Po šešerių metų likimas motinai sūnų grąžino urnoje(5)

Violeta BIELSKIENĖ

2007-10-26 00:00

Jeigu dabar skaitote šias eilutes, vadinasi, sudomino straipsnio pavadinimas. Nieko keisto. Svetimos nelaimės kutena mūsų sąmonę, dirgina lyg lengvas narkotikas. Kraupstame, piktinamės, užjaučiame, o galvoje kirbena viena mintis - kaip gerai, kad ne mums toks likimo išbandymas... Ir vis viliamės - su mumis ar mūsų artimaisiais taip neatsitiks.

Turbūt tokią viltį puoselėjo Genutė ir Albinas Zybartai, išleisdami pirmagimį į Ispaniją - lietuvių Meką, vilčių tapti turtingesniems šalį. Deja, toli gražu ne visiems saulėtoji Ispanija virsta rojumi Žemėje. Kas suskaičiuos, kiek sudaužytų svajonių, likimų palieka randus širdyse tų, kurie išvažiavę, tų, kurie laukia.

Skaudvilės pašonėje prisiglaudęs nedidelis Trepų kaimas. Tylus, rudeniškai jaukus, su savo kaimietiškais rūpesčiais ir darbais. Gyvenimas teka ramiai lyg upė. Bet ši ramybė kiek apgaulinga, kartais gyventojus sukrečia skaudžios jaunų žmonių netektys. Po paskutiniosios praėjo vos mėnuo.

Suku į gedulo paženklintą kiemą su nerimu - ne visi po nelaimės ryžtasi atverti duris ir sielą nepažįstamiems. Bet be reikalo nerimauta - pasitinka pusamžis besišypsančių akių vyras, pakviečia vidun. Paprašytas papasakoti apie šeimos tragediją, kalba nedaug, bet tvirtai:

- Rado Darių vietinis žvejys prie upelio, kojos vandeny, pasmaugtas. Dvi ar tris paras ten išgulėjo... Su savim neturėjo nei dokumentų, nei pinigų. Dar mėnesį išbuvo morge...

- Negi tiek laiko niekas nepasigedo?

- Kokią savaitę visi manė, kad siaučia su panelėm, nes ir anksčiau pasitaikydavo, jaunas gi, - šypteli, - tik keista pasirodė, kad mobilusis telefonas namie likęs. Ėmė draugai ieškoti, kreipėsi į policiją...

Tėvai apie nelaimę sužinojo iš draugų, su kuriais prieš šešerius metus išvyko laimės ieškoti. Su vienu jų iki mirties dienos gyveno ir dirbo kartu.

- Tai visus šešerius metus sūnaus nematėt?

- Ne. Dažnai susiskambindavom, bendravom, žadėjo šią vasarą grįžti trumpam. Grįžo visam laikui...

- Ar negalėjo būti savižudybė, kaip tvirtina Ispanijos teisėsauga?

- Ne ne, - užtikrintai papurto galvą, - netikiu. Jis buvo bendraujantis, sportiškas, nekalbėjo apie jokias problemas. Tik užsimindavo apie vieną ukrainietį, kuris taiko į jo, kaip brigadininko, vietą. To ukrainiečio iki šiol neranda. Policija net bylos neužvedė - savižudybė. Visgi emigrantas, kam vargintis...

Tėvai ilgas dienas gyveno nežinioje, nes pagal tenykštę tvarką, kol iš Lietuvos nebuvo atsiųsti dokumentai, įrodantys asmens tapatybę, neleidžiama atpažinti kūno. Tik po ilgo laukimo atėjo blogoji žinia... Padėjo visi - kaimynai rinko aukas, draugai tvarkė dokumentus, rėmė pinigais, parvežė urną su pelenais. Palaidojo prie senelių, Šilutėje.

- Kodėl taip toli?

- Tai kad mes ne vietiniai. Dirbau kolūkių laikais brigadininku Jurbarko rajone, paskui persikėlėm čia ir pasilikom. Dabar pensijoj, žmona ligota, gauna trečią grupę, taip ir verčiamės... Sunku jai, tik užsimena kas apie Darių, tuoj verkia...

Paprašiau prisiminti, koks buvo Darius vaikystėje, ar nereikėjo diržu paauklėti. Žinojau, kad Albinas - patėvis vyresnėliui. Su tikru tėvu vaikas mažai bendravo, nuo trejų metų laikė Zybartą savo tėvu, net pavardę norėjo pasikeisti.

- Padykęs buvo, mokytis nenorėjo, po aštuntos klasės išėjo dirbti, vėliau - į kariuomenę. Su visais kalbą rasdavo - ir su jaunėliais broliu ir sesėm, ir su seneliais. Gerais vaikas buvo, tikintis, anksčiau mišiom patarnaudavo. Žinot, jam išpranašavo, kad nesusilauks palikuonių ir jaunas išeis iš gyvenimo...

Jauno, nė trisdešimties nesulaukusio, vyro nebėra. Kaltų irgi. Daug neatsakytų klausimų, nežinios, spėlionių, gandų... Kaime netyla kalbos, kad galbūt vaikinas nebuvo šventas, gal įsivėlė į nešvarų žaidimą, gal stojo kažkam skersai kelio, gal per daug žinojo. Draugai, su juo ilgai gyvenę ir dirbę, tikriausiai žino daugiau, bet negali ar nenori apie tai kalbėti. Turbūt savo mirties paslaptį Darius nusinešė į kapus, artimiesiems palikdamas nežinią ir gėlą.

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras