Mama ir sūnus stebėjosi: ko jai toje lindynėje reikėjo, juk sakė važiuojanti į Švėkšną aplankyti sesers Gražinos? Teresė G. teigė, kad sūnus nei geria, nei rūko, su Aušra gražiai sugyveno. Ji nepeikė ir neoficialios marčios, sakė, kad buvo darbšti ir tvarkinga. Jų namai iš tiesų tvarkingi. Paklausta, ar Aušra nejautė pomėgio svaigalams, to nei patvirtino, nei paneigė.

– Vaikų mes niekam neatiduosime, nei mano anūko, nei Aušros mergaitės. Patys juos užauginsime. Aš ją auginau nuo šešerių metukų, – teigė Teresė, sūnus jai pritarė.

Troboje ant suoliuko susiglaudę sėdėjo sesutė ir broliukas ir pasikeisdami mylavo mažą raudonplaukį kačiuką. Tragedijos akivaizdoje šis vaizdas įstrigo kaip šviesos lašelis: vaikams lengviau bus pakelti nelaimę, jei jie nebus išskirti.

Internautai negaili

Internete apie šį kraupų įvykį rašantys komentatoriai negaili nė vieno tragedijos dalyvio, kai kurie net džiūgauja, kad „tokie“ žudo „tokius“, todėl pasidarysią „švariau“. Nepasidarys, nes „tokie“ gali žudyti ne tik į save panašius, bet ir niekuo dėtus žmones, be to, kaip priimta sakyti, juk ir „tokie“ turi žmogaus sielą, artimų žmonių...

Mes galime apie žmones, atsidūrusius gyvenimo šalikelėje, kalbėti ir moralizuoti kiek tik norime, bet nuo to niekas nepasikeis. Bet ar daugeliui jų pavyktų pakeisti savo gyvenimą net ir labai stengiantis, jeigu ir darbštiems, tvarkingiems sunku rasti darbą, o ir jį radus neįmanoma pragyventi už minimalų atlyginimą?

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras