Konteineriai ir šaltis benamiams atsibodo – laikas atgal į visuomenę(7)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2012-02-26 18:09
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Gintarą (kairėje) ir Kazį į draugystę atvedė per speigus siekis nesušalti ir tikėtis kitokio nei jis buvo iki tol gyvenimo. Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Benamis Gintaras dar prieš mėnesį gyveno apleistame name, valgydavo tai, ką rasdavo konteineriuose, niūrias dienas „šviesindavo“ alkoholiu. Neseniai pro Lietuvą praslinkęs speigas siekiantį išgyventi ir šiltesnio užkaborio ieškantį vyrą galbūt paskatino keisti gyvenimą. Suvienijęs jėgas su to paties likimo Kaziu, Gintaras sumanė sugrįžti į visuomenę.

Gyvena nebe gatvėje

Vyrai dar prieš porą savaičių teigė nežinantys, kur eiti ir ką daryti, mat šaltis „riečia į ragą“, o konteineriuose ką nors valgyti rasti darosi vis sunkiau. Tada abu buvo „su kvapeliu“, purvini ir alkani. Dabar, į redakciją užsukę šiltomis striukėmis apsisiautę vyrai gyrėsi gyvenantys nebe gatvėje. Anot Kazio, namo, kuriame jie įsikūrę jau antra savaitė, kambaryje yra lovos, šeimininkė duodanti malkų pasišildyti.

– Žinot, vos tik sugis ranka, eisiu dirbti, ir Gintarą vesiuos. Kaip nors atsistosime ant kojų, – su entuziazmu kalbėjo šešiasdešimt trejų Kazys. – Gintaras labai pasikeitė pastaruoju metu. Neslėpsiu, buvau pasikvietęs draugų išgerti. Žiūriu, tas sėdi kampe ir prie mūsų neina. Aš jam siūlau išgerti – jis sako nebegersiąs. Rūpinsiuos aš tuo vaikinu.

Neseniai apie Gintarą rašėme. Tada alkoholiui neatsispiriantis vyras pasakojo dienas leidžiantis gatvėje, rinkdamas butelius ir ieškodamas maisto. Su juo nutraukę ryšius giminės, dėl girtavimo motina nepriimanti jo gyventi kartu, vyrą palikusi gyvenimo draugė, jo dviejų vaikų motina. Anot Kazio, jiems apsigyvenus name Gintaras atnaujinęs ryšius su motina. Trisdešimt trejų vyrui į tėvus tinkantis Kazys tikino, kad tai tik jo draugo ir jo gyvenimo permainų pradžia.

Kamuoja traumos

Prieš „didžiuosius pasikeitimus“ vyrai redakcijoje lankėsi pradedant spausti šalčiams. Jie buvo patyrę rankų traumas. Gintarui Buvo praėjusi daugiau nei savaitė, kai Gintarui buvo operuota kairioji ranka, kurią jis susižeidė ištikus epilepsijos priepuoliui. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gydytam Gintarui medikai buvo nurodę Tauragėje dukart per savaitę apsilankyti poliklinikoje žaizdą perrišti, tačiau už procedūras paprašyta susimokėti, mat neapdrausta jo sveikata. Pasiūliaus užsiregistruoti darbo biržoje. Vyrai taip ir padarė – bent jau kad būtų apdrausta jų sveikata ir nemokamai suteikta medicinos pagalba.

Pateko į socialinės darbuotojos rankas

Po apsilankymo darbo biržoje, dar tą patį vakarą, ėmus sparčiai kristi termometro stulpeliui vyrai kreipėsi ir į Socialinių paslaugų centrą. Į pagalbą suskubo Jovita Petkienė, Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja. Vyrus ji palydėjo į polikliniką, jiems išrašyti siuntimai naktį praleisti Tauragės ligoninėje. Socialinė darbuotoja neapsiribojo vienadiene pagalba. Moteris nusprendė padėti grįžti „į visuomenę“ ir pasiūlė padėti surasti būstą.

Gaus pašalpą

– Kitos dienos rytą, dar prieš 8 valandą, jie jau stovėjo prie mano kabineto durų, kaip buvome taręsi, ir mes visi nuėjome į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių, jie parašė prašymą vienkartinei bei socialinei pašalpoms gauti. Abu gaus po 300 litų. Už pirmąją nutarėme išnuomoti jiems kambarį. Pinigus už nuomą iš socialinės pašalpos šeimininkei įsipareigojau atvežti pati, – paklausta apie benamių gyvenimo pasikeitimus, dėstė J.Petkienė.

Kaip sako moteris, vyrai nuo kito mėnesio ims gauti ir socialinę pašalpą (po 350 litų). Kas mėnesį ji susitiksianti su Gintaru ir Kaziu, už juos bus sumokama nuoma, visi trys eis pirkti maisto, medikamentų. Kol kas vyrai gali apsilankyti Socialinių paslaugų centre, kuriame iki 12 val. dalinamas maistas. Pasak socialinės darbuotojos, centras „draugauja“ su prekybos tinklu „IKI“, iš kurio kiekvieną dieną, išskyrus trečiadienį, socialinėms darbuotojoms atiduodami maisto produktai, kurių galiojimo terminas kitą dieną baigiasi. Gautas maistas (duona, pienas ir kiti produktai) tą pačią dieną, iki pietų, išdalinami centro remiamoms šeimoms, socialinės rizikos grupei priskirtiems asmenims, pamaitinami ir Gintaras su Kaziu. Jiems parūpinta ir drabužių.

Tvarkosi gerai

J.Petkienė sako kartais apsilankysianti vyriškių būste įsitikinti, ar jie tikrai „kabinasi į gyvenimą“ ir jiems reikalinga parama.

– Vyrai pripažįsta, kad jiems „į rankas“ visą socialinės pašalpos atiduoti nesaugu. Penktadienį aplankiau juos. Kambarys sutvarkytas, buvo ką tik išsinešę šiukšles, abu švarūs. Šeimininkė irgi neturėjo nusiskundimų naujaisiais gyventojais, – įspūdžiais dalinosi socialinė darbuotoja.

Vyrai kartkartėmis užsuka į redakciją pasidalinti naujienomis. Stebėdamiesi pasakoja apie socialinės darbuotos kantrumą, ligoninės darbuotojų paslaugumą. Kazys pasveikęs ketina „išsiimti“ individualios veiklos pažymėjimą ir mėgins įsidarbinti. Prieš tapdamas benamiu jis esą dirbęs įvairius statybos darbus, Tauragėje daug kas jį pažįsta. Vyras sako sulaukiantis darbo pasiūlymų: kas židinį prašo pastatyti, kas sienas ištinkuoti ar grindis išbetonuoti. Kazys tvirtina nepaliksiąs Gintaro bėdoje ir įdarbinsiąs jį pagalbininku.

Kontrole patenkinti

Nuolatinę gyvenamąją vietą turintys ir alkio nejaučiantys vyrai teigia esantys patenkinti socialinės darbuotojos globa ir sutinka, kad jiems patikėti pašalpą – rizikinga. Kol kas jie neprieštarauja ir nesiskundžia esantys kontroliuojami. Su socialine darbuotoja pasvarstome, ar laikui bėgant rašinio herojų entuziazmas „lipti“ iš skurdo neišblės.

– Per metus apie 5 Nakvynės namuose gyvenantys asmenys, kuriems yra tekę padėti, sugeba pradėti savarankišką gyvenimą, – teigia pašnekovė.

Sakoma, žmogus iš „nesėkmių duobės“ ima kilti tik tada, kai atsispiria pasiekęs dugną. Tačiau jei žmogų lydi alkoholizmas? Praėjus porai savaičių po pašnekesio su J.Petkiene redakciją pasiekė naujienos apie girtutėlį gatvėse vaikštinėjantį Gintarą. Kažin ar apskritai įmanoma iš alkoholizmo išbristi savarankiškai? Koks bus tolimesnis Gintaro ir Kazio likimas. Apie tai kalbėjomės su gydytoju psichiatru Emiliu Subata, Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriumi.

Būtina gydymo sistema

– Alkoholizmas – ne tik psichinė priklausomybė, polinkį į alkoholizmą lemia ir fiziniai smegenų pakitimai. Galėčiau tai palyginti su cukriniu diabetu. Visi vartoja cukrų, tačiau tik daliai išsivysto cukraligė. Taip ir alkoholikai – ne visi, vartojantys svaigalus, gali pasakyti sau „stop“ ir sustoti. Kaip ir gydant cukraligę, tenka vartoti vaistus ir lygiai taip pat būtina kontrolė. Išmokti save kontroliuoti mokomasi anoniminių alkoholikų susitikimuose. Juose besilankantys asmenys mokomi atpažinti potraukį alkoholiui ir jį valdyti. Susitikimai turi vykti 5–7 kartus per savaitę, kad asmuo sugebėtų susivaldyti, kasdien save stebėtų ir neprarastų kontrolės. Vien susitikimų dažniausiai nepakanka, būtinas kompleksinis alkoholizmo gydymas. Reikia vartoti vaistus. Tačiau psichiatrai nelabai nori tokių pacientų. Besigydantieji nuo priklausomybės alkoholiui pas psichiatrą turi lankytis po kartą per savaitę. Vilniuje kur kas paprasčiau, nes pas mus taikomas stacionarinis gydymas. Jei vyrai sugebėjo išblaivėti bent porai savaičių patys, vadinasi, valios pastangų būra itin didelių, retai kam tai pavyksta.

Paklaususi, kiek Vilniaus priklausomybės ligų centre besigydančių ligonių pasveiksta, sulaukiu atsakymo, kad po stacionaraus abstinencijos gydymo gydyti dar ir psichoterapija pagal „Minesotos programą“, pasveiksta 50 procentų ligonių.

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras