Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Kur ir kaip labiausiai derėtų įamžinti Tauragės šimtuko pavardes?

 Rezultatai

Kiekvienas lietuvis į šiukšlių dėžę išmeta beveik po 200 kg maisto (2)

2015-05-25 10:39

Maisto švaistymas pasaulyje tampa itin skaudžia realija, o visuomenė ieško būdų padėčiai keisti. Apie tai, kaip prie šio klausimo sprendimo galėtume prisidėti kiekvienas iš mūsų, kalba žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius.

– Kodėl maisto švaistymas  turi rūpėti mums visiems?

– Tereikia žvilgterėti į statistiką ir pamatysime, kad ši problema itin skaudi, nes skaičiai liudija bauginantį maisto švaistymo mastą. Pasaulyje kasmet išmetama 1,3 mlrd. t maisto per metus, tai sudaro 30 proc. viso maisto. Europoje kasmet išmetama apie 100 mln. t maisto, kiekvienas gyventojas išmeta apie 180 kg maisto. Lietuvoje kasmet išmetama 0,5 mln. t maisto, kiekvienas gyventojas išmeta 171 kg maisto, nors penktadalis šalies gyventojų skursta. Net Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje, kur labiausiai trūksta maisto, gamintojų iššvaistyto maisto kiekiai yra dideli – nuo daugiausiai šioje kategorijoje maisto iššvaistančios Europos jie skiriasi tik 45–80 kg per metus. Namų ūkio išmetamo maisto kiekis  sudaro 19 proc.  viso išmetamo maisto, tačiau didžioji dalis maisto išmetimo susidaro žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos grandinėje.

Besivystančios šalys daugiausia maisto išmeta pirmuosiuose gamybos etapuose – nuimant derlių ar perdirbant. Taip atsitinka dėl netobulų technologijų. Išsivysčiusios šalys daugiausia maisto išmeta vartojimo etape, nes tiek nuimant derlių, tiek jį perdirbant taikomos labai aukšto lygio technologijos, tačiau maistas vartojamas labai netaupiai.

Švaistydami maistą ne tik nepasinaudojame galimybe pamaitinti alkstančiuosius, bet ir veltui eikvojame kitus išteklius – žemę, vandenį, energiją, darbo jėgą.

– Kas galėtų ir turėtų užsiimti maisto švaistymo mažinimo politikos formavimu?

– Tuo galėtų užsiimti kelių ministerijų konglomeratas. Tai būtų Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos, Aplinkos, Socialinės apsaugos ir darbo, taip pat su maitinimu susijusios Švietimo ir mokslo bei Krašto apsaugos ministerijos. Bendrąją maisto vartojimo politiką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, kita pagal svarbą būtų Žemės ūkio ministerija, tačiau ir visos kitos institucijos turėtų dalyvauti bendrame maisto taupymo procese. Turėtų būti sukurtas tam tikras darbinis modelis, taip pat strateginis ir veiksmų planai, numatyta, kur link mes judame, būtų aiškiai pasidalyta, ką kiekviena institucija gali nuveikti, už ką yra atsakinga.

Žemės ūkio ministerija daug ką galėtų nuveikti per Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrą, kurios tiesioginė priedermė – reguliuoti rinką. Nuo praėjusių metų rudens ši institucija Europos Sąjungos lėšomis finansavo, kad dėl Rusijos embargo susidaręs vaisių ir daržovių perteklius būtų atiduotas labdarai mokykloms, darželiams, ligoninėms. Taikant šią priemonę nuo 2014 m. spalio iš rinkos išimta 2 872 t morkų, iš kurių 1 633 t paskirstyta labdaros organizacijoms, 470 t kopūstų, iš jų nemokamai paskirstant 417 t bei 101 t obuolių.

– Ką galėtume padaryti? Kokios galimos išeitys?

– Viena iš išeičių galėtų būti – peržiūrėti maisto tinkamumo vartoti terminus. Atlikti tyrimai rodo, kad apie 15 proc. maisto atliekų susidaro todėl, kad vartotojai neteisingai supranta etiketėse nurodytus tinkamumo vartoti terminus. Tinkamumo vartoti terminas – vienas iš labiausiai maisto produktų pasirinkimą veikiančių ženklinimo informacijos rodmenų. Jau diskutuojama, ir tas diskusijas reikia tęsti, kad būtų išplėstas maisto produktų, kuriems nereikalaujama nurodyti tinkamumo vartoti termino, sąrašas, tačiau visais atvejais būtina užtikrinti vartotojų apsaugą. Jeigu atsisakytume nurodyti tinkamumo vartoti terminą, būtina užtikrinti vartotojų teisę žinoti, kada tas produktas pagamintas, nurodant jo pagaminimo datą.

Kitas klausimo sprendimo būdas – keisti standartizuotų maisto porcijų politiką. Derėtų pereiti prie individualių porcijų, kad viešojo maitinimo įstaigose žmogus galėtų užsisakyti tokią porciją, kokią nori, taip būtų sutaupoma daug  maisto. Geroji praktika liudija, kad tą galima daryti įvairiais būdais. Štai JAV yra nustatomos tam tikros baudos už nustatytą maisto atliekų kiekį, maitinimo įstaigos už atliekas apmokestinamos. Kitas geras pavyzdys – Švedijos patirtis, kai sudarant moksleivių mitybos meniu dalyvauja patys moksleiviai, jų tėvai, mokytojai, mitybos specialistai. Taip suderinama, kokio maisto pageidauja moksleiviai, kokio dydžio porcijos turi būti. Per 5 tokios praktikos taikymo metus maisto švaistymas buvo sumažintas 40 proc.

Daugiausia problemų kelia prekybos lygmuo, kai vyksta produktų išpardavimai, akcijos, žmonės prisiperka per daug produktų, kurių vartojimo terminas ribotas, paskui juos tenka išmesti. Šioje srityje irgi jau yra tam tikros gerosios praktikos. Vienas britų prekybos tinklas, vykdydamas išpardavimus ir akcijas, leidžia žmonėms pigiau kainuojančius prekes pasiimti ne iškart, bet per tam tikrą laiką, todėl žmonės gali suvartoti vienus produktus ir tik tuomet pasiimti kitus. Taip suvaldomas maisto švaistymo procesas. Toks pavyzdys liudija, kad procesus galima valdyti įvairiai.

Dar viena priežastis maistui švaistyti yra aukšti maisto kokybės standartai. Tam tikra dalis produktų, nors jie yra kokybiški ir saugūs, bet neatitinka tam tikrų išorės standartų (pvz., vaisiai ar daržovės neatitinka tam tikros išvaizdos). Tokias nuostatas reikėtų keisti. Tokie produktai taip pat turėtų būti tiekiami rinkai, galbūt mažesne kaina, o pirkėjas pats pasirinktų, kokią prekę jam pirkti.  Tai ypač aktualu ekologiniams ūkiams, kurie užaugina geros kokybės, tačiau išorės standartų neatitinkančius vaisius ar daržoves. Toks standartų pakeitimas taip pat leistų sumažinti maisto švaistymą.

Labai praverstų sukurti tam tikrą specialų internetinį tinklą, kuriame galėtų skelbtis visi, kurie turi maisto produktų perteklių, tarkim, ūkininkai patys nespėja nuimti derliaus ir pakviečia žmones atvykti jo nusiimti. Galėtų būti sudarytas tam tikras žemėlapis, kuriame matytųsi visi taškai, kuriuose yra maisto perteklius, o visi norintieji galėtų ten nuvykti ir jo pasiimti. To galėtų imtis nevyriausybinės organizacijos, o valstybė galėtų jas paremti.

 – Ką galėtume ir turėtume padaryti kiekvienas iš mūsų?

– Svarbiausia, kad suvoktume, kokio masto yra problema, ir suprastume, jog už ją esame atsakingi kiekvienas iš mūsų. Maistas Lietuvoje buvo gerbiamas nuo seno. Ne veltui gyvuoja paprotys, kad ant žemės nukritusį gabalėlį duonos reikia pakelti, atsiprašyti ir suvalgyti. Pastaruoju metu tai vis dažniau pamirštame, nes kylant gyvenimo gerovei, įpratome nebetausoti maisto. Prie to labai prisideda prekybininkai, rengdami įvairias akcijas ir skatindami mus kuo daugiau vartoti. Tik kiekvieno iš mūsų sąmoningumas  gali sustabdyti šį procesą – vartokime atsakingai, dalykimės maistu su alkstančiais, tausokime savo žemę, vandenį, energiją, kad juos galėtume išsaugoti ir ateities kartoms.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras