Vienatvės pavasaris Degime(1)

Jau seniai Degime likusi vienintelė sodyba, kurioje gyvena praėjusį rudenį mamą palaidojęs ir į savo vaikystės namus iš Klaipėdos sugrįžęs Tomas Vaivada. Tvarte baubia dvi amžinatilsį mamos paliktos karvės, po kiemą lesinėja septynios vištos ir gaidys, o trobelės priebutyje pieną laka šešios katės. Štai ir visas ūkis. Tiesa, už tvarto prasideda nuosavas miškas. Jo ne taip jau mažai – 10 hektarų. Čia pat dar 12 hektarų dirbamos žemės. Kitais metais vienkiemio šeimininkui sukaks 60 metų, bet iš pažiūros niekas neduotų daugiau kaip 50-ties. Buvęs vienos Klaipėdos akcinės bendrovės Komercijos skyriaus inžinieriumi prieš porą metų dėl silpstančios mamos atsisakė visai padoraus darbo ir tapo vieninteliu Degimo gyventoju.

Sekmadienis. Vaikštome su Tomu po jo miškelį.

– Drūtaviškėje, ant kalno, gandrų yra, o Degime nei vieno šįmet dar nemačiau, – sako Tomas, – Matyt, maisto jiems čia nėra. Melioracija, dievaži...

Užverčiame galvas. Skrenda penkios gulbės.

 – Nori parodysiu lapės olą? – klausia Tomas ir eina nelaukdamas mano atsakymo. Sako čia pat turi būti ir kitas, atsarginis išėjimas. Neieškome. Kam mums jos paslaptis.

 – Galiu dokumentu įrodyti, kad Degimas buvo oficialus šio kaimo pavadinimas, – jau grįžtant sako Tomas.

Iš kito kambario jis atsineša keletą nuo laiko parudavusių popierių. Ranka išlygina ir ant stalo padeda žemės mokesčio kvitą. Suma mokėti – 10 rublių 54 kapeikos. Data – 1914 metai birželio 19 diena. Rusiškai parašyta – Degimo kaimas.

– Ar esi matęs arklio pasą? – šypsosi.

– Kur ten.., – manau juokauja.

Ištraukia ir padeda prieš mane nedidelio formato dokumentą. Taip ir parašyta „Arklio pasas Nr.3082830“. Titulinio lapo viršuje šiek tiek mažesniu šriftu užrašas – Sojuz Sovetskih Socialističeskih Respublik (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga). Kumelė sartoji, gimusi 1943 metais. Veislė – sunkaus.

– O čia dokumentas, dėl kurio mano tėvuką išvežė į Sibirą, – duoda Tomas kitą popierių, – Čia mokestinis pranešimas.

Jame rašoma: „Remiantis įsaku „Dėl žemės ūkio mokesčio“, Jūs privalote sumokėti už 1950 metus 7409 rublius 32 kapeikas“. Prie šio pranešimo prisegta dar porą popierių. Kadangi jame rašyta pieštuku, tai iš ilgoko sąrašo įskaitau, kad atimti raudonas stalas, pintas fotelis, geležinės akėčios.

 – Kadangi reikalaujamo mokesčio nesumokėjo, tai buvo atimtas turtas ir tėvukas beveik penketą metų pabuvojo Sibire, – pasakojo Tomas.

 – Paleido, nes Stalinas numirė? – klausiu.

 Sekmadienio pašnekovas linkteli galva.

– Ar neliūdna čia Tomai vienam, ką čia veiki per dienas? – klausiu.

– Atostogauju, kelis metus mamą prižiūrėjau, o dabar vis atostogauju, – liūdnai šypteli pašnekovas.

Dabar jau bandau sužinoti jo nuomonę apie dabarties Lietuvą, jos politiką, ekonominę situaciją. Šypsena išduoda, kad jis ant šito kabliuko neužkibs. Mieliau papasakos, kaip su žmona kažkada baigė Kauno politechnikos institutą, vidurinę – Tauragėje, kaip jaunėlis sūnus neseniai sukūrė savo šeimą, o vyresnėlis vis dar delsia. Žinia, žmona liko Klaipėdoje. Tai ji čia atvažiuoja, tai Tomas retkarčiais trumpam nulekia.

– Politika neįdomu. Džiaugiuosi, kad Degimas neužtvino, – mįslingai šypsosi Tomas, – Nors turiu nemažą rūpestį – viena karvė nesiveršiuoja, nors tu ką. Terminas jau 24 dieną suėjo.

Atsisveikinu jau gerokai į vakarą. Per dieną pliaupęs lietus liovėsi.

– Reikėjo, – sako, – anksčiau atvažiuoti, kai dar sniego buvo, o dabar niūru, nėra nė ką fotografuoti.

– Atvažiuosiu dar, kai bus žalia, – atsakau jau sėdėdamas automobilyje. Per širdį nueina vienatvės nuojauta.

– Parduosiu viską rudenį ir grįšiu į Klaipėdą, – tyliai kalba Tomas, – Žinoma, gerai, kad yra mobilusis telefonas, bet ką ten per jį pasišnekėsi, dešimt minučių ir, atrodo, viskas pasakyta. Koks tas bendravimas, kai akių nematai.

Išsuku iš kiemo ir veidrodėlyje matau stovintį Tomą, Degimo vienintelio vienkiemio vienintelį šeimininką.

Pirmadienį pakeliui į darbą kišenėje suskamba mobilusis telefonas. Skambina Tomas.

– Jei rašei apie užsispyrusią nesiveršiuojančią karvę, tai čia, žinok, bus netiesa. Mano gražuolė šįryt atsivedė dvynukus, – džiaugsmingai skamba jo balsas ragelyje, – Tiek delsė ir, prašau, dvynukai.