Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Kur ir kaip labiausiai derėtų įamžinti Tauragės šimtuko pavardes?

 Rezultatai

Valdiškoje įstaigoje – savos taisyklės(12)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2013-02-28 12:42
Karolinos Stažytės nuotrauka

Į redakciją besikreipusi moteris I.L. sakosi ne kartą radusi registratūrą tuščią. Autorės nuotrauka

Tauragiškę I.L. ne juokais supykdė vienos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Tauragės skyriaus darbuotojos elgesys. Anot moters, vyresnioji specialistė Audronė Irgaševienė ne tik nemoka bendrauti su klientais, bet ir darbą pradeda bei jį baigia kada tik panorėjusi. Pareiškusi, kad I.L. net nėra akyse mačiusi, A.Irgaševienė pateikė visiškai kitokią istorijos versiją, kurios vėliau paprašė neviešinti. Tai daryti uždraudė apie pokalbį su žurnaliste sužinojęs skyriaus vedėjas Vladas Vytautas Stankūnas. Esą be jo žinios nė vienas iš darbuotojų su žurnalistais bendrauti negali, o jis pats apie šią istoriją galėsiąs prabilti tik po keleto dienų – kai ras laiko.

 

Neskubėjo pradėti darbo

Priekaištų strėlės NDNT Tauragės skyriaus pusėn skrenda nebe pirmą kartą. Teko girdėti ne vieną tauragiškį, besiskundžiantį šioje įstaigoje tvyrančia įtempta nuotaika. Esą joje dirbantiems trūksta elementaraus mandagumo ir supratingumo.

– Žmogus ten – ne žmogus. Klientas – ne klientas. Jis niekuomet nėra teisus, kaip kitur. O juk lankosi tarnyboje ne bet kokie, o gyvenimo suluošinti, pagalbos prašantys gyventojai. Tikra „šaraškino kontora“, – taip apie šią įstaigą pakalbintas prisistatyti nepanoręs tauragiškis.

Į redakciją užsukusi I.L. irgi piktinosi NDNT darbuotojos A.Irgaševienės neva netinkamu elgesiu. Su registratūroje dirbančia vyresniąja specialiste moteriai pirmą kartą teko susidurti praėjusių metų birželį.

– Su mama tada lankėmės tarnyboje dėl globos paskyrimo seneliui. Pusę aštuntos durys jau buvo atvertos, vestibiulyje būriavosi žmonės. Tačiau registratūroje dirbo tik viena darbuotoja – A.Irgaševienės nesimatė. Ji darbe pasirodė po keleto valandų, o pirmąjį klientą priėmė vis dar nebaigusi kalbėti mobiliuoju telefonu, – pasakojimą pradėjo I.L.

Moteris savo eilės sako sulaukusi tik prabėgus dviem valandoms. „Pakliuvo“ ji pas neseniai „langelį atidariusią“ A.Irgaševienę.

– Sužinojusi, kad vakar lankiausi tarnyboje ir bendravau su jos kolege, darbuotoja liepė pas ją ir eiti. Tai kam reikalingi tie talonėliai? Kodėl renkamasi, ką priimti, o ko ne? Juk prieš dieną NDNT lankiausi tik tam, kad sužinočiau, kokius dokumentus reikia atsinešti, – nesuprasdama A.Irgaševienės poelgio, kalbėjo I.L. – Gerai, kad nereikėjo laukti eilės iš naujo: nuo vieno langelio greitai perėjome prie tuo metu kaip tik atsilaisvinusio kito. Dokumentus mums ir sutvarkė antroji registratūros darbuotoja.

„Ne konsultacijų tarnyba“

Besidalindama pirmosios pažinties įspūdžiais, I.L. prisiminė ir dar vieną keistą vyresniosios specialistės poelgį.

– Kažkam iš laukiančiųjų atsiliepus mobiliuoju iš registratūros pasigirdo A.Irgaševienės šauksmas. Ji ėmė itin nemaloniu tonu priekaištauti, esą kalbėti telefonu įstaigoje griežtai draudžiama. O juk pati vėluodama į darbą atėjo prie ausies priglaudusi mobilųjį telefoną, kuriuo nebaigė kalbėti net ir prie langelio priėjus pirmajam klientui, – gūžčiodama pečiais, kalbėjo I.L.

Antrą kartą NDNT pašnekovė su mama apsilankė praėjusią savaitę. Šįkart moteris norėjo sužinoti, kokių dokumentų reikia norint pratęsti besibaigiančią močiutės globą. Nors abi registratūros darbuotojos sėdėjo savo vietose, I.L. prie langelio taip ir nebuvo pakviesta.

– Atėjome apie 13 valandą, atsispausdinome talonėlį ir pralaukėme apie 15 minučių. Daugiau klientų tuo metu nebuvo. Kadangi niekas nepriėmė, išėjome. Į įstaigą sugrįžome apie pusę trečios. Vestibiulyje sutikome tik valytoją. Tarstelėjusi, kad darbuotojos užlipo į viršų, pastaroji nubėgo jų pakviesti, – antrojo apsilankymo NDNT nuotykius ėmėsi pasakoti I.L.

A.Irgaševienės apačioje moterys taip ir nesulaukė. Išgirdo tik jos balsą.

– Antrajame aukšte ji rėkė, kad nežada nusileisti. Esą ji ne konsultacijų tarnyba, o gydytojas išvykęs vizituoti žmogaus į namus. Jei neturiu atsinešusi dokumentų, ji niekuo man negalinti padėti, – kalbėjo I.L.

Galiausiai moteris iš A.Irgaševienės lūpų išgirdo frazę, po kurios apsisuko ir išėjo: „Tegu dar po penkių ateina. Atėjo čia tokiu laiku.“

– Tai kokios jų darbo valandos? Jei taip sunku aptarnauti klientus, tegu eina lauk. Tauragėje tikrai atsirastų norinčių ją pakeisti ir turinčių gerą nervų sistemą. Taip ir knieti diktofoną nusinešti – išgirstumėte, kaip ji kalba, – pasakojimą baigė I.L.

Jei taip elgtųsi, būtų atleista

A.Irgaševienė sutiko pateikti savo istorijos versiją. Tiesa, nuo pat pokalbio pradžios moteris tvirtino I.L. net nemačiusi. Galbūt nematė todėl, kad niekada nesutiko priimti?

– Į darbą visada ateinu laiku. Galbūt kokį kartą esu vėlavusi 10 minučių, bet tikrai ne dvi valandas. Pas mus nėra buvę, kad registratūroje nieko nebūtų arba kad net dvi valandas klientus priiminėtų tik viena darbuotoja, – pasiteisinimų tiradą pradėjo A.Irgaševienė.

Ji prisipažino tarnyboje dirbanti jau vienuolika metų. Taip elgdamasi jau seniai būtų atleista.

– Vestibiulyje įtaisytos kameros, tad vedėjas visada mato, kas vyksta apačioje. Dažnai pakylu į viršų, nes ten mūsų archyvas. Klientai galvoja, kad juos pasitiksime jau prie pat durų. Taip nebus. Kad žinotumėte, kiek čia žmonių praeina, – kalbėjo vyresnioji specialistė.

Moteris prisiminė, kaip prieš kelias dienas ją, pakilusią padėti į vietą bylų ir pasikalbėti su vedėju, į apačią pakvietė valytoja. Esą atėjusios klientės.

– Pasakiau, kad truputėlį palauktų. Tačiau netrukus nusileidusi vestibiulyje nieko neberadau. Valytoja pas mus ateina apie pusę keturių, tikrai negalėjo būti pusė trijų, kaip teigė skundą pateikusi moteris. Manau, darbo valandos ėjo į pabaigą, – savo versiją pateikė A.Irgaševienė.

Neigė ji ir pokalbius mobiliuoju.

– Tikriausiai kalbėjau tarnybiniu telefonu, tai ir galėjo supainioti klientes. Mums liepta, kad ir ką beveiktume, atsiliepti po antrojo skambučio, – kaltinimo išsigynė moteris.

Be vedėjo – nė žodžio

A.Irgaševienės pasakojimą patvirtino tiek jos kolegė, tiek koridoriuje sutikta valytoja.

– Tos moterys tarnyboje lankėsi dvi dienas iš eilės. Pirmąją jos ieškojo gydytojos. Tada buvo patarta sugrįžti besibaigiant darbo valandoms. Jos taip ir padarė. Tikrai nebuvo ankstyva popietė. Kai pakviečiau A.Irgaševienę iš viršaus, moterys dingo. Pagalvojau, kad grįš, bet negrįžo. Atėjusios kitą dieną, jos keletui minučių buvo užsukusios pas gydytoją. Bet labai greitai išėjo. Taip ir nesupratau, ko jos čia lakstė, – savo nuomonę išdėstė NDNT valytoja.

Kol kalbėjausi su ja, A.Irgoševienė atsiprašiusi pakilo į antrąjį aukštą. Netrukus iš ten pasigirdo vedėjo V.V.Stankūno šauksmas. Jis aprėkė savo darbuotoją dėl duoto interviu. Prieš ką nors komentuodama esą ji privalėjo pasitarti su juo.

Nulipusi į apačią A.Irgaševienė atrodė dar labiau sutrikusi nei anksčiau. Tarstelėjusi, jog padarė klaidą, moteris paprašė komentaro straipsnyje nespausdinti.

– Galite rašyti, ką norite, bet manęs jūs nesutikote ir su manimi nekalbėjote, – teištarė darbuotoja.

Susitikti su vedėju tuo metu jau nepavyko, mat laikrodis rodė be penkių minučių penkias. Pats jis nusileisti į apačią ir susitikti su žurnaliste reikalo nematė.

Su V.V.Stankūnu susisiekus kitą dieną telefonu jis prisipažino buvęs labai užsiėmęs ir dabar neturintis tam laiko. Esą jam reikia pasikalbėti su darbuotoja ir viską išsiaiškinti.

– Valytoja iš tikrųjų ateina tik po ketvirtos, tad besiskundžianti moteris neteisi. Tikra nesąmonė ir tai, kad registratūroje kada nors dirbo tik viena darbuotoja – taip nebūna, – tokius faktus tesugebėjo pateikti visą istoriją iš mano lūpų išgirdęs vedėjas.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras