Atgimimo nakties paslaptis(6)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2009-12-24 12:40

R.Malycho foto

Pirmame dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetyje pagaliau pamatėme, kas yra kalėdinė žiema. Ko neužkabino kriuksintis gripas, tam šaltis grybštelėjo ir už ausų, ir už nosies. Gerai, kad nesusprogdino radiatorių. Panašu, jog Kalėdų seniui sniego iki mūsų atvažiuoti užteks, nors sinoptikai jau gąsdina atodrėkiu. Jeigu atšils, teks roges ir briedžius  palikti kokioje nors kaimo turizmo sodyboje, Tauragėje nelabai kur pasistatysi ir automobilį. Miesto centras užgrūstas atvažiavusiais apsipirkti. Spūstis turgavietėse, prekybos centruose, netgi parduotuvėje „Už vieną eurą“. Apie saldumynų parduotuves iš viso geriau nekalbėti. Panašu, kad konditerijos gaminai perkami tonomis. Močiutės meduolius primenančių „Molupio“ sausainių su gvazdikėliais jau nesimato. Kalėdas bus be sentimentų.

 

 

Prie bankomatų irgi šokinėja eilutės, bet bankai pinigų dar turi. Tarp pirštų šnarančios šimtinės - ne visiems paskutinis gero gyvenimo atodūsis. Kalėdos tampa prekyvietės dalimi su nuolaidomis ir išpardavimais. Gero tono ženklas, kad rinkodaros genijai dar nerizikuoja prekybos centruose statyti prakartėlių. Didmiesčių aikštėse jų jau yra. Yra ir provincijos mokyklose. Skubame pagalvoti, jog  tai labai pavojingas ženklas. Blogas tas kelias, kuris neveda į bažnyčią. Kitos dvasinės rimties vietos pastaruoju metų kaip ir neturime. Vienu metu kai kam  tai buvo knyga, plokštelė, kartais atvažiuojantis teatras. Pastaruoju metu šios vietos tapo striptizo klubais. O sielai kartais norisi pabūti vienai, bet ne visada  nuogai. Todėl belieka priklaupti bažnyčioje. Atverstuose psalmyno lapuose randi eilutę: „Kantriai aš meldžiuosi regėdamas pikta“. Gal ne visuomet meldiesi, gal tik priklaupęs tyli, nes tyla geriau už keiksmažodį.

Suklupęs tyloje matai, kaip amoraliai mes gyvename. Dar ne visos šių metų votys iki galo pratrūko. Tokio išrinktųjų cinizmo dar nebuvome matę. Išrinktieji, tai ne vien Seimas. Nacionalinis turtas yra platus ir didelis. Tik pažiūrėkime, kiek rankyčių kuičiasi kiauroje Valstybės kišenėje... Ir jeigu kas nors toje kišenėje nors kiek  pasiekia, tampa įžūlus ir reikšmingas, švaistosi mūsų uždirbtais pinigėliais,  o kai nieko neberanda,  surenka nuo mūsų stalo paskutinius kalėdaičio trupinius. Skandalus ir skandalėlius tiriančios komisijos ieško sprendimų, be perstojo rašo išvadas, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Nejučiom pagalvoji, kad Valstybės valdymas yra tik išvadų, o gal diagnozės, rašymas. Amoralu, bet protą nusvilina bloga mintis,  kai pagalvoji, kad Betliejaus tvartelyje gulintis kūdikėlis  gali sukelti seksualinius geidulius lietuviškam pedofilui. Kas iš to, kad tu meldiesi – seksualiniai tautiečių polinkiai nuo to nesikeičia. Kriminalinių kronikų duomenimis kasmet vis labiau degraduojame.

Kad nieko apie tai daugiau negirdėtum, lauki kada uždarys Visagino elektrinę. Kai pabrangs elektra, kai nebegalėsi žiūrėti televizoriaus, būsi ramus kaip belgas. Iš kaimo, jeigu dar tokį turi, atsiveši taukų ar lajaus, į pašildytus riebalus įmerksi batraiščio galą ir uždegęs spingsulę pradėsi vykdyti kultūros ministro priesakus – skaitysi senas knygas, kad pamatytum, jog, anot E.M. Remarko, Vakarų fronte nieko naujo. Pasiutę italai savo Silvijui Berluskoniui daužo dantis, Anglijos karalienė važinėja visuomeniniu transportu. Kiekvienoje šalyje savi didvyriai ir savi įvykiai. Mūsų pamiškėse vilko dantimis kalena sunkmetis. Bet ne tai svarbiausia. Dabar svarbiausia išgyventi iki Kalėdų.

Kai Kūčių vakarą atsisėsime prie balta staltiese užtiesto stalo, kai tėvo rankose virpantis kalėdaitis sustos ties mūsų rankomis, kad jo atsilaužtume, suvoksime maldos žodžiu pasakomą gyvenimo paslaptį: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Tai ištardami būties vardu  atsiprašome už blogas mintis, nepadorius pagalvojimus, nevykusius išgyvenimus. Tos dvasinio apsivalymo misterijoje esmė, kad valgytume kvietinių miltų paplotėlį, o ne vieni kitus.

Sulaukę vidurnakčio pasiklausysime gyvulėlių kalbėjimo. Ach, kaip bus miela išgirsti tavo šunelį sakant, kad kito tokios auksinės sielos šeimininko nėra nei Tauragėje, nei Pagramantyje, nei Pagėgiuose.  Iš to džiaugsmo užkaisime vaško katilėlį, patirpusį vašką semsime šaukštais ir supylę į  vandens dubenį regėsime kitų metų gyvenimo ženklus. Duok Dieve, kad tie ženklai būtų prasmingi ir gražūs. Kad po staltiese rastas žolynas būtų ilgo ir laimingo gyvenimo pranašas. Žmogaus puikybė trukdo pamatyti daug dalykų. Palikime puikybę už Kalėdinių iškilmių slenksčio.  Kalėdų nakties paslaptis mums parodo, jog Gamtos ir Dievo didybė nusileido į Kūdikio mažumą. Džiaukimės tuo, suvokdami, kad  turime  progą subręsti atgimimo ir tobulesnio gyvenimo  atradimams.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras