Lyg paukščiai – viename lizde(6)

Ramunė RAMANAUSKIENĖ | redaktore@kurjeris.lt

2009-04-30 14:26

Stasys Kristinai – brangiausia likimo dovana. E.Skipičio foto

– Apie savo sūnų galiu šnekėti visą dieną ir naktį, – vos susėdus pokalbio ėmė pasakoti tauragiškė Kristina Kančelskienė. Artėjanti Motinos diena Kristinai visada spaudžia ašarą – ir džiaugsmo, ir skausmo.

 

 

„Nutūpiau kaip paukščiukas“

Jaukiame Kristinos bute gurkšnojame kavą. Kalbamės, juokiamės ir ašarą kartu nubraukiame. Kristina – Tauragės vaikų globos namų „Šaltinėlis“ auklėtoja. Pluša ten nuo pat pirmosios jų įkūrimo dienos, 1993-ųjų sausio 11-osios. Likimas suvedė ne tik su puikiais kolegomis, bet ir su skaudaus likimo palaužtais vaikais. Tačiau likimas buvo dosnus, būtent šių namų dėka ji antrąkart tapo mama.

– Šiandien mano Tomukui būtų 35-eri, – moteris nenori prisiminti sunkios sūnelio ligos, jo išėjimo. Užsimena tik tiek, kad vaikų daugiau turėti nebesiryžo – šeimą persekioja sunki genetinė liga.

Po skaudžios netekties Stasiukas (iki šiol mama ir tėtis sūnų vadina mažybiniu vardu) į Kančelskių gyvenimą nutūpė it paukštelis į lizdą.

– Jis, kai mažiukas buvo, taip ir sakydavo: „Nutūpiau kaip paukščiukas į lizdelį ir pasilikau“, – prisimena Kristina, rodydama pirmuosius savo globotinio piešinius, mokyklinius rašinėlius. Beje, globotiniu Stasio Kančelskiai jau seniai nebelaiko ir taip nevadina.

– Jis – mūsų sūnus, nors pagal amžių galėčiau jam būti močiutė, – sako moteris.

 

Našlaičiu nesijaučia

 

Stasiuką ir dar du vaikelius į Tauragės globos namus tą šaltą 1993-ųjų sausį atvežė iš Alytaus. Jie, pasak Kristinos, buvo pirmieji šių namų gyventojai. Mažiukas, dar tik trejų metų guvus, išdykęs berniukas auklėtojai iškart krito į akį. Ir į širdį, žinoma. Pirmosios viešnagės Kančelskių namuose išmušė iš vėžių ne tik Kristiną, jos vyrą, bet ir visai sujaukė mintis.

– Iš pradžių tik paviešėti parsivesdavau. Mūsų auklėtojos dažnai taip daro, širdis neatlaiko. Tie vaikai be proto nori namų, – pirmąją pažintį su sūnumi prisimena Kristina.

Kad Stasiukui šios viešnagės buvo ne tik pramoga, bet ir didžiulė viltis, pastebėjo Kristinos kolegė.

– Ji man sako: „Tu pažiūrėk, ką tas vaikas šneka“. Nueinu, o Stasiukas, mašinėlėmis žaisdamas, vis piktai kartoja: „Mama, kodėl tu mane palikai?“ Neišlaikiau, vaiką į glėbį ir nuo tada mes kartu, – ašarodama pasakoja moteris.

Kristina sako iškart supratusi, kad Stasiuko minima „mama“ – tai ji. Savo tikrosios mamos tuomet vaikas prisiminti negalėjęs. Ši jį, vos gimusį, paliko gimdymo namuose.

Kristina sako niekada nepiršusi Stasiukui įsitikinimo, kad ji – jo tikroji mama.

– Visada stengiausi suvesti, surasti Stasiuko šeimą, iki šiol noriu, kad jis bendrautų su savo seserimi, aplankytų mamos kapą, raginu, kad kreiptųsi į valstybę jam priklausančios našlaičio būsto įsigijimo paramos. Bet jis ir paramos, ir artimųjų kratosi. Matyt, tvirtai jaučiasi esąs ne našlaitis, – sako Kristina.

 

Ne savas, ne „išlaižytas“

 

Šešerius metus Stasiukas, pasak Kristinos, draugavo su Kančelskių šeima. Nors gyveno kartu, tačiau oficialios globos Kristina tvarkyti vis nesiryžo, kol suskubo paraginti Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Esą lėšos Stasiukui išlaikyti vaikų namams skaičiuojamos, o jis juose negyvena. Moteris neslepia – atkalbinėjo daugelis. Esą ne savas, ne „išlaižytas“, be to, išdykęs.

Apie jųdviejų santykius galima knygą parašyti – įsitikinusi Kristina. Moteris prisimena daugybę nutikimų, spaudžiančių ašarą, kaip ir ji, ir mažasis Stasiukas kabinte kabinosi vienas į kitą. Šiandien Kristina sako:

– Niekada negalvojau, kad galima taip pamilti svetimą vaiką.

Dar mažiukas aplankęs kartu su įtėviais jų sūnelio Tomuko kapelį Stasiukas nusprendė... persivadinti. Ir draugus, ir tėvelius tuomet tikino nuo šiol būsiąs Tomas.

Kristina iki šiol su ašaromis skaito Stasiuko jos mirusiai mamai, kurią vaikas laikė savo močiute, rašytą laišką: „Močiute, sugrįžk pas mane iš dangaus karalystės, tik paskubėk, nes labai laukiu ir myliu“. Laiškelio pabaigoje net telefono numeris užrašytas – o gal močiutė paskambins.

Savo naujuosius mamą ir tėtį Stasys vadina tik jam vienam įprastais vardais – mamytukas ir brangenybė. Kristina sako, kad šiandien taip, girdint draugams, Stasys tėvelių nebešaukia. Gal kada draugai pasijuokę?

Šiandien Stasys – „Versmės“ gimnazijos abiturientas. Gerai mokosi, svajoja apie studijas. Mama didžiuojasi, kad Stasiui pasiūlyta be konkurso studijuoti fiziką, kad kelerius metus iš eilės jis buvo renkamas gimnazijos prezidentu, kad visa namų siena nukabinėta pagyrimo raštais ir diplomais. Pasak Kristinos, netrūko ir rūpesčių, Stasys esą ne su visais mokytojais sutardavęs. Tačiau moteris pripažįsta:

– Savo vaiką visada kaip pantera gyniau.

 

Laukia mamų

 

Kodėl mamos palieka savo vaikus? Į šitą klausimą ilgametė vaikų namų darbuotoja atsakymo nežino. Ji žino tik viena – iš šeimų į vaikų namus atgabenti vaikai jų beprotiškai ilgisi ir laukia savo mamų.

– Vyresnieji pyksta. Kartais ant mamų, kartais ant viso pasaulio, tačiau vis tiek savo gimdytojas gina ir teisina. Jei bėga iš globos namų, dažniausiai bėga pas mamą. O mažiukai laukia, – vaikų namų kasdienybė Kristinos jau nebestebina.

Šimtus kartų per dieną mažieji „Šaltinėlio“ globotiniai klausia vieno ir to paties – „Kada ateis mano mama?“ Mama ateis, šiandien laiko neturi, gal iš darbelio išeiti negali – išsisukinėja auklėtojos. Vaizdas, stovintis Kristinai prieš akis, vis dar verčia ją ašaroti: aplankyti savo vaikelio į vaikų namus atėjusi mama ruošiasi išeiti, o mažiukas vejasi ją laiptais šaukdamas: „Mama, neišeik!“ Dar skaudžiau, kai auklėtojos girdi mamas meluojant, vaikui išeidamos jos prižada esą rytoj pasiims, namo visam parsives.

Kristina galėtų ilgai pasakoti. Tačiau ar galėtų ką patarti tiems, kas ketina globoti tėvų paliktą vaiką?

Kristina Kančelskienė neprisimena, kad lietuvių šeima būtų įvaikinusi „Šaltinėlio“ auklėtinį. Globoti, tiesa, retkarčiais paima, bet neretai prasikaltusį globotinį grąžina.

– Svetimą vaiką pamilti labai sunku. Jei jau abejojate, ar galėsite jį priimti tokį, koks yra, geriau neskaudinkite jam širdies, – sako Kristina.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras