Duok, seniūne, man kelią(14)

Gintaras GRAŽINSKAS | gintaras@kurjeris.lt

2009-10-30 09:00

Nuošalios sodybos savininko svajonė – geresnis kelias.

Devyniasdešimt šešerių metų Artūras Brinas senatvėje tapo savo sodybos nykstančiame Miciškės kaime įkaitu. Spygliuota viela kaimynams atsitvėrus vieną iš į sodybą vedusių kelių, o kitam tapus neišvažiuojamu, senoliui nebeliko galimybės susisiekti su likusiu pasauliu. Batakių seniūnui Jonui Juozapaičiui surasti kitą būstą A.Brinui būtų daug paprasčiau, nei sutvarkyti kelią į jo sodybą. Praradęs viltį sulaukti pagalbos, žmogus kreipėsi į redakciją.

 

 

Izoliavo gamta ir kaimynai

Su problema senolis susiduria kiekvieną pavasarį ir rudenį. Prasidėjus rudeniškoms ar pavasario darganoms, keliukas, vedantis iš sodybos, tampa neišvažiuojama ir neišbrendama klampyne.

Nuo A.Brino sodybos kiemo iki artimiausio vieškelio – maždaug kilometras. Tačiau kai nebegalėdavo pasiekti kelio, senolis turėdavo atsarginį variantą – į vieškelį kapanodavosi aplinkiniais keliukais per ganyklas. Tačiau šią vasarą jis prarado ir tokią galimybę, – kaimynai užtvėrė per ganyklą einančius keliukus spygliuota viela. Atėjus rudeniui A.Brinas liko visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio.

 

Į svečius – tik visureigiu

 

– Mane dažnai aplanko dukra, kuri manimi rūpinasi. Tačiau dabar jai sunku privažiuoti, kadangi vienas kelias visai neišvažiuojamas, o antruoju taip pat nebegali naudotis, – pasakojo A.Brinas, kai lankėmės jo sodyboje. Ten pavyko patekti tik Batakių seniūno Jono Juozapaičio visureigiu, aplinkiniais laukų keliukais, per ūkininkų ganyklas.

Vienas savo sodyboje gyvenantis senolis jau nebepajėgia turėti savų gyvulių, tačiau jam rūpesčių pakanka ir dėl svetimų. Atvažiavusiam seniūnui vyras guodėsi, kad net kelias naktis į jo kiemą iš šalia esančių ganyklų buvo įsilaužusios kaimyno telyčios. Apie senuko grumtynes su ūkininko gyvuliais liudijo ir didžiulė mėlynė po akimi. Pasak A.Brino, varydamas telyčias iš kiemo į ganyklą jis pargriuvo ir susižalojo.

 

Namų palikti nenori

 

Žurnalistų iniciatyva pas nuo pasaulio atskirtą senolį nuvažiavęs seniūnas J.Juozapaitis jo paguosti negalėjo.

– Duok, seniūne, man kelią, – prašė A.Brinas. Tačiau J.Juozapaitis tikino, kad bent dabar to pažadėti tikrai negali. Anot seniūno, nei anksčiau, nei, tuo labiau, dabar, seniūnija neturi tokių lėšų, kad galėtų sutvarkyti kelią į nuošalią sodybą. J.Juozapaitis teigė, kad nė neįsivaizduojantis, kaip būtų galima padėti senukui.

Miciškės kaime A.Brino sodyba statyta daugiau kaip prieš šimtmetį. Kaip pasakojo dabartinis jos savininkas, tada kažkas sumanė ant Šešuvies kranto pastatyti vandens malūną. Šalia jo buvo pastatytas ir malūnininko namas, kuriame įsikūrė A.Brino tėvas. Šiame name gimė ir dabartinis jo šeimininkas. Šioje vietoje buvus malūną primena tik užtvankos liekanos ir šalia jos besimėtančios metalinės malūno dalys.

– Šiame name aš užaugau, pasenau, jame ir numirsiu. Tik dar gerai būtų, jeigu kas kelią sutvarkytų, – svajojo senolis.

 

Privatūs keliai – privatus rūpestis

 

Lietuvos automobilių kelių direkcija skelbia, kad per 2008-uosius Lietuvos keliuose atlikta darbų už milijardą 740 milijonų litų. Batakių seniūnija vietinių kelių priežiūrai pernai iš viso gavo 125 tūkstančius litų. Šiemet ši suma sumenko iki 46 tūkstančių litų. Seniūno teigimu, didžioji dalis lėšų tenka seniūnijoje esantiems žvyrkeliams greideriuoti, kita dalis – asfalto duobėms taisyti ir tik apie ketvirtadalį – keliams žvyruoti. O kada paskutinį kartą buvo nutiestas naujas žvyrkelis, J.Juozapaičiui buvo sunku ir prisiminti.

– Gal apie 1999-uosius ar 2000-uosius metus nutiesėme galiuką žvyrkelio už iš Kaimo rėmimo fondo gautas lėšas, – „Tauragės kurjeriui“ sakė Batakių seniūnas.

Seniūnas pripažino, kad negali pažadėti, jog seniūnija nuties ar sutvarkys kelią į A.Brino sodybą.

– Neužtenka pinigų viešųjų kelių priežiūrai, o per privačią žemę einantys keliukai yra pačių žemės savininkų rūpestis, – sakė seniūnas.

Skaityti komentarus (14) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras