Mokyklą paliekantis direktorius įsitikinęs – ištversime(20)

Kostas MAČIONIS

2009-09-03 08:38

„Aušros“ pagrindinės mokyklos direktorius Edvardas Kochas skaičiuoja paskutines savo darbo dienas.

Rugpjūčio 20 d. Tauragės rajono savivaldybės taryba, atsižvelgusi į  Edvardo Kocho prašymą, nusprendė nuo spalio 19 d. atleisti jį iš Tauragės „Aušros“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigų. „Tauragės kurjeris“ Rugsėjo pirmosios išvakarėse paprašė ilgametį švietimo darbuotoją, pastaruosius 19 metų vadovavusį „Aušros“ pagrindinei mokyklai, pasidalyti prisiminimais su laikraščio skaitytojais.

 

 

Prieš kalbindami mokyklos vadovą paklausėme Švietimo skyriaus vedėjo Egidijaus Šteimanto nuomonės apie paliekantį postą „Aušros“ direktorių. Pasak vedėjo, E.Kocho ilgametė vadybinė patirtis švietimo sistemoje padėjo kuriant skaidrią ir aiškią mokyklų finansavimo tvarką. Jos iniciatorius ir, galima sakyti, autorius buvo E.Kochas. Nors ši jo kurta metodika buvo tobulinama ir koreguojama, tačiau ir šiandien vadovaujamasi jos pagrindiniais principais. Šią metodiką E.Kochas publikavo respublikinėje spaudoje. E.Šteimantui teko ją pristatyti visiems Lietuvos švietimo skyrių vedėjams. Dauguma rajonų, ruošdami mokyklų finansavimo metodikas, rėmėsi E.Kocho darbu. Anot Švietimo skyriaus vedėjo, E.Kochas visuomet buvo iniciatyvus, ieškodavęs būdų pagerinti mokyklos veiklą. Jis buvo įvairių inovacijų, sprendžiant ūkines problemas, autorius. Dauguma rajono mokyklų vadovų dažnai su juo konsultuodavosi ir tebesikonsultuoja, sprendžiant įvairius organizacinius dalykus.

Pasak Švietimo skyriaus vedėjo, konkursas „Aušros“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigoms eiti bus skelbiamas, kai jau bus laisva direktoriaus vieta, t.y. po spalio 19 d. Šiuo metu direktorius atostogauja ir oficialiai bus atleistas tik grįžęs iš atostogų. Iki konkurso E.Kochą pavaduoja Snieguolė Bastakienė.

Nors oficialiai direktorius E.Kochas atostogauja, radome jį savo darbo vietoje, kur ir pakalbinome.

 

– Kokios priežastys paskatino išeiti iš darbo?

– Prašyme Tarybai rašiau, kad darbą palieku dėl sveikatos problemų. Prieš aštuonetą metų turėjau labai rimtą infarktą ir nuo to laiko esu nuolatinis kardiologinio kabineto lankytojas. Tikrinuosi sveikatą kas du mėnesius. Jokių kitų priežasčių nei iš mano, nei iš savivaldybės Tarybos pusės tikrai nebuvo.

– Ar mokyklą paliekate visam, gal dar dirbsite pedagoginį darbą?

– Išeinu visam. Nebeturėsiu ir pamokų. Priežastis ta pati – pavargau. Nors atrodau dar nieko (juokiasi), bet šiaip ar taip numirėlis grabe irgi gražiai atrodo: papudruotas, padažytas ir visi aplinkui džiaugiasi, kad jis taip gerai atrodo. O jei rimtai, tai antro infarkto sulaukti nenoriu, o jei ir sulauksiu, tai stengsiuosi, kad tai atsitiktų kaip galima vėliau.

– Kas buvo sunkiausia – dirbti mokytoju, švietimo inspektoriumi, skyriaus vedėju ar mokyklos direktoriumi?

– Sunkiausia visuomet yra tai, kas vyksta šiandien. Kas buvo praeityje, nebeatrodo taip sunku, nes tos problemos jau išspręstos. Kai pažvelgiu atgal, visgi vienuolika metų išdirbau mokytoju. Tuos laikus prisimenu su nostalgija. Vėliau – metus inspektoriavau, dar vėliau – dvylika metų dirbau Švietimo skyriaus vedėju. Tuo metu vedėjui reikalavimai žymiai skyrėsi nuo dabartinių. Skyriuje dirbo per trisdešimt žmonių. Visi mokyklų darbuotojai buvo įdarbinami ir atleidžiami iš darbo tik per Švietimo skyrių ir visos ūkinės problemos buvo ant skyriaus pečių. Dabar visą šį darbą atlieka mokyklų vadovai. Direktoriai tuomet per Švietimo skyriaus buhalteriją disponavo tik trimis tūkstančiais rublių neetatinio užmokesčio fondo lėšų. Ši pinigų suma buvo skirta visoms rajono švietimo įstaigoms. Praėjus devyniolikai metų po to, kai dirbau Švietimo skyriaus vedėju, atrodo, kad tas darbas buvo savotiškai įdomus. Mokyklai vadovauju nuo 1990-ųjų. Per tą laiką buvo visko, ir labai sunkių metų. Prisimenu 1995-uosius, kai reikėjo pereiti į šitą, dar nebaigtą statyti pastatą, o tuo pat metu dar tebevyko pamokos pilyje. Tie metai buvo išties sunkūs. Nors ir sunku, tačiau taip pat savotiškai įdomu.

– Kuris iš minėtų darbų Jums buvo arčiausiai širdies?

– Ko gero, tas, kuris buvo pirmasis. Pirmieji darbo mokytoju metai. Šiek tiek dirbau Telšių, Šiaulių rajonuose. Vėliau parsikėliau į Tauragę ir pradėjau dirbti antrojoje vidurinėje mokykloje. Turbūt tie metai ir buvo įdomiausi ir prasmingiausi.

– Kas labiausiai įsiminė iš Jūsų ilgametės švietimo darbuotojo karjeros?

– Šis klausimas verčia daug ką prisiminti. Taip greitai ir sunku ką pasakyti. Galėčiau paminėti vieną įvykį ne iš maloniosios pusės, kai 1988 metais visas Tauragės rajono liaudies švietimo skyrius streikavo.

– Kodėl?

– Dėl darbo užmokesčio. Tai, berods, buvo pirmasis streikas ne tik Tauragės rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Po to mane linčiavo ir ministerijoje, ir partijos komiteto biuro posėdyje. Streikavo visas Švietimo skyrius, išskyrus mane, nes aš, kaip vedėjas, negalėjau to daryti, tad dirbau vienas. Streiko priežastis paprasta: buvo mažinami etatai, o sutaupytos lėšos pagal Ministrų tarybos nutarimą turėjo atitekti švietimiečių algoms didinti, tačiau jos buvo išdalytos kitiems darbuotojams. Pamenu, operatyviai tada į Tauragę atlėkė ministro pavaduotojas ir su juo kartu dar centro komiteto instruktorius Bagdonas.

– Kokį didžiausią sunkumą esate įveikęs?

– Gal ne vieną paminėčiau. Sunkiausi man buvo pirmieji darbo metai, kai pradėjau dirbti Švietimo skyriaus vedėju. Tuomet dar neturėjau patirties. Nebuvau dirbęs nei mokyklos direktoriumi, nei pavaduotoju, tik nepilnus metus buvau padirbėjęs Švietimo skyriaus inspektoriumi. Labai daug dirbome tais įtemptais metais. Tada reikėjo susipažinti su visa plačia Švietimo skyriaus veikla. Tai, ko gero, per tuos metus ir pražilau. Mokykloje sunkiausi metai buvo 1993-ieji. Vyko statybos ir tuo pat metu reikėjo užtikrinti ugdymo procesą. Nelengvi buvo ir 1995-ieji, kai teko įsikelti į nebaigtą statyti mokyklą. Nebuvo tuo laiku sporto, aktų salių, valgyklos. Užbaigti pastatą teko savo jėgomis. Rajono valdytojas davė leidimą pačiam komplektuoti statybininkų brigadą. Tuomet samdžiau 30 žmonių. Tad teko paragauti ir statybininko duonos.

– Koks buvote direktorius: labiau reiklus sau ar aplinkiniams?

– Sunku pasakyti. Reikalavau daug ir iš mokytojų, ypač akcentuodavau mokinių saugumą. Visuomet laikiausi nuostatos, kad jei jau mokinys peržengė mokyklos slenkstį, už jo saugumą atsakinga mokykla. Žinoma, jei reikalauji iš mokytojų, tai ir iš savęs turi pareikalauti. Man visada pamoka buvo šventas dalykas. Kai kildavo reikalas sutrumpinti pamokas ir jei tą dieną aš turėdavau pamokų, tai mokytojai juokaudami sakydavo, kad tuomet neapsimoka į direktorių kreiptis.

– Esate patyręs vadovas, gerai išstudijavęs švietimo sistemą. Kas joje, Jūsų galva, keistina?

– Jei panagrinėtume Švietimo įstatymą, tai, mano akimis, jis gana neblogas. Matau tik vieną gresiančią didelę bėdą – chuliganizmo įsigalėjimą. Tai labiau liečia pagrindines mokyklas. Gimnazijose tai jaučiama mažiau. Mano galva, Švietimo įstatymo tikrai pakanka, kad šios bėdos mokyklose nebūtų, bet kai kurie aukšti asmenys neperskaito to, kas jame parašyta. Aiškiai suformuluota, kas yra mokinys. Mokinys yra tas, kuris mokosi. Kitas straipsnis akcentuoja ne tik mokinio teises, bet ir pareigas. O jei kabutėse mokinys, atėjęs į mokyklą, nesimoko, trukdo kitiems mokiniams, mokytojui? Ir jis, galima sakyti, turi visą teisę tai daryti, nes jį užstoja. Užstoja aukštas pareigas užimanti, nepabijosiu ir pavardės paminėti – vaikų teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Kaip ji iki galo neperskaito Švietimo įstatymo? Ji akcentuoja visuomet vaiko teises, bet kur dingo jo pareigos? Turėjau kartą tokį įdomų atvejį. Buvau parašęs straipsnį ta pačia tema ir jame buvo toks sakinys, kuriame mokinį pavadinau snargliumi. Sakiau, snarglius mokinys pamokos metu seną, beveik pensinio amžiaus mokytoją pavadino sena k... Ir man rankos surištos, mokytojai – irgi. Tai po to sekė Rimantės Šalaševičiūtės atsiliepimas, kuriame ji rašė, kad kaip aš galiu mokytoju ir direktoriumi dirbti, jei mokinį snargliumi vadinu. Bet ar jis – mokinys? Jis – ne mokinys, jis – chuliganas, o chuliganui turi būti atitinkama vieta. Tokių chuliganų mokyklose nedaug: vienas, daugiausiai du procentai, bet kai jie paskui save patraukia kitus, kurie dar gali būti valdomi, tuomet jau atsiranda 10 procentų. Tai skaudžiausia problema.

– Kiekviena mokykla kažkuo skiriasi nuo kitų. Kuo galėtumėte išskirti „Aušros“ pagrindinę mokyklą iš kitų rajono mokyklų?

– Didesni skirtumai buvo tuo metu, kai mūsų mokykla buvo vidurinė bendrojo lavinimo mokykla. Jai tapus pagrindine, skirtumų, kuriuos galėčiau įžvelgti tarp pagrindinių mokyklų, kaip ir nebeliko. Na, gal išsiskiriame tuo, kad turime neblogą sporto bazę. Pas mus yra net trys sporto salės, stalo teniso salė. Mūsų mokykloje buriasi jaunieji šauliai, kurie čia turi taip pat neblogą bazę. Na, o dėl mokymo išskirtinumų nematau.

– Kokie mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai? Kaip apskritai apibūdintumėte mokyklos bendruomenę?

– Man atrodo, kad palieku gana normalią bendruomenę. Vietinės reikšmės ginčų ir  problemų kyla ir turi kilti, nes nuomonių skirtume, kaip sakoma, ir tiesa gimsta. Mokytojų santykiai su didžiąja dalimi mokinių geri. Pas mus yra tėvų, kurie dalyvauja mokyklos gyvenime, nori dalyvauti ir mums padeda. Yra ir tokių, kurių prisikviesti neįmanoma. Taigi pas mus, kaip ir visame margame pasaulyje.

– Nuo spalio oficialiai paliekate mokyklą. Kokį palikimą gaus Jūsų įpėdinis?

– Šiemet pas mus įsikraustė Kauno kolegija. Apie 1000 m² ploto atliekamų patalpų perdavėme jiems. Tai šiek tiek palengvins mokyklos išlaikymą. Apie 12 procentų mažiau kainuos visos eksploatavimo išlaidos, nes perduotas plotas ir sudaro 12 procentų mokyklos naudojamo ploto. Kas dėl mokinių, tai jų, kaip ir visur, mažės. Skaičiuojama, kad per šešerius metus mieste turėtų sumažėti apie 1000 mokinių. Kaip ateityje bus tvarkomas mokyklų tinklas, neaišku. Tačiau mažėjantis mokinių skaičius mums piešia liūdną ateitį. Finansine prasme mokyklą palieku be skolų. Darbo užmokesčio fondas, nors ką tik sumažintas 59 tūkstančiais litų, visgi leis metus užbaigti be skolų. Kas bebūtų, mokykla turės išsiversti su tomis lėšomis, kurias gauna. Manau, kad pinigų šiemet turėtų pakakti.

– Per tiek metų gerai pažinote savo kolektyvą. Galbūt matote kurį nors kolegą savo vietoje?

– Rekomenduoju konkurse dalyvauti savo pavaduotojai Snieguolei Bastakienei. Manau, kad ji ir dalyvaus. Apie tai su ja aš jau kalbėjau. Kodėl rekomenduočiau? Manau todėl, kad į mokyklos reikalus ji įsigilinusi geriausiai, be to, puikiai moka bendrauti tiek su mokytojais, tiek su mokiniais. Jei ji laimėtų konkursą ir užimtų mokyklos direktoriaus vietą, mokykla tik išloštų.

– Gailitės, kad paliekate darbą, ar visgi džiaugiatės, kad gyvenimo tempas nebebus toks greitas?

– Mano nuostata yra tokia: nežiūrint į tai, gaila ar ne, žiūriu į tai – galiu ar negaliu. Jeigu jaučiu, kad nebegaliu duoti to, ko iš manęs reikalaujama, tuomet geriau eiti į pensiją. Tokia paprasta  mano logika.

– Ką veiksite išėjęs iš darbo? Kokie Jūsų pomėgiai?

– Mėgstu su meškere pasėdėti, mėgstu sode pasikapstyti, taip pat labai mėgstu grožinę istorinę literatūrą. Laisvo laiko daug bus tik viduržiemy. Manau, kad nenuobodžiausiu. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis išeinu į pensiją. Turiu pakankamai daug draugų panašaus amžiaus, kurie palikę darbą tikrai nenuobodžiauja.

– Ko palinkėsite Rugsėjo pirmosios proga mokyklos kolektyvui, mokiniams, jų tėvams?

– Ištvermės. Ištvermės, susivaldymo ir kantrybės. Laikai dabar sunkūs. Aplink dedasi skausmingi dalykai, bet vis tiek ištverti reikia. Išgyveno žmonės pokary dar sunkesnėmis sąlygomis. Išgyveno ir vaikus užaugino, ir gerus vaikus užaugino. Tad turėtume ištverti ir dabar.

Skaityti komentarus (20) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras