Buvusi tremtinė: „Žmogus gali mirti iš didelio skausmo ir iš didelio džiaugsmo“(1)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-06-14 11:27

Mūsų tautos trėmimų sukakties paminėjimas vyks Tauragės krašto muziejaus Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų kiemelyje. Autorės nuotrauka

Gyvenimo metai bėga nepaliaujamai, bet skaudžių prisiminimų jie nesugeba ištrinti. Prisiminimai tremtinius nuneša į prieš 75-erius metus prasidėjusią lietuvių tautos tremtį. Išgyvenimų liudininkai braukia ašaras, pasakodami apie protu sunkiai suvokiamas kančias. Šiandien, birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, tauragiškiai kviečiami pagerbti tremties aukas. 

75-ųjų metinių paminėjimas

Trijose Baltijos šalyse vienu metu, 1941-ųjų birželio 14-osios naktį, Sovietų Sąjungos pradėtas masinis gyventojų trėmimas į Sibirą palietė tūkstančius lietuvių, sugriovė ištisų šeimų gyvenimus. 75-ųjų trėmimo pradžios metinių paminėjimas Tauragėje prasidės 12 val. šv.Mišiomis Švc. Trejybės bažnyčioje. Po jų eisena pajudės link Prezidento gatvėje įsikūrusio Tauragės krašto muziejaus Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų kiemelio. Jame prasidės poezijos, dainų, prisiminimų valanda „Vilties galia“. Kelias dainas atliks „Tremtinio“ choras, savo poeziją skaitys tauragiškių literatų klubo „Žingsniai“ nariai. LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šauliai duos priesaiką.

Tauragiškiai prisijungė prie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos organizuojamos Juodojo birželio akcijos, tad Kančių muziejaus kiemelyje iš degančių žvakelių bus sudėliotas žodis „Lietuva“.

14 valandą minėjimo dalyviai bus pakviesti į popietę „Gedulas ir viltis tremtinių prisiminimuose“ Kančių muziejaus pirmajame aukšte. Savo prisiminimais ir skaudžiais išgyvenimais dalinsis tremtiniai Ona Mačiulienė, Pranas Rindokas, Klemensas Paulius.

Istorija gyva prisiminimuose

Politinė tremtinė Ona Mačiulienė to meto įvykius mena taip aiškiai, kad gali papasakoti visas smulkmenas.

– Skaudėjo širdelę, kad Lietuvos himną uždraudė giedoti. Kai tremiamus žmones veždavo mašinomis, mums neleisdavo žiūrėti. O baisiausia, kad kibo į mokinius. Vieną dieną vieno, kitą kartą jau kito mokinio klasėje nesulaukdavome, šie įvykiai Tauragei buvo netikėti, – kalbėdama su „Tauragės kurjeriu“, trėmimų pradžią prisiminė O.Mačiulienė.

Po kalinimo vadinamojoje Šubertinėje tauragiškė O.Mačiulienė į tremtį buvo išvežta 1951-aisiais.

– 10 klasę tada lankiau, ką tik aštuoniolikos sulaukusi mokinukė buvau. Prisimenu, kaip tada laukiau šimtadienio, – prisiminimais dalijosi politinė tremtinė. – Susirgau tada plaučių uždegimu, saugumas gydytojams liepė išleisti mane iš ligoninės. Džiaugiausi, kad eisiu į mokyklą. Pareinu antrą dieną iš mokyklos, ir apniko tokia baisi nuojauta, norėjau verkti be priežasties. O tą lemtingą dieną, menu, einu namo ir gatvėje matau du vyrus. Toks baisus jausmas apėmė. Aš pereinu gatvę, ir vyrai pereina. Galvojau, ką daryti, kad nesusitikčiau, jie su tokia baisia aura. „Sustok“, – sako. Jausmo negali nei apsakyti, nei aprašyti. Liepė eiti su jais. Taip atsidūriau Šubertinėje. Dar viena mokinukė pas juos atsidūrė. Pas ją rado visus mūsų raštus. Juk mes leidom laikraštuką, proklamacijas kabindavome, eilėraščius, anekdotus rašydavome, apie partizanų žygdarbius rašydavome. Šešios mes buvome tokios drąsios. Jaunystė tada nugalėjo baimę.

Šubertinės kameroje, kaip mena O.Mačiulienė, sėdėjo 4 mokinės politinės kalinės ir dvi partizanų seserys.

Nuteista kaip nepilnametė už politinę veiklą 25-eriems metams O.Mačiulienė buvo išvežta į pačią Rusijos šiaurę, į Norilską, Krasnojarsko sritį.

– Ten, kur buvo išvežti Lietuvos karininkai. Kai mus nuvežė, jau buvo pastatyti barakai. Anglies, geležies tame krašte buvo, bet žmonės negyveno. Ir šiemet, sakė, ten didelės pūgos buvo, – toliau pasakojo tremtinė.

Kelionė į nežinią

Kelionė į tolimąją šiaurę vyko etapais. Į Vilnių vežė dengtomis mašinomis, tarp kareivių su šunimis, o ant galvos uždėdavo maišus, kad tremtinės nepasikalbėtų. Po to laukė kelionė traukiniu į Maskvą. – Traukinyje buvo labai tvanku. Mano draugė paprašė kokį langą atidaryti, tai jai antrankius uždėjo. Tokia smulkutė, mažutė buvo, o išlipo Maskvoje su antrankiais kaip banditų „šaikos“ narė, – iš detalių dėliojo istoriją tremtinė.

Į Tauragę O.Mačiulienė grįžo 1955-aisiais, tęsė mokslus mokykloje. Kad neteko jaunystės praleisti Sibire, politinė tremtinė juokaudama sako turinti dėkoti Leninui, nes vykstant perteisimui lietuvė, tremtinės ukrainietės pamokyta, atsakydama į klausimą, už ką nuteista, paminėjo Sovietų Sąjungos įkūrėjo vardą.

– Taip man bausmę sumažino 20-čia metų. Supratau, kad laisvę jau matysiu. Po Stalino mirties gavome daugiau laisvių: grotas nuo langų nuėmė, durų nerakindavo, maistas būdavo geresnis. O vieną dieną atėjo pas mane su lapeliu ir pasakė, kad laisva. Atsigavau, šalia baltas chalatas, o sesutė ir klausia, ar žmogus gali numirti iš laimės. Taip, žmogus gali mirti iš didelio skausmo, ir iš didelio džiaugsmo, – sakė O.Mačiulienė.

Atidarymas – rugsėjį

Pasiryžę tragiškus lietuvių tautos išgyvenimus įamžinti Tauragės krašto muziejaus Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose muziejininkai šiuo metu įrenginėja ekspozicijas, menančias pokario rezistencijos kovas. Tragiškas partizanų pokario kovas ir skaudžias kovotojų už laisvę istorijos akimirkas primins muziejuje įrengta areštinė. Bus įrengtas ir bunkeris, tardymo kamera, edukacinė salė mokiniams. Muziejuje „apsigyvens“ partizano, NKVK tardytojo maketai. Jie jau yra muziejuje, tik, pasak muziejaus direktorius Romualdo Vaitkaus, dar be barzdų ir perukų.

– Šiuo metu intensyviai vyksta pasirengimo atidaryti ekspoziciją darbai. Jei viskas vyks sklandžiai, atidarymas suplanuotas rugsėjo 10-ąją, – penktadienį sakė telefonu kalbintas R.Vaitkus.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras