Neįgalus našlaitis pagalbos tikisi iš svetimų(5)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2007-11-13 00:00

Donatą senokai buvau mačiusi. Nors ir sunkiai, prieš pusmetį vaikinas dar vaikščiojo. Eidama į ligoninę susitikti su juo, karštligiškai galvojau, nuo ko pradėti pokalbį, nes kiekvienas, ne visiškai atbukęs žmogus, bendraudamas su neįgaliuoju, ypač jaunu, dažnai pasijunta be kaltės kaltas. Kai Donatas gulėjo Skaudvilės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, prasilenkėme, nes jis buvo perkeltas į kitą gydymo įstaigą. Tauragės apskrities ligoninėje - irgi tik trumpa stotelė prieš išvykstant reabilitacijos į Palangą.

Pats pavalgyti nebegali

Sunki liga labai pakeičia žmones. Prie lovos prikaustytas Donatas dabar irgi kitoks. Tik didelės mėlynos akys tokios pat gražios ir linksmos, kokias pamačiau mums susitikus pirmą kartą beveik prieš dešimt metų. Tada vaikinukas jau buvo šiek tiek atsitiesęs po baisios nelaimės - abiejų tėvų žūties autokatastrofoje. Įstrigo atmintin, kad tuomet Donatas globėjų namuose mane vaišino paties keptu pyragu. Dabar su juo susitikusi nuo to ir pradėjau pokalbį.

Tai priminus Donatas nušvito ir patikino: jeigu galėtų, ir dabar iškeptų pyragą su obuoliais, nes labai jį mėgsta. Deja, dabar jis pats net pavalgyti nebegali. Lauktuvių atneštu pyragu Donatą maitino kolegė iš kito laikraščio. Buvo džiugu, kad tuo metu ligoninės palatoje skambėjo juokas ir graudu pagalvojus, kiek nedaug neįgaliam žmogui tereikia - lašelio dėmesio.

Apie ką bekalbėjome, Donatas pokalbį vis pakreipdavo prie kasdienių dalykų, kurie iš jo, prikaustyto prie lovos, atimti. Kalbantis apie jo dvidešimt penktąjį gimtadienį, kurį šventė balandį, jaunuolis parodė močiutės dovanotą auksinę grandinėlę, kurios niekada nenusisega, o paklaustas, ko labiausiai būtų norėjęs ta proga, atsakė: pabūti lauke ir pavalgyti ką tik iškeptų šašlykų. Donatas niekam šio savo noro neišsakė, nes nebūtų kam, rodos, tokiu paprastu dalyku pasirūpinti, jį galima vežti tik gulintį. 

Nelaimės vaikšto pramintais takais

Kai žuvo tauragiškiai Reda ir Viktoras Medeliai, jų sūnui Donatui buvo vienuolika, dukrai Editai - aštuoneri metai. Nors seneliai tuomet dar buvo gana stiprūs, nors liko jų tėvų nebaigtas perstatyti seneliams priklausantis gyvenamasis namas Tauragėje, vaikų globėjais tapo dėdė Vytautas su žmona Zita, gyvenę daugiabučiame ir auginę savo du sūnus.

Donatas nežino, kodėl artimiausi giminaičiai priėmė būtent tokį sprendimą. Gal buvusi kokia slapta mintis, abu našlaičių pusbroliai sirgo nepagydoma liga. Anuomet lankantis Zitos ir Vytauto Medelių namuose teko matyti, kaip mama paauglius sūnus prižiūrėjo lyg kūdikius. Sigitas ir Tomas negalėjo lankyti mokyklos, mokėsi namuose. Skaitė, skaičiavo, rašė rašinėlius, piešė, žaidė su pusbroliu ir pussesere.

Sakoma, kad nelaimė nevaikšto viena: per vienerius metus mirė abu neįgalūs Zitos ir Vytauto Medelių sūnūs. Donatas prisimena, kad vienas buvo šiek tiek vyresnis, kitas - jaunesnis už jį. Iš namų išėjo dėdė Vytautas. Zita liko viena su Donatu ir Edita. Aštuoniolikmetis Donatas taip pat nusprendė palikti Zitos namus. Kaip ir dėdė, apsigyveno pas senelius Oną ir Petrą Medelius.

Donatui išvažiavus mokytis į Kauną, mokslus nutraukė klastinga, nepagydoma liga - išsėtinė sklerozė, kurią brangiais vaistais, procedūromis tegalima pristabdyti, sušvelninti simptomus. Donatas mano, kad kaip tik prieš porą metų jo pirkti už sutaupytus pinigus vaistai ligą paspartino. Neseniai jis dar vaikščiojo įsikibęs į vaikštynę, o dabar guli prikaustytas prie lovos, vaikinui reikalinga slauga.

Norėjo būti savarankiškas

Prie lovos prikaustytas Donatas jaučiasi vienišas, sako, kad jis niekam nerūpi. Kad būtų išvežtas reabilitacijai į Palangą, pasirūpino ne artimi giminaičiai, o vilnietis Osvaldas, su kuriuo susipažino prieš keletą metų Kaune. Dar jam padedąs tėvo pusbrolis kunigas Juozas iš Kauno rajono - neseniai nuvežė į Kauną dantų taisyti.

Paklaustas, kas juo labiausiai rūpinosi, Donatas nedvejodamas atsakė:

- Tik globėja Zita, o dėdei Vytui rūpėjo kiti dalykai, - ir daugiau nieko neaiškino, nes dėdė iš gyvenimo išėjo tragiškomis aplinkybėmis šių metų pavasarį.

Po tokio atsakymo atsirado proga užduoti Donatui keblų klausimą: kodėl jis išėjo iš globėjos namų? Juk jo sesuo Edita liko, iki šiol iš Klaipėdos, kur mokosi, grįžta į Tauragę, pas Zitą Medelienę, jos labai artimos.

- Norėjau būti savarankiškas, - net nebandė slėpti karčios tiesos.

Vaikinukas neilgai mėgavosi tariama laisve - netrukus po to, kai paliko globėjos namus, pasijuto blogai - ėmė svaigti galva. Ir išgirdęs į nuosprendį panašią  diagnozę - išsėtinė sklerozė Donatas atkakliai kabinosi į gyvenimą - mokėsi Kauno kolegijoje.

Seniai jis buvo senelių Medelių namuose - vis po ligonines keliauja, be to, namuose nebūtų kam juo pasirūpinti, nes močiutei Onai  aštuoniasdešimt metų, ji dar turi prižiūrėti visiškai neįgalų senelį Petrą.

Užsiminus apie tėvo brolį Joną, gyvenantį Vilniuje, vaikinas numojo ranka:

- Jam rūpi tik mano tėvų paliktas turtas, kurį valdo seneliai.

Svajoja atsistoti ant kojų ir turėti namus

Ar Donatui negali padėti mamos brolis, Seimo narys Vaclovas Karbauskis?

- Mačiau jį gal prieš porą metų. Jis man siūlė apsigyventi slaugos namuose. Nenoriu ten gyventi, noriu turėti savo namus, - sako Donatas ir  tiki, kad juos turės. Gal atgaus tėvų palikimo dalį, o gal juo pasirūpins svetimas žmogus - Osvaldas. Vaikinas su vilniečiu Osvaldu planuoja išvykti į Angliją, ten gerokai už jį vyresnis draugas dirbtų statybose ir juo rūpintųsi. O iki to laiko galbūt pavyks atsistoti ant kojų.

Turbūt netikėdamas kai kurių planų realumu į mūsų kalbą įsiterpė vidutinio amžiaus vyriškis iš gretimos lovos:

- Tokiu ligoniu tinkamai galėtų pasirūpinti tik motina, jam reikalinga nuolatinė priežiūra.

Donatas labai nori pasinaudoti vokiečių siūloma galimybe - stiprinti sveikatą reabilitacijos klinikoje Vokietijoje. Šiam tikslui vokiečiai jau surinko 10 tūkstančių litų, bet reikia keletą kartų daugiau.

Donatas viliasi, kad po reabilitacijos Vokietijoje galbūt pakiltų iš lovos. Tačiau nesą kam rūpintis jo reikalais, be to, vaikinui reikia slaugytojo, kuris visur jį lydėtų. 

Medikai nepritaria tolimai kelionei

Šiuos klausimus turėtų spręsti artimiausi giminaičiai. Močiutė Ona Medelienė dėl garbaus amžiaus ir neįgalaus vyro slaugos mažai kuo gali padėti - anūką lanko ligoninėje. Kiti seneliai - mamos tėvai irgi pasiligoję. Sesuo Edita - studentė, ja pačia rūpinasi mergaitę užauginusi globėja. Neaišku, pagrįstai ar ne apie tėvo brolį Joną neįgalus vaikinas nė girdėti nenori. Belieka kalbinti motinos brolį Vaclovą Karbauskį.

V.Karbauskis „Tauragės kurjeriui" sakė, esą sunkiai pasiligojęs Donatas ne visuomet adekvačiai įvertina situaciją. Pasak V.Karbauskio, ne kažkoks Osvaldas, apie kurį Seimo narys tikino nieko nėra girdėjęs, o jis pasirūpino, kad vaikinas būtų išvežtas reabilitacijai į Palangą.

- Nelendu jam į akis, nenervinu, bet kiek galiu, padedu. Dėl reabilitacijos Vokietijoje kalbėjausi su vokiečiais ir mūsų medikais. Geriausiai apie tai galėtų papasakoti Vokiečių bičiulių draugijos pirmininkas, gydytojas Vilius Petrauskas, - sakė V.Karbauskis.

V.Petrauskas neslėpė, kad mintį vežti Donatą reabilituoti į Vokietiją pasiūlė bičiuliai vokiečiai, kurie daug padeda Tauragės rajono žmonėms. Šiam tikslui renka pinigus. Lietuvoje, pasak mediko, vaikinui suteikta visa įmanoma pagalba - jis gydytas Vilniaus ir Kauno klinikose, kitose ligoninėse.

- Mes labai vertiname vokiečių bičiulių pastangas padėti visiškos negalios ištiktam vaikinui. Tačiau dabartinė sveikatos būklė neleidžia jo taip toli vežti, taikyti jam pusantro mėnesio truksiantį reabilitacijos kursą, jam reikalinga tik slauga. Pats Donatas anksčiau nenorėjo važiuoti, gal dabar jo nuomonė kita. Dėl reabilitacijos tarėmės su vaikino dėde Vaclovu Karbauskiu,  - kalbėjo V.Petrauskas.

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras