Teisingi darbai pasmerkti sėkmei(3)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2010-12-15 17:04

Žydrūnę Jankauskienę apdovanoja Aidenas Karpus, STT direktoriaus pavaduotojas ir Erika Sraigytė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja. FOTO: Renaldas Malychas

Gruodžio 9-ąją, minint Tarptautinę kovos su korupcija dieną, Vilniuje buvo apdovanoti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kūrybinio konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją“ nugalėtojai. Diplomas įteiktas III vietos laimėtojai miestų, rajonų ir regioninės spaudos kategorijoje „Tauragės kurjerio“ žurnalistei Žydrūnei Jankauskienei. Konkursui ji buvo pateikusi tris šių metų publikacijas: „Bosas – į Vilnių, pavaldiniai – asmeniniais reikalais“, „Prieš netvarką akys užmerktos“, „Antras dublis – kaip devyni vilkai vieną bitę pjovė“. Redakcijai tai jau ketvirtas tokio pobūdžio apdovanojimas.

 

 

Pirmoje publikacijoje buvo rašoma apie tai, kaip UAB „Tauragės šilumos tinklai“ padalinio vadovas Vidmantas Paulauskas malkoms sodyboje Šilalės rajone tvarkyti pasitelkė jam pavaldžius darbininkus, naudojo valdišką transportą, kitose dviejose – apie netvarką ūkiniame turguje, Maisto ir veterinarijos tarnybos aplaidumą ir turgaus savininkų bei minėtos tarnybos atstovų žurnalistei už publikaciją surengtą „teismą“. Žydrūnę JANKAUSKIENĘ kalbina kolegė Jovita Strikaitienė.

Kaip jauteisi, ką galvojai, netrumpą kelią važiuodama į Vilnių, STT būstinę, atsiimti diplomo?

– Labai gerai jaučiausi, kad buvo pastebėtas ir mano indėlis į bendrą kovą. Po tokio įvertinimo įsitikini, kad nesi donkichotas, kovojantis prieš vėjo malūnus, jog rengdama daug triukšmo sukėlusias publikacijas buvau teisi. Kai įteikiant diplomą SST man pasiūlė pasidalinti mintimis, sakiau, kad rašydamas tokiomis temomis žurnalistas atsiduria tarsi tarp kūjo ir priekalo, nežino, ar ko nors pasiekė. Paguodė atsakymas, jog nedorų darbų paviešinimas tokiems asmenims yra didesnė bausmė negu piniginė bauda.

Kaip nusiteikusi ateičiai?

– Eiti ta pačia kryptimi. Bet žurnalisto sėkmė daug priklauso nuo to, kokiame leidinyje jis dirba, nuo leidinio vadovo, nuo to, ar žurnalistui nebandoma uždėti apynasrį. „Tauragės kurjeryje“ ta prasme manęs niekas netramdo, mūsų nuomonės sutampa.

Su korupcija kovoti nėra lengva. Su uždaviniu nesusidoroja ir teisėtvarka, nes korupcija tobulėja, leidžia vis gilesnes šaknis. Tauragės apskrityje, pačiame šalies pakraštyje, bene baisiausios korupcijos apraiškos – pareigūnai, turėję saugoti konfiskuotą didelį kiekį cigarečių, per keletą metų du kartus jas leido išsivežti kontrabandininkams, nes niekas nepatikės, kad iš pareigūnų saugomų sandėlių jos buvo pavogtos. Kovojant su korupcija darbo visiems yra sočiai.

Spaudos darbininkės karjerą pradėjai „Tauragės kurjeryje“ prieš dešimtmetį, keletą metų dirbai kituose leidiniuose, kuo jie vienas nuo kito skiriasi?

– Sakoma, kad kiekviena šeimininkė savaip sriubą maišo, skiriasi ir laikraščių redakcijos.  Respublikinių ir miestų leidinių nelyginsiu, o tik rajoninius. Į „Tauragės kurjerį“ susirinkusi nauja komanda prikėlėme jį iš pelenų. Kitos išeities nebuvo: turėjome arba išgyventi, arba užsidaryti. Pradžia buvo labai sunki, bet visiems kartu iš širdies dirbti buvo nuostabu. Čia po universiteto baigimo man buvo geriausia mokykla. Nė vienas neskaičiavome darbui atiduoto laiko. Dirbome ne tik žurnalistinį darbą. Naktimis ateidavome laikraščių lankstyti, pats redaktorius net ir laikraščius vežiojo. Praėjusią vasarą dėl susiklosčiusių aplinkybių sugrįžau į Tauragę, nes mirus mamai liko jos būstas, kuriame užaugau. Sugrįžusi į „Tauragės kurjerį“ taip pat pasijutau kaip namuose, čia mane labai gerai priėmė. Dar radau buvusių kolegų, ir kai kurie skaitytojai dar nėra manęs pamiršę. Laikraštis išaugęs, pastorėjęs, erdviau įsikūręs, dirba daugiau žmonių, bet kūrybinė nuotaika nepasikeitusi. Dirbant „Plungės žiniose“ atmosfera buvo panaši, nes tai naujas laikraštis. Verta paminėti, kad jo vadovai patirties sėmėsi iš „Kurjerio“. O „Šilalės artojas“ –  senoviškas laikraštis visomis prasmėmis, jis nuo naujųjų laikraščių skiriasi kaip diena ir naktis, tebegyvena praėjusiame tūkstantmetyje. Ten daug valdymo ir mažai pasitikėjimo žurnalistais, kurių būdavo vienas, du. Kiti kolektyvo nariai yra akcininkai, todėl į samdomą žurnalistą žiūrima kaip į melžiamą karvę.

Tauragėje tave daug kas pamena kaip fotografę, einančią mamos Valerijos Mačiulienės pėdomis, kaip pasirinkai žurnalistės profesiją?

– Aš jos nesirinkau, galima sakyti, kad ji mane pasirinko. Rokiškio kultūros mokykloje įgijusi kino-foto-meno saviveiklos vadovės diplomą norėjau pasišvęsti fotografijai. Lietuvoje tokia galimybė buvo tik Vilniaus universitete studijuojant fotožurnalistiką. Kai čia neliko šitos žurnalistikos specializacijos, mokslus buvau užmetusi. Vėliau baigiau, bet tikėjausi dirbti fotožurnaliste. Tačiau  „Tauragės kurjeriui“ reikėjo rašančių žmonių, tad teko imtis to, apie ką nebuvau galvojusi. Kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, visi ėmė fotografuoti, fotografija nuplaukė į antrą planą, todėl nuo tada duoną valgau iš rašymo.

Vėl „Tauragės kurjeryje“  nuo liepos, kas per tą laiką labiausiai įstrigo?

– Malonu tai, kad į redakciją su įvairiomis problemomis atėję žmonės manimi pasitiki lyg šeimos nariu ar geriausiu draugu. Toks pasitikėjimas įpareigoja jų interesus ginti lyg savus. Nuostabu tai, kad redakcijoje radau tą pačią kūrybišką, linksmą, laisvą atmosferą, kuri buvo anksčiau. O labiausiai įstringa ne tokie geri dalykai, bet ir juos priimu kaip didelę pamoką. Spaudoje sukuosi dešimt metų, bet labiausiai sukrečiantis dalykas nutiko rugpjūtį. Laikraščio skaitytojų signalai apie netvarką atvedė į Tauragės ūkinį turgų. Ten kalbėjausi su daug žmonių, su Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu. Apie tai parengusi publikaciją sulaukiau to, ko visai nesitikėjau – kolektyvinio tarnybos darbuotojų ir turgaus savininkų „teismo“, nors buvau kviečiama kartu su jais visais pasiaiškinti susidariusią situaciją. Šaukė visi lyg turguje, aš įsiterpti neturėjau kada, tik turėjau atsakinėti į kvailus klausimus, pavyzdžiui, tarnybos vadovas klausė, kokią aš turėjusi teisę, be raštiško redaktoriaus pavedimo apsilankyti turguje? Matyt, žmogus supainiojo „kontoras“, nes redakcija dirba pagal savo, o ne pagal tarnybos nustatytą tvarką. Jiems rūpėjo, ką daryti su „privačioje teritorijoje“ savavališkai apsilankiusia žurnaliste, o ne kaip geriau susitvarkyti turguje. Tik vienas šios tarnybos atstovas bandė susirinkusius paprotinti, kad reikia kalbėti apie turgų. Simptomiška, kad „turgaus susirinkimas“ vyko ne turguje, o Tauragės apskrities maisto ir veterinarijos tarnyboje, į susitikimą mane pakvietė Rimantas Rupšys. Dvi publikacijos apie šią istoriją prisidėjo prie to, kad gavau konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją“ diplomą.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras