Mestas šešėlis iškiliausiai krašto rašytojai (27)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2011-08-30 11:45
Renaldo Malycho nuotrauka

Pasiūlymas Tauragės viešąją biblioteką pavadinti Birutės Baltrušaitytės (nuotrauka kairėje) vardu tarp politikų sukėlė diskusijas. Renaldo Malycho nuotrauka

Iš Tauragės krašto kilusi poetė, prozininkė, vertėja, literatūros tyrinėtoja Birutė Baltrušaitytė savo misiją vykdė kukliai ir tyliai, nemėgo garsiai reikštis, nereikalavo dėmesio. Savo krašte plačiau pagerbta buvo tik praėjusių metų rudenį minint jos septyniasdešimtmetį – praėjus ketveriems metams po mirties Lomiuose jai pastatytas paminklas. Dabar jos vardas ir vėl tauragiškių lūpose – siūloma pasitinkant Tauragės viešosios bibliotekos aštuoniasdešimtmetį šiai įstaigai suteikti iš Treinosios kaimo (Mažonų seniūnija) kilusios garbios kraštietės vardą. Tačiau apie tai diskutuojant rajono tarybos komitetuose buvo papilta ir deguto – siūlyta patikrinti, ar rašytoja... nebuvo KGB agentė.

Tauragė buvo brangi

Viešosios bibliotekos direktorius Sigitas Kancevyčius „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad kitoms šalies bibliotekoms suteikti vietinių rašytojų, kultūros veikėjų vardai, todėl jam kilo mintis, kad ir mūsų bibliotekai reikėtų suteikti iškiliausios šio krašto rašytojos, literatūros mokslininkės B.Baltrušaitytės vardą.

– Tuo tikslu maždaug prieš du mėnesius parašiau prašymą rajono tarybai ir merui. Maniau ir tebemanau, kad Viešajai bibliotekai būtų garbė juo vadintis, nes kitos tokios iškilios asmenybės, susijusios su literatūra, neturime. B.Baltrušaitytė yra devynių grožinės ir šešių mokslinės literatūros knygų autorė. Buvo Vilniaus universiteto docentė, profesorė. Jos kūryboje dažnai minima Tauragė, kuri jai buvo brangi, gausu autentiškų detalių, ji ne kartą lankėsi mūsų bibliotekoje, apie ją turime sukaupę nemažai medžiagos. Išgirdęs, kad komiteto posėdyje siūlyta patikrinti, ar garbios atminties rašytoja nebuvo susijusi su KGB, buvau šokiruotas. Tai būtų galima suprasti tik kaip politinį svaičiojimą, jei nebūtų metamas šešėlis vardui garbingo žmogaus, kuris jau nebegali apsiginti, mirė lygiai prieš penkerius metus. Įsitikinęs, kad taryba bibliotekai šį vardą suteiks, tačiau labai gaila, kad kažkas dėl ateities politinio kapitalo ar dėl kokių kitokių priežasčių papylė deguto, – „Tauragės kurjeriui“ sakė S.Kancevyčius.

Diskusija ar purvo pylimas?

Po posėdžio pakalbintas savivaldybės Kultūros ir švietimo komitete klausimą dėl rašytojos vardo suteikimo Viešajai bibliotekai pristatęs savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Laimonas Norvilis sakė dėl kilusios diskusijos nematantis nieko baisaus:

– Pasakyta tik nuomonė, sprendimo, kad reikėtų kreiptis į Genocido centrą, nebuvo priimta. Taryba spręs, ar Viešajai bibliotekai suteikti B.Baltrušaitytės vardą.

Tarybos Švietimo ir kultūros komiteto narys Juozapas Bauža prisipažino, kad jam pirmajam kilo mintis įamžinti garsios kraštietės vardą.

– Taryboje siūliau vieną naują skersgatvį pavadinti rašytojos B.Baltrušaitytės vardu, bet mano siūlymas buvo atmestas dėl suprantamo ir man priimtino motyvo, kad menkam skersgatviui nederėtų suteikti tokio žymaus žmogaus vardo. Tada pagalvojau, kad bus rastas labiau tam tinkamas objektas. O kai buvo surastas tinkamas objektas – Viešoji biblioteka, Linas Stankus iškėlė versiją, kad esą reikia patikrinti, ar rašytoja nėra buvusi KGB agentė, nors nebuvo jokių prielaidų, jokių įtarimų, viskas laužta iš piršto. Manau, kad taryba Viešajai bibliotekai suteiks šį garbingą vardą, tik gaila, kad per komiteto posėdį mestas nereikalingas įtarimo šešėlis, – kalbėjo J.Bauža.

Neatsisakė minties patikrinti

Jaunosios politikų kartos atstovas L.Stankus, Liberalų sąjūdžio rajono skyriaus pirmininkas, rajono tarybos narys, įsitikinęs, kad prieš kraštietės vardą suteikiant bibliotekai reikia patikrinti Gyventojų genocido ir rezistencijos centre, ar ji nebuvo susijusi su KGB.

Jis „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad kituose miestuose prieš suteikiant visuomeniniams objektams amžininkų vardus dėl šventos ramybės tikrinama Gyventojų rezistencijos ir genocido centre, ar šie asmenys nebuvo susiję su sovietiniu saugumu.

– Verčiau laiku įsitikinti, kad viskas švaru, kad vėliau nebūtų jokių nemalonumų. Juk nesunku patikrinti, dokumentai yra išlikę. Nors svarstant komitetuose mano pasiūlymui nebuvo pritarta, kad reikėtų tikrinti minėtame centre, aš tai pabandysiu padaryti savo kanalais, nors laiko ir mažai likę iki tarybos posėdžio, kuriame bus svarstomas šis klausimas, – teigė L.Stankus.

Paklaustas, ar jis turi kokių nors duomenų ar įtarimų, kad garbi mūsų kraštietė bendradarbiavo su sovietiniu saugumu, atsakė, kad ne.

– Mane tai daryti paskatino kai kurios medžiagos žiniasklaidoje, istorija su rašytoja Salomėja Nėrimi. Žinome, kas buvo, ką rašė, kad važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti, o viena mokykla Vilniuje dar tebevadinama jos vardu, – samprotavo L.Stankus.

L.Stankaus neįtikino, kad šios dvi asmenybės veikė kitais laikais: S.Nėris mirė 1945 metais, o B.Baltrušaitytė gimė 1940 metais, todėl pagal savo amžių niekaip negalėtų būti susijusi su gyventojų genocidu, be to, tai buvo ne toks žmogus. Esą vis tiek reikėtų patikrinti, ar rašytoja neturėjo sąsajų su sovietiniu saugumu vėlesniais metais...

Politikas įsitikinęs, kad šio dalyko pristatymas organizuotas netinkamai. Esą yra ir kitų iškilių asmenybių, reikėjo jas siūlyti, viešai svarstyti kandidatūras, kad gyventojai galėtų pasirinkti. Tačiau buvusi surengta tik ne visiems prieinama apklausa savivaldybės tinklalapyje.

Dovanojo ne sklidiną, o nulaistytą stiklinę...

Negalėjau rašinio užbaigti tokiais samprotavimais, todėl pakalbinau B.Baltrušaitytės kraštietę Lomių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Eleną Bazinienę, pažinojusią šią rašytoją, vietiniame muziejuje parengusią ekspoziciją apie ją.

Išgirdusi, apie ką kalbėsimės, E.Bazinienė suglumo, negalėjo patikėti, kad kam nors vietiniam dėl tokios neįtikinamos priežasties galėjo užkliūti garbi rašytoja.

– Skaudu ir gėda girdėti, kad tokia iškili asmenybė veliama į nešvarią politiką. Jai niekada nerūpėjo politika, B.Baltrušaitytės politika buvo meilė gimtajam kraštui, kūrybai, Vilniaus universitetui. Tai buvo be galo darbštus, kuklus, uždaras žmogus, netrokštantis dėmesio, garbės. Tai, kas dabar vyksta, galėčiau pasakyti, kad galbūt toks jos likimas, apie kurį dienoraštyje yra prisipažinusi, kad kitiems likimas dovanoja sklidiną stiklinę, o jai – tik nulaistytą... – kalbėjo E.Bazinienė.

Dienoraštis ir nespausdintos kūrybos pluoštelis buvo sudėti į po rašytojos mirties išleistą knygą „Atmintie karti būk saldi“. Knyga išleista rašytojos dukters Aistės Stankevičienės, „Lietuvos žinių“ žurnalistės, iniciatyva, jos leidybą parėmė rajono savivaldybė.

Pasak E.Bazinienės, nelengvo likimo moteris gėlos paženklintu veidu buvo nuoširdi, dėmesinga, atsiliepė į Lomių kraštotyrininkų kvietimą, lomiškiai su ja keletą metų vaisingai bendradarbiavo.

Skaityti komentarus (27) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras