Ekskursija po senąjį miestą – gėda Tauragei(25)

Ramunė Ramanauskienė, Gintaras Gražinskas | info@kurjeris.lt

2008-07-03 08:06

Pilies bokštą įamžinusi skulptūra virto dėže buteliams.

„Pėsčiomis per senąją Tauragę“ - taip vadinasi pažintinis maršrutas Tauragės svečiams, sudarytas Tauragės turizmo informacijos centro specialistų. „Tauragės kurjerio“ žurnalistai paklausė valdininkų patarimų ir patraukė pėsti per Tauragę. Įsitikinome, kad po tokios pažinties su mūsų miestu vargu, ar kuris svečias išdrįstų tai pakartoti. Geriausiu atveju kelionę pėsčiomis baigtų vos ją pradėjęs.

 

 

„Santaka“ – po devyniais užraktais 

Maršrutas, kurį įveikti turistams oficialiai siūlo Tauragės savivaldybė, prasideda miesto širdyje – vadinamojoje pilyje. Tiesa, pilies ten niekada nebuvo, tik dėl prakilnaus šio pastato stoto esame linkę jį taip vadinti. Mūsų tikslas - „Santakos“ muziejus. Bilietai pigūs – suaugusiajam 2, studentams, kariams ir moksleiviams - 1 litas. Tačiau tokių pavienių lankytojų, kaip mes, pasak muziejaus darbuotojos Elenos Gulbinskienės, reta. Penktadienį, ko gero, buvome vieninteliai. Daugiausiai „Santaka“ sulaukia moksleivių grupių. Todėl vasarą – lyg ir atokvėpis.  

Tauragės muziejus, išsimėtęs po daugybę pilies patalpėlių, lankytojui nėra labai lengvai prieinamas – ant visų parodų salių ir bokštų durų kaba spynos. Kad viską apžiūrėtumėte, reikia prašyti pagalbos – E.Gulbinskienė duris atrakins. Jei jus vedžiojant po sales ateitų daugiau lankytojų, jie turėtų palaukti.

„Santakos“ fondai – turtingi. Nors muziejus veikia vos 17 metų, ekspozicijų ir eksponatų gausa galime didžiuotis. Etnografijos, gamtos, archeologijos ekspozicijos įdomios ir iškalbingos. Mus vedžiojusi darbuotoja vardijo, iš kur kiekvienas eksponatas gautas, kaip konservuotas. Pavyzdžiui, 100 metų avilys, kokį turi „Santaka“, gal penktas toks išlikęs šalyje, senovinis lygintuvas irgi mena 1892 metus, Batakiuose rasti šiaurinio elnio ragai, gamtininkų teigimu, siekia net 16-18 tūkstančių metų praeitį.

Įspūdis buvo geras, nesvarbu, kad po devyniais užraktais paslėptas, kad laiptai į bokštus siauri ir nepatogūs lipti (muziejininkai sako žiemą ten lankytojų nevedantys, kad sprandų nenusisuktų). Atsiliepimų knygoje – gausybė pagiriamųjų įrašų. Ir ne tik vietinių ekskursantų, bet ir turistų iš svečių šalių. Paskutinį įrašą paliko slovakai.

Šioje vietoje gražioji kelionės dalis baigiasi. Kaip bebūtų apmaudu, to ir tikėjomės. Jei nuspręstumėte eiti mūsų pėdomis toliau, nepamirškite guminių batų.   

 

Dilgėlių rojus

Praėję gilaus įspūdžio nepalikusį S.Putvinskio paminklą ir prie jo stovinčius renovuotus daugybę diskusijų ir ginčių sukėlusius buvusius Šaulių rūmus (dabar - Tauragės kultūros rūmai), vadovaudamiesi tuo, kas nurodyta pažintinio maršruto aprašyme, nusileidžiame į  Jūros krantinę. Nors ši vieta tauragiškių iš įpročio tebevadinama Meilės alėja, tačiau iš to liko tik nostalgiški prisiminimai.

Dar nė nepriėjus kažkada prestižine laikytos vietos, kojos susipina, užkliuvus už atsiknojusios šaligatvio plytelės. O ir alėjos pradžia nieko gero nežada: asfaltas išmuštas duobių, jos šonuose - išsiklaipę bortai. Leidžiantis į krantinę, vaizdas vis liūdnesnis. Apačioje kadaise nutiestas pėsčiųjų takas po pavasario potvynio padengtas storu sudžiūvusio dumblo sluoksniu, mėtosi senos šakos. Iš dalies tai gerai – išryškėjusios tik didžiausios duobės.

„Kelionę tęsiame besigrožėdami Jūros krantine“, - rašoma maršruto aprašyme. Pasinaudoti patarimu grožėtis krantine nepavyktų, jei ir ant kopėčių pasiliptume – keli metrai iki žaviosios krantinės plyti žmogaus ūgio dilgėlių ir krūmynų sąvašynai, per kuriuos ne tik krantinės, bet ir pačios Jūros nematyti. Norint išvysti vandenį, tektų per brūzgynę lyg Afrikos džiunglėse kelią skintis mačete.

Susitaikę su pirmuoju neigiamu įspūdžiu, bandome keliauti toliau. Kelionė sėkminga, jei nelaikytume nuotykiu to, kad vos ne panosėje kelią pastoja griūvantis sausuolis. Miesto seniūnijos darbininkai kaip tik tuo metu tiesiai ant tako nuvertė nudžiūvusį medį. Jokių ženklų ar įspėjamosios juostos niekas nepasivargino pritvirtinti. O kam? Juk krantine jau seniai niekas nebevaikštinėja. 

Medinė skulptūra – taikinys buteliams

Praėję apgriuvusius ir žolėje paskendusius laiptus, kažkada linksmai gurgėjusius šaltinius ir lyg per stebuklą išlikusį vienintelį fontanėlį, praklampoję ne vieną maurais užžėlusią, musių nutūptą balą ir praliuoksėję pro begalę duobių, pasiekiame Vasaros estradą. Tiesa, pakeliui pagal maršruto nuorodas turėjome pamatyti 1976 metais tautodailininkų sukurtą medinių skulptūrų ansamblį. Deja, deja... Išlindusias iš krūmų teko pamatyti bene tris skulptūrų viršūnes. O ir pamatytosios, švelniai tariant, nelabai priminė meno kūrinius.

Viena skulptūrų, lyg ir vaizduojanti Tauragės pilies bokštą, tapo savotišku atrakcionu pajūrį pamėgusiems vietiniams girtuokliams. Kadangi skulptūra tuščiavidurė, į jos vidų smagu mėtyti tuščius butelius. Nesvarbu, kad iki „taikinio“ keli metrai. Nuo į vidų primestų tuščių butelių svorio skulptūra suskilo ir pasviro, manome, kad greitai turėtų nuvirsti.

Vasaros estrada miesto šeimininkai rūpinasi labiau nei krantine. Gal todėl, kad vos prieš kelias dienas ten vyko respublikinė tremtinių dainų šventė, estradoje tądien nesimėtė šiukšlių. Aplink ją nušienauta.

..

Meilės alėjoje apie meilę galvoti nelieka laiko

„Palikę vasaros estradą, aukštu Jūros krantu grįžtame į miestą“, – rašoma maršruto tęsinyje. Tik jo rengėjai pamiršo pridėti, kad tam reikėtų apsirūpinti dalgiu, kirviu ar panašiais įrankiais, kuriais būtų galima prasiskinti taką gerokai už žmogų aukštesnių žolių atvašyne. Kelią pastoja dagynai, kiečiai ir dar bala žino kelių rūšių piktžolės. Tauragę pažinti pasiryžusiam drąsuoliui apie meilę galvoti Meilės alėjoje nebėra kada. Tik žiūrėk, kad neįvirstum į dilgėles, neįliptum į š..., neužkliūtum už atsikišusių iš žemės išlindusių armatūros strypų ar neįkristum į atvirą šulinį.

Tik už kelių šimtų metrų nuo tako pradžios prašviesėja, kelelis praplatėja. Juo galima eiti beveik be kliūčių, jei nekreiptume dėmesio į šalia tako suverstas krūvas šiukšlių. Deja, beveik neįmanoma pasigėrėti Jūros panorama. Medžiai ir krūmai tokie vešlūs, kad per juos nieko nematyti.

Pavargus prisėsti pailsėti taip pat neįmanoma – pavyko rasti tik vieną lyg per klaidą užsilikusį suklypusį suoliuką. Vietoj kitų styro metaliniai strypgaliai.

Bažnyčios ir muziejus turistams durų neatvėrė

Švenčiausios Trejybės katalikų bažnyčia – dar vienas į kelionės po Tauragę maršrutą įtrauktas objektas. Sukame dailaus mūrinio balto Dievo namų pastato link. Bet ir ten mus ištinka nesėkmė. Bažnyčios durys užrakintos. Atviros tik paradinės, tačiau įėjimą pro jas užtveria spyna užrakintos grotos.

Toliau maršrutas veda į Prezidento gatvę. Ten dar vienas lankytinas objektas - buvusi NKVD būstinė, kur veikia Tremties muziejus. Pastato rūsyje pamatėme tik duris su iškaba „Kovų ir kančių istorijos muziejus“. Tačiau iš to tik tiek naudos ir tegavome. Nors ant durų pakabintame lapelyje užrašyta, kad muziejus dirba nuo 8 iki 16 valandos kasdien, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius, penktadienį priešpiet, kai lankėmės, jos buvo užrakintos.

Taip pat nutiko ir dar viename į maršrutą įtrauktame objekte – evangelikų liuteronų Martyno Mažvydo bažnyčioje. Masyvios šios šventovės durys taip pat buvo užrakintos.

Kur esame mes?

Kol Tauragė miega, kitos šalies savivaldybės nesnaudžia – giriasi pasauliui, ką turi gražiausio. Birželio 26-ąją Europos Komisija ir Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos paskelbė patraukliausios turizmo vietovės Lietuvoje konkurso rezultatus. Tokia vietove tapo Žemaitijos nacionalinis parkas, garsėjantis ne tik įstabiais gamtos paminklais, bet ir Užgavėnių tradicijomis.

Skelbiama, kad konkursas dėl patraukliausios Lietuvos turizmo traukos vietovės sulaukė didelio susidomėjimo regionuose ir sukėlė didelę konkurenciją. Paraiškas konkursui pristatė 37 savivaldybės. Apskrityse buvo atrinkti 17 projektų – apskričių nugalėtojų. Turizmo departamento sudaryta ekspertų komisija išrinko geriausių 13 projektų.

Kaip žurnalistams teigė Valstybinio turizmo departamento direktorius Alvitis Lukoševičius, dalyvaudama šiame projekte, Lietuva įgijo teisę pristatyti savo patraukliausias vietoves Europos šalims ir pasauliui. Pasak A.Lukoševičiaus, tai puikus būdas gerinti šalies įvaizdį, populiarinti ne tik žinomus ir lankomus objektus, maršrutus, bet ir tai, ką turime unikalaus ir išskirtinio.

Kur šiame kontekste Tauragė su savo pažintiniu maršrutu po senąjį miestą? Greičiausiai niekur. Gėda.

Skaityti komentarus (25) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras