Edita Mildažytė: „Geriau uždegti degtuką nei dejuoti, kad tamsu“(0)

2012-02-24 08:25
Birutės Slavinskienės nuotrauka

Savo knygoje Edita Mildažytė aprašė tokią Lietuvą, kokią jaučia. Birutės Slavinskienės nuotrauka

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje skambėjo bene visai Lietuvai pažįstamas žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės balsas – pakviesta Europos informacijos centro – Europe Direct, ji pristatė savo knygą „Pasimatymas su Lietuva“. Po poros valandų intensyvaus bendravimo su publika ji mielai atsakė ir į „Tauragės kurjerio“ klausimus.

– Apie ką ši knyga? Kaip gimė mintis ją išleisti?

– Lietuviai labai nemoka savimi pasidžiaugti. Nors turime visko, kad galėtume normaliai gyventi, vis tiek zyziame ir bambame. Norėjosi parodyti, kad mūsų kraštas nėra tamsus užkampis, įtartina Rytų Europa, kur viskas šiek tiek blogiau nei kitur. Šioje knygoje rasite argumentų, kad esame maža, bet kūrybinga, laisvę mylinti tauta, turinti sudėtingą istoriją ir kai ką svarbaus davusi pasauliui. Knygoje rašau, kas Lietuvoje padaryta pirmiau nei kitur, kas unikalu. Gvildenu 40 temų – nuo metų laikų ir Kristijono Donelaičio iki pačiais svarbiausių lietuvių, reikšmingiausių Lietuvos istorijos įvykių, šiandien tebegyvuojančių papročių ir tradicijų, kultūros ir kulinarijos paveldo. Aprašiau tokią Lietuvą, kokią jaučiu. Aš iš tikrųjų didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir labai myliu šitą kraštą. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte tą pasididžiavimą, kurį surašiau į knygą. Galbūt čia nerasite itin naujų dalykų, bet kiekvienas rasite šį tą nauja – tai pažadu.

Man atrodo, tokios knygos reikėjo. Kad ją įteikdami galėtumėte pasakyti: tai kraštas, kuriame gimiau. O įteikti galite savo vaikams, draugams, tėvams ir nepažįstamiems užsieniečiams.

– Ar pati esate ja patenkinta?

– Kad nesu nepatenkinta – tai tikrai. Esu žurnalistė, visada domėjausi Lietuvos istorija, todėl tikrai turiu ką pasakyti, žinau, kaip sudominti. Beje, profesorius Alfredas Bumblauskas kažkada buvo mano dėstytojas, o dabar yra draugas. Labai daug sužinojau iš jo.

Kiekvieną parašytą skirsnį pirmiausia perskaitydavau savo sūnui Mykolui ir namų tvarkytojai – jie buvo pirmieji vertintojai.

Manau, pati blogiausia knygos savybė – kad ji brangi. Joje labai daug nuotraukų, geras popierius, o tai kainuoja.

– Yra dvi labai gražios datos – vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Vieną jau paminėjome, kitą tuoj minėsime. Ką jos reiškia jums?

– Jos abi man žiauriai svarbios. Pirmoji – labiau istorinė, tačiau net būdama mokinukė ją žinojau. Nors buvo sovietiniai laikai, ją minėdavom: būdavo garbės reikalas tądien į kasas įsipinti trijų spalvų siūlus, o vaikinams iš švarko kišenėlės kyšodavo trijų spalvų šratinukai. Kovo 11-oji – jau ir mano istorija.

Prieš keletą metų kilo mintis nutiesti tarsi kokį tiltą tarp tų datų – tas dvidešimt keturias dienas kasdien papasakoti ką nors tokio, kuo lietuviai gali didžiuotis. Taip gimė laidelių apie nacionalines vertybes ciklas. Kalbėjau apie lietuvius, geriau žinomus užsienyje nei Lietuvoje, apie tai, kuo esame išskirtiniai pasaulyje ir t.t.. Beje, visa tai, galima sakyti, ir padėjo pamatus „Pasimatymui su Lietuva“.

– Nuo rudens vedate naują laidą „Europos vidury“. Kaip sekasi?

– Manau, kad visai neblogai. Tiesa, šįkart nebesu ašarų šluostytoja ir guodėja. Gvildename temas, kurios mane jau seniai domino, todėl turiu ką pasakyti. Iš tiesų norime, kad žmonės pamatytų Lietuvą kitataučių akimis, nes užsieniečiai važiuoja į mūsų kraštą, kuriasi, dirba, gauna tokius kaip mūsų atlyginimus. Ir gyvena.

– Dabartinė Lietuvos situacija: emigracijos mastai, nusivylimas idealais, baigiantis išnykti vidurinis sluoksnis... Kaip jums visa tai? 

– Manau, kad nėra pas mus viskas taip blogai, kaip stengiamės parodyti. Gal vieną kartą baikime niurzgėti? Juk gyvename Europos vidury, vadinasi, – Dievo ausy, o visą laiką keikiame blogą orą, laikome kojinėse milijardus ir verkiame, kad neturime pinigų... Ne niurzgėti reikia, o pradėti kažką veikti. Man atrodo, kad mums visiems reikia sunkaus darbo, nes tik darbas atveda žmogų iki vertybinių dalykų. Lietuva šiandien skilusi ne tik socialiai, yra daugybė išlepusių žmonių. Mums trūksta dvasios koordinacijos, pamiršome savo moralines vertybes.

Juk daug geriau uždegti degtuką nei dejuoti, kad tamsu.

Emigracijos irgi nelaikau baisia drama, juk didžioji dauguma išvykusiųjų ryšių su tėvyne nenutraukia. Sutinku, vyriausybė nedaro nieko, kad žmonės neišvažiuotų, tačiau juk ir pats žmogus yra atsakingas už save. Pavyzdžiui, aš savęs neįsivaizduoju niekur kitur. Lietuva – vienintelė vieta, kur jaučiuosi reikalinga.  

Gal nustebsite, tačiau jei atsigręžtume į visą Lietuvos istoriją, tai dar niekada taip šiltai negyvenome, niekada taip sočiai nevalgėme, niekada nebuvome tokie išsimokslinę ir taip toli nekeliavome. Tai ko dejuoti?

– Turite talentą vis nustebinti šviežiomis idėjomis. Kokia idėja jums neduoda ramybės šiuo metu ir kaip viską spėjate?

– Dabar baigiu dokumentinį filmą apie Antaną Terlecką. Įgyvendinu daugybę projektų, kurių žmonės nemato. Šalia laidų esu užsibrėžusi per metus padaryti po tris didelius projektus. Turiu ir dar vieną, ne televizinę, idėją – su Užsienio reikalų ministerija rengti vasaros stovyklas išeivių vaikams. Bet tokias stovyklas, kad tie vaikai nekantrautų kitąmet čia grįžti, o gal ir tėvus imtų atgal vilioti. 

Daug dirbu, bet, kaip matote, spėju. Manau, kad skundžiasi, kad nieko nespėja, tik tie, kurie netaupo laiko. Pati neleidžiu sau po tris valandas per dieną prapliurpti su drauge, nes žinau,  kad per tą laiką galiu susirinkti man reikiamą informaciją. Jau seniai nežiūriu televizoriaus, nes nežinau, ką iš jo galėčiau emocine ir profesine prasme svarbaus pasisemti. Beje, ir kompiuteriu nesinaudoju – puikiai be jo apsieinu.

– Žurnalistikos rėmus seniai išaugote. Kaip save įvardytumėte profesine prasme – kas jūs esate?

– Žurnalistė, ir daugiau niekas. Man įdomu tai, ką darau. Be to, turėjau ir turiu iš ko mokytis.   

– Kažkada esate gavusi pasiūlymą kandidatuoti į Prezidento postą. Ką apie tai manote?

– Tas pasiūlymas tebegalioja, ir netgi su finansiniu rėmimu (juokiasi). Tačiau nemanau, kad valdyti valstybę gali kiekviena virėja. Net negalėčiau tiksliai išvardinti visų valdžios institucijų funkcijų, kas kam priklauso, tai man visiškai neįdomu. Niekada apie tai rimtai negalvojau, tai ne mano sritis.   

– Kokia savo veikla didžiuojatės labiausiai?

– Motinyste. Tai pats perspektyviausias dalykas. Šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad man dėl savo vaikų ne gėda. Kol kas apie juos girdžiu tik gerus atsiliepimus. Ir tai malonu. Apskritai, visi vaikai, ne tik mano, yra tobuli ir verti pasididžiavimo, tik kad kartais mes juos „pagadinam“. Man Dievas davė nuojautą, kas tam tikru momentu svarbiausia, todėl ką darau – darau iš visos širdies. Taip ir vaikus auginau, ir dėl to niekada nesigailėjau. Gal duos Dievas dar ir anūkų sulaukti pilno proto būnant?

– Dažnai girdime, kad reikia mylėti save, ir tada visi tave mylės ir būsi laimingas. Man vis nesiseka to suprasti. O kaip tai suprantate jūs?

– Prisipažįstu, man irgi sunku tai suprasti. Dabar Lietuvoje labai daug narcisizmo. Matau daug jaunų moterų, kurios net nesupranta, koks beprasmis ir nykus yra gyvenimas, kai galvoji tik apie save... Niekada nepamilsiu jokios kvaišos ilgais priaugintais nagais, susikoncentravusios į savo minimalistinius išgyvenimus, praeinančios pro žmogų ir nepaduodančios rankos arba neatsistojančios autobuse, kai įlipa neįgalus žmogus! Man atrodo, kad nereikia savęs nekęsti, bet pabarti kartais sveika. Aš savęs nei myliu, nei nekenčiu. Aš tiktai gerai jaučiuosi gyvenime.

– Laimė „pagal Mildažytę“...

– Sveikata, tikslų turėjimas ir galėjimas juos įgyvendinti.

 

Kalbino Birutė Slavinskienė

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras