Namas vaiduoklis, kurio šmėklos turėtų ką papasakoti(1)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-04-26 17:11
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Namo sienas tarsi plaukai dengia vijoklinių vynuogių tinklas. Autorės nuotrauka

Kiekviena apleista sodyba turi savo istoriją, kurią laikui bėgant aplinkiniai apipina išgalvotais elementais. Į Ridikiškės kaimą atvykau išgirdusi, jog vienos apleistos sodybos  gyventojai pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Pasak vietinių, name prieš dvidešimt metų gyveno dvi seserys ir brolis. Netekėjusias seseris kaimo vaikai vadino raganomis...

Kaulai...

 

Mažonų seniūnijos Ridikiškės kaimą sudaro abipus per jį besidriekiantį kelią išsidėsčiusios keliolika sodybų. Dalis jų negyvenamos. Rodos, namas stovi, tačiau tvora – ant šono, kiemas apžėlęs sumedėjusiais augalais, langus dengia tankios užuolaidos.

Šiurpių kalbų apipinta sodyba stovi kaimo gale, apaugusi medžiais, krūmokšniais. Negyvenama ji  apie dvidešimt metų, tad į ją vedančio kelio nė ženklo nelikę. Namą kažkada bandyta nuo vagių apsaugoti užkalant langus medžio plokštėmis, tačiau, matyt, vis tiek nekviestų svečių aplankytas pastatas žiojėjo atvertomis laukinėmis durimis. Aplink jį mėtėsi senoviški stikliniai vaistų buteliukai be etikečių.

Kiekvienas daiktas, už kurio užkliūva akis, kelia klausimus. Kieno rankos jį čiupinėjo, apie kokius rūpesčius mintijęs žmogus žingsniavo kadaise asla ir daugiau niekada nebežingsniuos? Suolų, statybinio laužo ir formas praradusių daiktų priverstame kambaryje ant vinies kabojo paltas. Gal čia jį prieš dvidešimt metų paliko? Kitame kambaryje išgirdusi trakštelėjimą atsisuku. Už prieškambario, kitame kambaryje, tamsa alsuoja atverta rūsio anga. Nenuleisdama akių, perkeliu  koją per apverstą suolelį ir stabteliu priešais kyšančius gaišenos šonkaulius. Še tau ir gyventojas! Prieš mane – šuns gaišena. Kiek ji čia išgulėjo, nežinia. Dešimt, dvidešimt metų?

 

Vaikai jų bijojo

 

Pakalbinus šiame kaime kadaise gyvenusiuosius mano klausimai pamažu pradeda rasti atsakymus, namo vaiduoklio istorija atgimsta liudininkų lūpose niūri, bet ne tragiška. Kaip sakė prieš penkiasdešimt metų netoli šios vaiduokliškos sodybos gyvenęs Juozas Liorančas, buvę gyventojai iš tiesų turėjo šunį. Ir labai jį mylėjo, jis atstojo jiems vaiką, kurio iš trijų namo gyventojų nė vienas taip ir nesusilaukė.

– Paskutinieji tame name gyveno dvi seserys ir brolis. Čia jie paseno. Pirmas mirė brolis, vėliau Anapilin išėjo ir seserys, – dėstė vyras.

Zosė, Morta ir Petras Remeikiai gyveno savo tėvų sodyboje. Ūkininkavo. Tačiau, pasak buvusio jų kaimyno, buvo uždari ir labai ligoti. Gal todėl taip ir nesukūrė šeimų ir vaikų nesusilaukė. Kadangi seserys su kaimynais nesibičiuliavo, buvo uždaro būdo, kaimo gyventojai kiek pašaipiai jas vadino senmergėmis.

Kaip prisiminė Ridikiškės kaime vaikystę praleidusi, dabar ten nebegyvenanti Irena Šerpetauskienė, vaikams tos moterys kėlė šiurpą.

– Mums jos panėšėjo į raganas iš pasakų. Nešiojosi namų raktą po kaklu. Kartą užsukome į jų sodyba velykaudami. Paprašėme margučių, o jos mums davė žalių kiaušinių. Išmėtėm tuos žalius kiaušinius grįždami, – kelių dešimčių metų senumo prisiminimais dalijosi Irena.

 

Namas – kaimo kultūros židinys

 

Nors šeima ir atrodė aplinkiniams keista, gyventojai ją minėjo geru žodžiu. Seseris gerai prisiminė už keleto namų nuo minėtosios sodybos Ridikiškėse gyvenanti Antanina Gajauskienė. Pasak jos, paprašyti pagalbos Remeikiai niekuomet neatsisakydavo padėti. Močiutei prieš dvidešimt metų teko giedoti vieno iš jų laidotuvėse. O nuo ko aprašomi herojai mirė? Ar yra tiesos, jog sodyboje kažkas nusižudė?

Pasirodo, tiesos žmonių kalbose būta. Tik savižudybės šmėkla gaubė ne mano aplankytą namą. Pasirodo, Remeikių šeimoje buvo du broliai. Jauniausiasis ir vienintelis iš Remeikių sukūrė šeimą, tačiau gyvenimą pabaigė kilpoje.

– Kiek teko girdėti, prieš mirtį jis dalyvavo laidotuvėse Šakvietyje. Grįžo po jų namo. Ir pasikorė, – žiniomis dalijosi Antanina.

Mano lankytas vaiduokliškas namas neramių sielų neglaudė. Seserys ir broliai mirė nuo senatvės ligų. Paskutines gyvenimo dieneles visi leido ramsčiuodamiesi lazdomis, ramentais. Beje, vieną jų mačiau numestą kambaryje.

Su namu buvę Ridikiškės kaimo gyventojai sieja gražius prisiminimus.

Remeikių kaimynystėje gyvenęs Juozo Liorančo brolis Jurgis, aštuoniasdešimties metų vyras, pasakojo, jog vienoje dabar jau apleisto namo dalyje anksčiau buvo įkurta valdiška skaitykla.

– Atvykdavo toks senbernis, Juozas Norušas, atveždavo kino filmų, kuriuos žiūrėdavo visas kaimas. Man tada buvo gal septyniolika. Niekada nepamiršiu filmo apie Tarzaną, – prisiminimais dalijosi senolis.

Buvusio gyventojo pasakojimą patvirtino Edmundas Mažrimas, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vedėjas, kaimuose išties laikinai būdavo įrengiamos skaityklos ir važinėdavo mobilieji kino teatrai. Filmai būdavo rodomi vakarais, kai sutemdavo, dažniausiai ant daržinėje pakabintos paklodės. Tokias skaityklas ar kino teatrus savo namuose, valdžios paraginti, priglausdavo tik didžiausi ir labiausiai pasižymėję kaimo ūkininkai.

Apžiūrėjusi iš visų pusių, namą vaiduoklį palikau. Vietiniai sako, esą jį paveldėjo nusižudžiusiojo brolio šeima. Sudžiūvusių ražienų draugijoje namas liko laukti pavasario. Kadangi jo sienas gaubia tankus vijoklinių vynuogių tinklas, pastarajam sužaliavus medinė pabaisa įgaus gyvybės. Ir su nostalgija atgaivins prisiminimus apie nuo jo kadaise vynuoges raškiusias vietinių keistuolėmis vadintas seseris.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras