Iš gimtinės veja nedarbas ir skurdas(12)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2009-11-11 16:27

Rekščių šeima išvažiavo trumpam – šiek tiek užsidirbti, dėl krizės svetimoje šalyje įstrigo ilgesniam laikui.

Ekspertų teigimu, krizė šalyje provokuoja dar didesnę emigracijos bangą. Jos pradžią jau jaučiame. Pokalbio su trumpam iš Airijos į Lietuvą su šeima grįžusia tauragiške leitmotyvas buvo vaikai, nors planavau daugiau kalbėtis apie pinigus.

– Abu turėjome darbus, galėjome ir Lietuvoje šiaip taip pragyventi. Bet norint daugiau uždirbti, tekdavo arti taip, kad aš vaikus dažnai matydavau tik miegančius, – tvirtino trisdešimt ketverių metų Janina Rekštienė.

 

 

Airijoje labiau rūpinamasi vaikais

Pasak dviejų sūnų mamos, Airijoje nėra taip, kaip pas mus, kad maži vaikai keletą ar keliolika kilometrų į mokyklą ar iš jos keliautų vieni, namuose būtų be suaugusiųjų priežiūros. Jei šios tvarkos nepaisytų tėvai ar globėjai, sulauktų rimtų sankcijų, o gaunantieji pašalpas už vaikus jų netektų.

Janinos ir Arvydo Rekščių šeima turi butą Tauragės dvare. Apie šią gyvenvietę – atskira kalba. Tėvų nekontroliuojami vaikai, kad užsidirbtų bent šiek tiek kišenpinigių, ardė senus kareivinių pastatus, pardavinėjo plytas. Praėjusią žiemą vieną berniuką sunkiai sužalojo užgriuvusi kolona. Kai mudvi su Janina prisiminėme šį atveją, į mūsų kalbą įsiterpė vyriausiasis Rekščių sūnus dvylikametis Aivaras ir pro langą parodė tą berniuką:

– Jis jau pasveiko, bet dar vaikšto šlubuodamas.

Pažvelgėme pro langą: smulkutis berniukas ėjo vilkdamas koją. Jam dar pasisekė, liko gyvas, nors ir sunkiai sužalotas, o kitas šiek tiek vyresnis paauglys, ardydamas plytas iš nebaigto statyti Dauglaukio kultūros namų pastato, prieš keletą metų žuvo.

Pamačiusi kitokio gyvenimo, Janina nenori, kad taip augtų jos vaikai. Kol buvo maži, Aivaras su Justinu ėjo į darželį, kai mama dirbdavo antroje pamainoje ar viršvalandžius, juos prižiūrėdavo Arvydo tėvai ar jos mama. Dabar jie jau dideli ir, kol tėvai grįš iš darbų, turėtų būti vieni. Kas žino, kokių pagundų gali kilti laiką leidžiant kieme su būreliu tokių pat vaikų, kurių tėvai dirba ar užsiėmę kuo nors kitu?

– Mums gyvenant ir dirbant Airijoje, vaikai viskuo aprūpinti ir saugūs, niekur nesibasto vieni, mes juos visur lydime, – pasakojo Janina.

Aivaras mokosi šeštoje klasėje, Justinas – trečioje.

 

Važiavo šiek tiek užsidirbti

 

Kai prieš keletą metų Arvydas susiruošė važiuoti į Airiją, Rekščių šeima iš duobės jau buvo išlipusi – abu, patyrę bedarbio dalią, turėjo darbus. Janina po vaikų auginimo atostogų į siuvyklą nebegrįžo, susirado darbo žuvų perdirbimo įmonėje. Arvydas dirbo medžio apdirbimo įmonėje. Jis ketino Airijoje šeimai uždirbti pinigų ir grįžti namo. Jam ten įsitvirtinti buvo lengviau, nes Tulamore (panašaus dydžio mieste kaip Tauragė) su šeima gyveno jo sesuo Nijolė. Greitai gavo darbą firmoje, sodinančioje eglutes. Gyveno pas seserį. Uždarbis leido šeimai siųsti pinigų, žmoną su vaikais pakviesti atostogų.

– Bet vieną dieną pasakėme, kad mes su vaikais nenorime gyventi atskirai nuo tėčio ir išvažiavome į Tulamore. Priglaudė vyro sesuo. Po metų pavyko susirasti neblogą darbą „Makdonaldo“ restorane. Dar po metų išsinuomojome dviejų aukštų namą, labai puikiai įsikūrėme, – šiandien džiaugiasi Janina.

Pasak jos, nors Arvydo firma bankrutavo, jis liko bedarbis, tačiau pinigų ne tik pakanka būtiniausioms reikmėms, bet pavyksta ir šiek tiek susitaupyti. Vasarą galėjo sau leisti skersai išilgai išvažinėti Airiją, dabar grįžo į Lietuvą aplankyti saviškių.

Janina vardijo gaunamas lėšas: jos atlyginimas, pašalpos už vaikus, Arvydo bedarbio pašalpa, per mėnesį susidaro netoli dviejų tūkstančių eurų. Namai Airijoje nuomojami su visu apstatymu ir įranga. Nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas kas mėnesį tenka pakloti apie 800 eurų. Maisto kainos panašios kaip ir pas mus. Drabužiai prekybos centruose ir per išpardavimus – itin pigūs. Brangūs vaistai, pramogos. Oras ten gerokai šiltesnis. Kai išvažiavo spalio pabaigoje, ten visi dar vaikščiojo drabužiais trumpomis rankovėmis.

 

Sunkiausia – nemokėti kalbos

 

Į klausimą, kas išvykus svetur buvo sunkiausia, Janina atsakė:

– Nemokėti kalbos. Nueini darbo ieškoti, visų pirma išgirsti klausimą: „Do you speak english?“ Neigiamas atsakymas atima galimybę įsidarbinti.

Janina anglų kalbos mokėsi kartu su vaikais, o dabar Aivaras mamą jau pradeda lenkti ir kai kada jai, o ypač tėčiui, gali padėti. Kol nemokėjo kalbos, tekdavo samdytis vertėją, kad gautų pašalpas už vaikus, medicinos korteles, kad gydymas ir vaistai būtų nemokami.

– Airiai – labai draugiški žmonės, visuomet pasirengę padėti, o Lietuvoje atėjus į įstaigą tave pirma apšauks, o tik paskui pradės tvarkyti reikalus, – tikina Janina.

Janina ir Arvydas savo ir vaikų ateitį sieja su Lietuva, norėtų grįžti, bet mano, kad dabar tam netinkamas laikas – šalį užgriuvo nedarbas ir skurdas. Prasidėjo dar viena emigracijos banga. Grįžę darbo tikrai nerastų, nors abu turi paklausias specialybes, ji – siuvėjos, jis – baldžiaus. Todėl Airijoje norėtų gyventi, kol vaikai baigs mokyklą.

Janina sakė, kad visi labai pasiilgsta Lietuvos, čia likusių giminaičių, lietuviško maisto, nes Airijoje įprasta ne patiems jį gaminti, o pietus ruošti iš prekybos centruose pirktų pusfabrikačių. Grįžusi į tėviškę Janina labiausiai nori užkirsti rūkytų lašinių, o Aivaras su broliu ir tėčiu – cepelinų. Parvažiavusius cepelinais juos vaišino Arvydo sesuo Vida.

 

Emigrantų statistikos nėra

 

Dažną Lietuvos šeimą palietė emigracijos banga. Užtenka vien Janinos ir Arvydo pavyzdžio. Airijoje gyvena Arvydo sesuo Nijolė su vyru ir dviem vaikais, Norvegijoje – Janinos brolis Regimantas su žmona, Ispanijoje įsikūrė Janinos pusseserė Aušra su vyru, ten gimė jų pirmagimė dukrelė Eva Marija. Tai lietuvių, ne mišrios šeimos, bet ar į Lietuvą jos ar jų vaikai kada nors grįš? 

Kartą per susitikimą Dauglaukio pagrindinėje mokykloje su Vygaudu Ušacku, tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, į jo klausimą, kieno tėvai ar mamos yra išvykę į užsienį dirbti, pakilo daug rankų. Nenuostabu, kad Dauglaukyje ir kitose didelėse gyvenvietėse nebeliko ne tik pagrindinių, bet ir pradinių mokyklų.

Aivaro paklausiau, ar norėtų visam laikui grįžti į Lietuvą. Berniukas atsakė:

– Žinoma, būtinai grįšim, – ir dar pridėjo, kad jam gera gyventi ten, kur yra tėvai ir broliukas.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus viršininkas Robertas Masolas, paklaustas apie naujųjų emigrantų iš rajono statistiką, sakė, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai išvykti iš šalies nebereikia vizų, jų neįmanoma suskaičiuoti, nes dauguma ilgiau negu pusei metų į kitas šalis išvykstančių lietuvių išvykimo nedeklaruoja, nors privalo tai daryti. Beje, prieš dvejus metus gyvenamosios vietos deklaravimą iš Migracijos skyriaus perėmė seniūnijos. Pasak Migracijos skyriaus viršininko, apie emigracijos bangos mastą galima spręsti tik netiesiogiai – žinant, kiek šeimų grįžta į Tauragę registruoti savo naujagimių, įteisinti jų pilietybės.

Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Egidijus Šteimantas „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad kasmet  į rajono mokyklas ateina mažiau po 300–400 vaikų. Tačiau, jo nuomone, didžiausią nuostolį mokyklos patiria ne dėl vaikų išvykimo, o dėl demografinės situacijos, kurią aštrina ir emigracija.

– Kiek vaikų mokyklos netenka dėl emigracijos, sunku pasakyti, nes tik dalis tėvų su mokyklomis nutraukia sutartis. Pagal oficialius duomenis pernai iš rajono į užsienį išvyko 20 moksleivių, bet išvykusiųjų turėtų būti gerokai daugiau. O kiek tėvai išsivežė ikimokyklinio amžiaus vaikų, išvis neįmanoma sužinoti, – „Tauragės kurjeriui“ sakė E.Šteimantas.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras